Sūniškos priklausomybės aktas – tai teologinis išsireiškimas, apibūdinantis Jėzaus Kristaus visišką, laisvą ir mylinčią valios atidavimą savo Tėvui, kurio kulminacija įvyko ant Golgotos kalno, kai Jis paaukojo savo gyvybę už žmonijos išgelbėjimą.
Šis aktas nėra paprastas klusnumas ar nuolankumas. Tai meilės veiksmas, kuriame Sūnus – Jėzus – ne kaip vergas, bet kaip laisvas, mylintis Sūnus, atiduoda save Tėvui iki paskutinio atodūsio. Būtent šis tobulas, sąmoningas ir laisvas paklusnumas vadinamas sūnišku, nes kyla iš meilės, pasitikėjimo ir vienybės su Dievu Tėvu.
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ (Lk 23,46)
„Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Fil 2,8)
Tai nėra paklusnumas iš baimės – tai laiso ir pasitikinčio Sūnaus atsidavimas, kuris tiki, kad net mirtis nėra pabaiga, jei viskas pavesta Tėvui. Jėzus ant kryžiaus įvykdo visos žmonijos vardu tai, ko Adomas nepadarė – jis ne tik neatsisako Dievo valios, bet priima ją visa širdimi, ir taip sugrąžina žmonijai gyvenimą, kuris buvo prarastas per nuodėmę.
Šis sūniškos priklausomybės aktas yra meilės viršūnė: Jėzus ne tik žino, kas Jo laukia, bet Jis tai priima su meile, kad atvertų mums kelią į Tėvą. Jo auka – ne prievartos, o laisvės ir pasitikėjimo veiksmas, todėl ji turi išganomąją galią.
Tai – sūnus, kuris atiduoda viską, nes žino, kad Tėvas yra ištikimas. Ir šioje ištikimybėje gimsta naujas gyvenimas – kiekvienam, kuris patiki ta meile.