Pašvęstosios skaistybės dimensijos atskleidžia, kad skaistybė nėra vien tik susilaikymas nuo santuokinio gyvenimo – tai dvasinis, simbolinis ir misinis kelias, kuriuo žmogus seka Kristumi „visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Ji yra vienas iš trijų evangelinių patarimų (kartu su neturtu ir klusnumu), kuriais vadovaujasi pašvęstieji asmenys – vienuoliai, vienuolės, kai kurie pasauliečiai, davę įžadus.
Skaistybė turi kelias esmines dimensijas, kurios viena kitą papildo ir pagilina:
Dvasinė dimensija
Pašvęstoji skaistybė yra visiško atsivėrimo Dievui ženklas. Ji išreiškia troškimą priklausyti Jam be išlygų. Tai nėra tik kūniškas susilaikymas, o širdies laisvė – meilės tvarka, kurioje Kristus tampa pačia meile. Per skaistybę žmogus siekia gyventi vien tik Dievui, ieškodamas gilesnio vidinio vienybės su Juo. Tai kvietimas būti širdimi nepadalintu žmogumi.
Simbolinė (sakramentinė) dimensija
Skaistumas dėl dangaus karalystės yra ženklas būsimosios Bažnyčios jungtuvių su Kristumi. Vienuolis ar vienuolė tampa gyvu priminimu, kad egzistuoja amžinasis gyvenimas, kur nėra santuokos, bet pilnatvė su Dievu (plg. Mt 22,30). Jie liudija, kad žmogaus širdis sukurta meilei, bet ši meilė peržengia žemiškus ryšius – tai eschatologinis ženklas, tai yra ateities Dievo karalystės skonis jau dabar.
Misionieriška (tarnavimo) dimensija
Per skaistybę pašvęstasis asmuo atsiveria visiems – jis neskiria meilės vienam žmogui, bet tampa brolis ir sesuo kiekvienam. Jo širdis tampa universali, atvira kiekvieno skausmui, vienatvei, ilgesiui. Toks žmogus nėra „be meilės“, jis – meilėje visiems, o jo skaistumas leidžia jam mylėti be kontrolės, savinimosi, aistros. Tai yra meilė, kuri išlaisvina, o ne suriša.
Asmeninė dimensija
Skaistybė nėra paprasta – tai kova, dovana ir kelias, kurį žmogus pasirenka su Dievu. Ji apima ir kūną, ir emocijas, ir dvasinę brandą. Kad skaistumas būtų vaisingas, reikia vidinės laisvės, psichologinės brandos, dvasinio augimo. Skaistybė tampa gyvenimo būdu, o ne tik įžadu.
Pašvęstoji skaistybė nėra šaltis, atsisakymas ar draudimas. Ji yra pasaulio meilė iš Dievo širdies aukščio, kurioje žmogus tampa gyvu ženklu, kad meilė be savinimosi – įmanoma, ir kad širdis, atsisakiusi vienos meilės formos, gali talpinti daugelį. Tai gyvenimo forma, kuri šnabžda pasauliui: „Dievas yra meilė – ir aš priklausau Jam.“