Pasaulio Bažnyčių taryba – tai tarptautinė krikščioniškų Bažnyčių bendruomenė, siekianti vienybės, bendros maldos ir veikimo, nepaisant teologinių skirtumų. Ji įkurta 1948 m. Amsterdame, vos po Antrojo pasaulinio karo – laikotarpiu, kai žmonija ieškojo ne tik politinės taikos, bet ir dvasinio susitaikymo. Ši taryba tapo atsaku į gilų krikščionių troškimą būti viena širdimi, net jei skiriasi liturgijos, mokymai ar istoriniai keliai.
Šiandien Taryba vienija daugiau kaip 350 Bažnyčių, denominacijų ir bažnytinių bendrijų iš daugiau nei 120 pasaulio šalių. Kartu jos apima apie 500 milijonų tikinčiųjų. Tarp narių – stačiatikiai, anglikonai, liuteronai, reformatai, metodistai, baptistai ir daugybė kitų. Katalikų Bažnyčia nėra oficiali narė, tačiau aktyviai bendradarbiauja, ypač per bendras teologines komisijas ir ekumeninius renginius.
Tarybos būstinė įsikūrusi Ženevoje (Šveicarijoje) – simboliška vieta, kur istoriškai susikirto įvairios krikščioniškos kryptys. Jos tikslas – ne kurti vieną superbažnyčią, bet skleisti dialogo dvasią, skatinti maldą, bendradarbiavimą, vienybės siekį bei veikti kartu sprendžiant socialinius, ekonominius, ekologinius ir humanitarinius iššūkius. Vienas iš svarbių Pasaulio Bažnyčių tarybos darbų – kasmetinis Maldos už krikščionių vienybę savaitės rengimas drauge su Katalikų Bažnyčia.
Pasaulio Bažnyčių taryba taip pat leidžia dokumentus, organizuoja susitikimus, prisideda prie taikos iniciatyvų pasaulyje, palaiko dialogą tarp krikščionių ir kitų religijų atstovų. Svarbiausia jos žinia – kad vienybė yra ne tik galutinis tikslas, bet ir kelias, kuris reikalauja klausymosi, nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu.
Taryba primena, kad nors krikščionys kartais vaikšto skirtingais takais, visi jie gali melstis vienas už kitą, mokytis vienas iš kito ir liudyti pasauliui Dievo meilę kartu. Tai nėra lengvas kelias – bet tai kelias, vedantis nuo susiskaldymo link bendros vilties.