„Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15,16a) – dieviškosios meilės pirmumas
Šie Jėzaus žodžiai ištarti tuo pačiu metu, kaip ir garsusis vynmedžio palyginimas. Jie skirti Jo mokiniams – ne vien tiems dvylikai, bet visiems, kurie seka Juo ir nori būti Jo draugais. Jėzus šiuo sakiniu iš esmės perveria žmogišką išdidumą ir primena, kad tikėjimas – ne žmogaus pasiekimas, o atsakas į kvietimą, kuris kilo iš Dievo pirmiau nei bet kokia mūsų mintis.
Kai Jėzus sako „Ne jūs mane išsirinkote“, Jis nutraukia iliuziją, kad žmogus pats pasirinko Dievą kaip kokį dvasinį kelią ar gyvenimo projektą. Anaiptol – Dievas pirmas išsirinko žmogų, kiekvieną asmeniškai, su vardu ir likimu. Jis pirmas pamatė, pirmas pamilo, pirmas ištiesė ranką.
Šis sakinys ypač liečia tuos, kurie jaučia, kad jų kelias su Dievu buvo ilgas, sunkus ar klaidingas. Kartais žmogus galvoja, kad tikėjimas priklauso nuo jo pastangų – kad Dievas jį priims tada, kai jis „susitvarkys“. Bet čia aiškiai pasakyta: Dievas jau pasirinko tave – dar prieš tavo atsakymą, dar prieš tavo jėgas, dar prieš tavo supratimą. Tai meilė, kuri ne laukia tobulumo, o kviečia į gyvenimą.
Ši mintis taip pat labai artima širdžiai tiems, kurie jautė pašaukimą – į tarnystę, į vienuolinį kelią, į tėvystę, į pagalbos kitiems gyvenimą. Jėzus ne tik kviečia, bet ir siunčia – „kad eitumėte ir duotumėte vaisių“ (Jn 15,16b). Išrinkimas nėra garbė ar privilegija – tai misija, atsakomybė būti meilės liudytoju pasaulyje.
Šie žodžiai moko nuolankumo ir pasitikėjimo. Net jei jauti abejonių, net jei atrodo, kad nevertas – Dievas tave išsirinko. Ne dėl tavo nuopelnų, bet dėl savo meilės. O jei Jis išsirinko, vadinasi, Jis žino, ką daro.
Tavo tikėjimas – ne atsitiktinumas, o Dievo dovana, į kurią kviečiama atsakyti drąsiai, be baimės, su dėkingumu. Ir net jei kelias vingiuotas – Tu esi tas, kurį Jis matė, pažino, pamilo, ir kvietė vardu.