Devyndienis (lot. novena) – tai devynias dienas trunkanti malda ar maldų ciklas, kurio metu tikintysis kreipiasi į Dievą, šventąjį ar Dievo Motiną prašydamas ypatingos malonės, užtarimo ar pagalbos. Tai nėra paprastas devynis kartus kartojamas tekstas – tai dvasingas pasiruošimas, dvasinė kelionė, kurią žmogus eina su viltimi, kantrybe ir pasitikėjimu.
Devyndienio forma kilo iš pačių Evangelijų. Po Jėzaus žengimo į dangų mokiniai, drauge su Marija, devynias dienas meldėsi Jeruzalėje, laukdami Šventosios Dvasios atėjimo. Ir dešimtą dieną – Sekminių rytą – Dvasia nužengė. Ši biblinė scena laikoma pirmuoju devyndieniu, todėl kiekvienas devyndienis savo prigimtimi yra tikėjimo laukimas, kai žmogus ištvermingai kviečia Dievą veikti.
Devyndieniai gali būti skiriami įvairioms intencijoms: už ligonį, prieš svarbų gyvenimo įvykį, prašant ramybės šeimoje, dvasinio išgydymo, artimųjų atsivertimo ar netgi ruošiantis didesnei šventei, kaip pavyzdžiui Dievo Gailestingumo sekmadienis, kurio maldos pradedamos devynios dienos prieš.
Taip pat žinomi šventųjų devyndieniai, kai meldžiamasi per jų užtarimą. Vienas žymiausių – Devyndienis į Šv. Juozapą, kai per devynias dienas tikintysis apmąsto šio šventojo gyvenimą ir prašo jo pagalbos.
Kuo devyndienis ypatingas? Tuo, kad jis ugdo ištikimybę ir kantrybę. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame viskas vyksta greitai, devyndienis reikalauja stabtelėjimo, tylos, nuoseklumo. Tai ne greitos malonės mygtukas, bet širdies susitelkimas, kai diena po dienos žmogus atsiveria Dievui – net jei atsakymas neateina iš karto.
Devyndienis taip pat kuria vidinę draugystę su tuo, į kurį kreipiamasi. Meldžiantis į Dievą, į Mariją ar šventąjį – tikintysis ne tik kažko prašo, bet ir moko širdį pasitikėti, net jei niekas dar nepasikeitė išoriškai.
Devyndienis – tai dvasinis užmojis, nedidelis, bet labai gilus. Tarsi mažas devynių pakopų kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis su Dievu stiprina tikėjimą ir viltį. Tai ne magija, o kelias – su malda, su laukimu ir su džiaugsmu, kad kiekviena diena atveria širdį didesnei šviesai.
Devyndienio tradicija giliai įsišaknijusi krikščioniškoje dvasinėje patirtyje. Ne vien tik laukimas Šventosios Dvasios, bet ir daugybė šventųjų gyvenimų atspindi devyndienių praktiką. Šv. Ignacas Lojola, pavyzdžiui, savo dvasinėse pratybose akcentavo nuolatinį maldos ir apmąstymų laiką, kuris dažnai apimdavo ir devynias dienas trunkančius intensyvius dvasinius pratimus. Šie pratimai, kaip ir daugelis devyndienių, orientuoti į asmeninio ryšio su Dievu gilėjimą ir dvasinio augimo skatinimą.Įdomu tai, kad devyndieniai nėra standartizuoti – jų forma ir turinys gali skirtis priklausomai nuo konkretaus tikslo ar šventojo, kuriam kreipiamasi. Vieni devyndieniai gali būti paremti konkrečia liturgija ir maldomis, kiti – asmeninėmis apmąstymais ir meditacijomis. Svarbiausia yra nuolatinis ryšys su Dievu, pasitikėjimas Jo gailestingumu ir atkakli malda. Kaip rašė šv. Augustinas: „Mūsų širdyse Dievas mums kalba tyliai, bet įkyriai.“ Devyndienis gali būti laikoma ta „įkyria“ malda, kuri leidžia išgirsti Dievo balsą.Kai kurie devyndieniai yra skirti konkrečių malonių prašymui, kiti – dvasiniam tobulėjimui, o dar kiti – už artimųjų išgelbėjimą ar sielų išganymo užtarimą. Nepriklausomai nuo tikslo, devyndienis yra laikas, skirtas giliai introspekcijai, atgailai ir pasitikėjimui Dievo planu. Tai kelionė, kurioje tikėjimas ir viltis tampa ne tik jausmais, bet ir apčiuopiamu patyrimu. Devyndienis – tai ne magiškas ritualas, o dvasinė disciplina, stiprinanti tikėjimą ir vedanti arčiau Dievo.