Kartais atrodo, kad blogis slysta natūraliai – lyg upė, kuri randa lengviausią kelią. Nors sąžinė tyliai šnabžda „nedaryk“, burna vis tiek paleidžia piktą žodį. Pirštai vis tiek parašo komentarą, kurio vėliau gailėsies. O galva – sukuria pateisinimą. Blogis retai ateina triukšmingas. Jis dažniausiai tylus, patogus ir pavojingai lengvas.
O štai gėris… Gėris reikalauja pastangų. Kantrybės. Dažnai – tylos, kai norėtųsi atsišaudyti. Atleidimo, kai labiau norisi nutraukti ryšį. Susivaldymo, kai visas vidus rėkia. Ir todėl jis dažnai atrodo kaip kilimas prieš vėją. Kodėl taip yra?
Gal todėl, kad blogis dažnai eina kartu su mūsų žemiausiais impulsais – su baime, pavydu, savisauga, puikybe. Jis atsiliepia ten, kur skauda. Jis greitas. Reaguojantis. O gėris – priešingai – kviečia sustoti. Pagalvoti. Atsitraukti. Jis nėra instinktyvus. Jis – sąmoningas. Ir tai daro jį sunkiu. Bet tikro vertu.
Pats Jėzus kalbėjo apie tai. „Platus kelias, kuris veda į pražūtį, ir siauras – kuris veda į gyvenimą.“ Ne todėl, kad Dievas mėgsta apsunkinti gyvenimą. Bet todėl, kad gėris – tai pasirinkimas, o ne impulsas. Gėris – tai kūryba. O bet kokia kūryba reikalauja darbo.
Yra dar viena tiesa, kurią sunku pripažinti: daryti gera – rizikinga. Kai pasirenki gėrį, tampi pažeidžiamas. Atviras. Gali būti atstumtas. Išjuoktas. Nes blogis visada žada greitą pergalę, o gėris dažnai atrodo lėtas ir nepatogus. Bet kai pasirinksi blogį – jauti palengvėjimą trumpam. Kai pasirinksi gėrį – viduje kažkas nusistovi giliau, stipriau. Kažkas, kas niekur nedingsta.
Ir vis dėlto, kiekvienas mūsų turi tą dvilypumą. Kaip Paulius rašė: „Aš darau tai, ko nenoriu, ir nedarau to, ko trokštu.“ Tai ne silpnumas – tai žmogiškumas. Gėris nėra tai, ką turi iš karto. Jį reikia lavinti. Kaip raumenį. Kaip klausą. Kaip širdį, kuri mokosi nesustabarėti.
Taigi gal blogį daryti lengviau, nes jis nereikalauja jokių pastangų. Jis nori tik vieno – kad liautumeisi stengtis. Kad nustotum tikėti, jog verta. Kad patikėtum, jog „visi taip daro“, „čia nieko tokio“, „būk realistas“. Bet kažkur giliau – širdis vis tiek žino, kas teisinga. Ir kai pasirenki gėrį, net jei mažą, net jei sunkų, – pasidaro šviesiau. Ne tik tau. Ir tai keičia pasaulį.
Ne revoliucijomis. Ne lozungais. O mažais kasdieniais pasirinkimais. Kurių niekas nemato. Bet kuriuos Dievas visada pastebi.