„2026 metų pranašystės“ – viena iš naujausių ir labiausiai diskutuojamų temų tarp tikinčiųjų ir tyrinėtojų, siekiančių atrasti tam tikrą datą, kai gali prasidėti pasaulio pabaiga arba bent jau esmingai pasikeisti žmonijos istorijos tėkmė. Ši data neretai minėta krikščioniškuose ratuose, ypač kalbant apie vadinamąjį Didžiosios Negandos (Tribuliacijos) laikotarpį, blogio kulminaciją ir galutinį Kristaus sugrįžimą. Pagrindinė „2026-ųjų“ užuomina dažniausiai siejama su Biblinėmis pranašystėmis bei kai kurių autorių – pavyzdžiui, Roberto Luginbillo – pateikiama septynių „tūkstantmečių dienų“ interpretacija. Šiame straipsnyje apžvelgsime, iš kur kilo ši data, kokius argumentus pateikia jos šalininkai, kaip vertina kritikai ir kokią vietą tai turi platesnėje religinėje panoramoje.
Septynių tūkstantmečių teorija remiasi mintimi, kad kūrimo savaitė (7 dienos) simbolizuoja 7 tūkstančius metų žmonijos istorijoje. Teoretikai teigia, jog pirmieji 4 tūkstantmečiai (arba „dienos“) apima laikotarpį nuo Adomo iki Kristaus, o likusios 3 dienos – Bažnyčios amžių, pasaulio pabaigos įvykius ir „septintąją dieną“ (tūkstantmetę karalystę). Robertas Luginbillas, pavyzdžiui, remdamasis Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo data 33-aisiais m. po Kr. bei manydamas, kad Bažnyčios amžius apima lygiai 2000 metų (minus Didžiosios Negandos 7-erius metus bei pusmetį, siejamą su Apreiškimo Jonui 8,1 „pusvalandžio tylos“ simbolika), pateikia hipotezę, jog Tribuliacija prasidėtų apie 2026-uosius metus.
Pats Luginbillas pabrėžia, kad ši data – ne užtikrinta pranašystė, o biblinės analizės vaisius. Knygoje „Satanic Rebellion“ jis taip pat nurodo, jog Dievas gali keisti žmonių schemose numatytus terminus ir jog tiksliai „dienos ir valandos“ be klaidos nenustatys niekas (plg. Mt 24,36). Taip siekiama suderinti troškimą suvokti dvasines pranašystes ir reikalavimą išlikti nuolankiems dieviškajam suverenitetui.
Biblijos apokaliptinės knygos (pavyzdžiui, Danieliaus, Apreiškimo Jonui) gausios simbolinių vaizdinių, susijusių su paskutiniaisiais laikais: žvėries ženklai, karai, marai, politiniai sukrėtimai ir panašiai. Tie, kurie pripažįsta 2026-ųjų svarbą, tiki, kad tokių ženklų daugėja – esą tai rodo artėjančią lemiamą kovą tarp Kristaus ir Antikristo jėgų.
Ekologiniai kataklizmai, globalinės pandemijos, karai bei susipriešinimai neretai suvokiami kaip patvirtinimas, jog žmonija priartėjo prie lemiamo slenksčio. Nors skeptikai atkreipia dėmesį, kad panašių krizių būta kiekviename amžiuje, radikalūs krikščionybės atstovai įsitikinę, jog šios problemos rodo specifinę dvasinę kovą, atitinkančią Biblinę retoriką apie „Didžiąją Negandą“.
Skirtingos krikščioniškos bendruomenės ar net pavieniai kunigai, pamokslininkai bei interneto evangelistai naudojasi 2026 m. temomis tam, kad skatintų žmones atgailauti, susimąstyti apie moralinę būklę. Kol vieni išlieka nuosaikūs („būkite budrūs, nežinome tiksliai, bet laikas gali būti arti“), kiti – radikalesni – drąsiai tvirtina, kad 2026-ieji neabejotinai atneš pasaulio pabaigą.
Istorija liudija, jog ne vien 2026-ieji buvo įvardyti kaip lemtingi metai. Daug kartų įvairių bendruomenių lyderiai nurodydavo datas (pvz., 1843 m. ar 1914 m.), tačiau „didingi nusivylimai“ parodydavo, kad pranašai klydo. Vis dėlto, net kai datos nepagrįstos, tam tikri fanatiški judėjimai pasitelkia apokaliptiką siekdami kontroliuoti pasekėjus: ragina išsiskirti iš pasaulio, parduoti turtą, burtis į uždaras grupes, laukti ateinančio „sugriovimo“ ir pan.
Daugelis krikščioniškų teologų žiūri į tokias konkrečias datas atsargiai, pabrėždami biblinius perspėjimus nesileisti suklaidinamiems (Mt 24,4) ir negaišti laiko beprasmiams skaičiavimams. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog net jeigu egzistuoja tam tikra dieviška chronologija, žmogaus pareiga – labiau koncentruotis į vidinį atgimimą ir meilės praktikavimą, o ne į datas.
Didžiosios krikščionių konfesijos (katalikai, ortodoksai, didelė dalis protestantų) paprastai nepripažįsta jokių „oficialių“ pasaulio pabaigos datų. Jų mokymas sutelktas į savotišką „gyvenimą laukime“, bet be tiksliai apibrėžtų metų:
- Katalikų Bažnyčia: paprastai neišskiria vienos konkrečios datos, bet ragina gyventi sakramentiniu, tarnystės ir meilės artimui gyvenimu, nesukant galvos dėl apokaliptinių skaičiavimų.
- Ortodoksų Bažnyčia: pabrėžia paslapties sampratą (gr. mysterion), akcentuoja liturginę maldą kaip būdą palaikyti dvasinę parengtį.
- Dauguma protestantiškų denominacijų: net jei tarp jų esama daugiau laisvės pranašysčių interpretavimui, dauguma pastorių visgi pasisako už nuosaikų požiūrį, atsargumą ir primena, kad Dievo laikų nuspėjimas gali atvesti į per daug literalų Biblijos skaitymą.
Nesvarbu, ar kalbame apie 2026-uosius, ar apie bet kuriuos kitus metus, krikščionybės esmė išlieka raginime būti pasiruošusiems: kelti moralę, saugoti dvasinį gyvenimą, nuoširdžiai mylėti Dievą ir artimą.
Dalis teologų ragina nenusigręžti nuo simbolinių ar mistinių interpretacijų vien dėl skepticizmo. Gilus Apreiškimo Jonui knygos, Danieliaus pranašysčių ir kitų biblinių tekstų studijavimas gali padėti plačiau suvokti Dievo planą, net jei tikroji data žmonėms ir lieka nepasiekiama.
Istorija rodo, kad pavojingi fanatiški lyderiai mėgsta tikslias datas: jos padeda įbauginti, manipuliuoti, skatinti atskirtį nuo visuomenės. Tad natūralu, kad didelė dalis krikščionių bendruomenių į tokius „apreiškimus“ žvelgia su dideliu rezervu.
2026-ieji – tėra viena iš daugelio žmonijos istorijoje nurodytų datų, kada, neva, prasidės pasaulio pabaiga ar Didžioji Neganda. Tokie skaičiavimai, nors ir paremti nuoširdžiais bibliniais tyrinėjimais (kaip Robertas Luginbillas ir jo „Satanic Rebellion“), vis dėlto nėra laikomi absoliučiu pranašavimu. Didelė dalis teologų ir oficialių Bažnyčių į tai žiūri kaip į įdomią, galimai prasmingą teorinę interpretaciją, tačiau nepaneigia giluminės biblinės tiesos, kad pasaulio pabaigos laikas neatskleistas niekam kitam, išskyrus Patį Dievą.
Galutinis krikščionybės kvietimas išlieka tas pats: „Būkite pasiruošę, nes nežinote, kurią valandą ateis Viešpats!“ (plg. Mt 24,42). Toks budrumas neturi kurstyti baimės, bet skatinti gyvą tikėjimą, viltį ir meilę, kurie ir sudaro tikrąją krikščioniškojo gyvenimo esmę – ar tai būtų 2026-ieji, ar bet kurie kiti metai.