Išėjo… iš kur negrįžta niekas,
Palikęs svajones, godas, namus…
Visiems širdy gėla gili išlieka,
Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.
Šie žodžiai „Išėjo… iš kur negrįžta niekas…“ skamba kaip liūdna, bet neišvengiama tiesa, atspindinti žmogaus mirtingumą. Krikščionybėje mirtis nėra pabaiga, o pereinamoji būsena. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Nes žinome, kad jei mūsų žemiškasis namas, šis palapinės būstas, sugrius, turime pas Dievą pastatytą namą, ne rankomis padarytą, amžinąjį danguje.“ (2 Kor 5, 1). Mirtis tampa vartų į amžinybę simboliu, į susitikimą su Dievu, į gyvenimą, kuris trunka amžinai.
Ši frazė gali būti interpretuojama ir kaip kelionė į nežinomybę, į paslaptingą „kitą pusę“, apie kurią įvairiose religijose kalbama skirtingai. Islamas, pavyzdžiui, moko apie pomirtinį teismą ir rojaus ar pragaro perspektyvą, priklausomai nuo žmogaus gyvenimo Žemėje. Budos mokymas kalba apie reinkarnaciją ir ciklišką gyvenimo ir mirties procesą. Vis dėlto, bendras vardiklis yra tikėjimas, kad mirtis nėra visiškas pabaigos taškas.
„Išėjo… iš kur negrįžta niekas…“ – tai ne tik apgailestavimas dėl netekties, bet ir priminimas apie gyvenimo trapumą ir būtinybę vertinti kiekvieną akimirką. Kaip sako Psalmyno autorius: „Mūsų dienos – kaip šešėlis žemėje; ir nėra vilties.“ (Ps 144, 4). Tačiau net ir šioje trapumo sąmonėje slypi viltis, tikėjimas į gyvenimą po mirties, į amžinąjį gyvenimą, kuris yra didesnis už žemiškąją egzistenciją. Ši frazė skatina apmąstyti ne tik mirtį, bet ir gyvenimo prasmę, mūsų santykį su Dievu ir amžinąją perspektyvą. Ji primena, kad nors žmogus miršta, jo siela gali gyventi amžinai.