Kalvinizmas yra bendra sąvoka visoms protestantizmo formoms, kilusioms iš kalvino pavadinti. Kalvino supratimu, reformuota krikščionybė reiškia “pagal Dievo žodį reformuota Bažnyčią”. Be to kalvinizmas dar turi keletą ypatybių. Pirmiausia reiktų paminėti “bendruomenės principą”, po to išrinktumo suvokimą, bei su juo susijusį griežtą dievobaimingumą. Taip pat labai reikšminga yra teisė į politinį gyvenimą.
Tvarka bendruomenėje. 1541m. Ženevoje parašytame traktate apie bažnyčios susitvarkymą Kalvinas suformuluoja pagrindinius savo bendruomenės koncepcijos principus. Jis įsivaizduoja Bažnyčia paremta ne hierarchijos, kaip yra pas katalikus, ir neapibrėžią jos kaip institucijos kaip Liuteris. Bendruomenė Kalvinui labiau reiškią vietą, kurioje gali įsikūnyti Dievo Karalystė žemėje. Tam bendruomenei reikia pagalbininkų, kuriuos ji pati išsirenka. Kalvinas išvardija keturis tokius luomus arba pareigybes, kurias jis kildina iš Biblijos apaštalų ir kurios pagrindžia sinodinę kalvinistų bendruomenių struktūrą:
Svarbiausia pastorių užduotis – sakyti teisingus pamokslus,
Daktarai yra atsakingi už religijos mokymą,
Vyresnieji tarsi papročių sargai prižiūri bendruomenės narių gyvenimo būdą,
Diakonai rūpinasi socialiniais dalykais – ligonių priežiūra ar vargšų šalpa.
Norėdamas užtikrinti griežtą bažnytinę drausmę Kalvinas įkuria dvi kontrolės institucijas: pastorių konferenciją (kuri rūpinasi mokymo grynumu), bei konsistoriją (pastoriai ir seniūnai), kontroliuojančia moralinę tvarką Bažnyčioje. Atsakyti turi visi tie, kurie “savo netinkamu pavyzdžiu sukelia nepasitenkinimą bendruomenėje. Taip prieš teismą stos keikūnai, girtuokliai, paleistuviai, mušeikos, šokėjai ir į juos panašūs”. Bausmės įvairiausios : nuo draugiško įspėjimo iki išbarimo, bažnytinės atgailos, viešo bendruomenės atsiprašymo, ekskomunikavimo, ištrėmimo ir mirties nuosprendžių.
Teisė nepaklusti. Kalvino sinodinė Bažnyčios struktūra palaiko bendruomenę kovoje su valstybe bei absoliučiais valdovais. Tai ypač svarbu ten, kur reformatų mažuma. Jie, aišku, bet kokiai priespaudai. Kitaip nei liuteronai, kurie vadovaudamiesi Rom 13, paklusnumą valstybei laiko krikščionio pareiga, kalvinistai pirmiausia gerai įsitikina, ar valdžia yra teisėta. Jeigu valdžia nebetarnauja Dievo garbei, tuomet ji nustoja buvusi valdžia. Galiausiai pasak Kalvino, kiekviena valstybės tvarka yra kilusi iš bendruomenės, kadangi ši sudaro Dievo tautą. Taip religija pagrindžia tautos suverenumą, o kartu ir laisvės bei asmeninės atsakomybės idėją.
Predestinacijos doktrina. Savo mokymu apie iš anksto nulemtą žmogaus likimą (predestinacija) Kalvinas laikosi nuomonės, kad Dievas iš anksto pasirenka, kurie žmonės pateks į dangų, o kurie į pragarą. Nagrinėjant šią mintį apie išrinktumą, Kalvinui ne tiek svarbus yra pats žmogus, kiek Dievas. Jo garbė ir galybė tam tikra prasme reikalauja, , kad ir jo malonė rinktis būtų niekuo nesuvaržyta. Savo 1559m. parašytoje “Institutio” Kalvinas rutulioja predestinacijos mintį:
“To, kurio Dievas nori pasigailėti, Jis pasigaili, o tą, kurį nori užkietinti, ir užkietina, taip sako apaštalas…”
Pats Kalvinas mano, jog predestinacijos ištakas lengvai galima rasti Biblijoje. Tačiau dėl šio teiginio kyla daug nesutarimų, taip pat ir tarp reformatų teologų. Tolesnėje istorijos eigoje šis mokymas turi didelę įtaka, nes jo sekėjai formuoja stiprią pasiuntinybės savimonę. Mintis apie išrinktinumą ne sukausto, o greičiau skatina. Kalvinistai šio išrinktumo įrodymais laiko ne tik pamaldų gyvenimo būdą, bet ir visuomenės padėti bei savo darbu užgyventą turtą. Vėlesnių laikų kalvinistai, pirmiausia Amerikoje, išsiskyrė tikėjimo sąlygota aukšta darbo morale, kuri (kartu su kitais faktoriais) stipriai prisidėjo prie modernaus kapitalizmo atsiradimo. Kalvinistai prieštaraudami nuo amžių perduodamoms tradicijoms nuėjo toliau už liuteronus. Jie atmetė nemažą dalį bažnytinės muzikos, meno, architektūros ir daugybe paviršutinių dalykų, pvz. Žiedų naudojimą santuokoje bei pamaldumo praktikos simbolius.