Lietuviškai vadinama Zacharijo knyga, hebrajiškai – זכריה (Zekharyah), graikiškai – Ζαχαρίας (Zacharias), lotyniškai – Zacharias, angliškai – Book of Zechariah. Tai viena iš Dvylikos mažųjų pranašų knygų Senajame Testamente, sudaryta iš 14 skyrių. Parašyta VI a. pr. Kr., kai žydai grįžo iš Babilono tremties, ir priklauso tiek judaizmo Tanachui (Nevi’im), tiek krikščionių Senajam Testamentui.
538 m. pr. Kr. persų karalius Kyras leido žydams grįžti į Jeruzalę. Daugelis tikėjosi greito stebuklo – naujo šlovės amžiaus. Tačiau realybė buvo skurdi: Šventykla tebebuvo griuvėsiai, žmonės nusivylę, o darbas strigo. Būtent tada, 520–518 m. pr. Kr., prabilo jaunas kunigas Zacharijas, Ido anūkas, kurio vardas reiškia „Jahvė prisimena“. Jis pranašavo tuo pačiu metu kaip Agėjas, ir abu ragino atstatyti Šventyklą. Jei Agėjas buvo griežtas ir tiesmukas, Zacharijas kalbėjo vaizdais ir naktiniais regėjimais.
Pirmoje knygos dalyje (1–8 skyriai) jis pasakoja apie aštuonis keistus sapnus, kuriuos matė per vieną naktį. Raitelis tarp mirtų medžių, keturi ragai ir keturi kalviai, žmogus su matavimo virve, vyriausiasis kunigas purvinais drabužiais, skrajojantis prakeiksmo ritinys, moteris krepšyje – visi šie vaizdiniai skelbia tą pačią žinią: Dievas nepamiršo savo tautos. Net jei dabar viskas nyku, Jeruzalė bus atstatyta be sienų, nes pats Dievas bus jos ugnine siena. Paskutinis regėjimas baigiasi nuostabiu pažadu: „Senukai ir senutės vėl sėdės Jeruzalės aikštėse… gatvėse žais vaikai… Aš išgelbėsiu savo tautą iš rytų ir vakarų šalių.“
Antroji dalis (9–14 skyriai) žvelgia dar toliau – į laiką, kuris tuo metu atrodė visiškai neįtikėtinas. Čia atsiranda Mesijo paveikslas, kokio dar nebuvo matęs joks kitas pranašas. Jis nebus galingas karžygys ant žirgo, o romus karalius, jojantis ant asilo jauniklio. Jo kaina bus trisdešimt sidabrinių. Žmonės žiūrės į Tą, kurį pervėrė, ir raudos kaip dėl vienintelio sūnaus. Galiausiai ateis diena, kai Jeruzalės kalnas taps šventu, o ant arklių varpelių bus užrašyta „Šventumas Viešpačiui“.
Zacharijo knyga kupina apokaliptinių vaizdinių, kurie vėliau stipriai paveikė krikščioniškąją eschatologiją. Naujajame Testamente ji cituojama daugiau nei 40 kartų – įžengimas į Jeruzalę ant asilo, Judo išdavystė už trisdešimt sidabrinių, vinys rankose ir kojose, galutinė pergalė ant Alyvų kalno. Judėjams ji tebelieka viena gražiausių Mesijo ir Jeruzalės atstatymo vizijų.
Zacharijas pradėjo žodžiais: „Grįžkite pas Mane, ir Aš grįšiu pas jus.“ Baigia regėjimu, kuriame „nebebus daugiau prekeivio Viešpaties Namuose“ ir „kiekvienas puodas Jeruzalėje bus šventas“. Nuo griuvėsių iki šventumo – toks kelias, kurį jis parodė savo tautai ir visam pasauliui. Ir iki šiol, kai skaitai Zachariją, atrodo, kad girdi patį Dievą sakant: „Aš prisimenu.“
Zacharijo knyga
A. ĮSPĖJIMO IR VILTIES ŽODŽIAI
Raginimas grįžti pas Dievą Antraisiais karaliaus Darijaus metais, aštuntą mėnesį , Dievo žodis atėjo Berechijo sūnaus Ido sūnui pranašui Zecharjui:
„VIEŠPATS buvo labai supykęs ant jūsų protėvių. Sakyk jiems: taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
– Grįžkite jūs pas mane, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis, –
sugrįšiu aš pas jus, –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Nebūkite kaip jūsų protėviai, kuriems ankstyvesnieji pranašai skelbė: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir nedorų darbų’. Bet jie manęs nei klausė, nei manęs paisė, – tai VIEŠPATIES žodis.
Kur yra jūsų protėviai?
O pranašai argi gyvena amžinai?
Betgi mano žodžiai ir įstatai,
paskelbti per mano tarnus
pranašus,
argi nepasivijo jūsų protėvių?
Jie gailėjosi ir sakė: ‘Galybių VIEŠPATS pasielgė su mumis, žiūrėdamas mūsų kelių ir darbų, lygiai kaip buvo nusprendęs padaryti'”.
Keturi raiteliaiAntraisiais karaliaus Darijaus metais, vienuolikto – Šebato mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, VIEŠPATIES žodis atėjo Berechijo sūnaus Ido sūnui pranašui Zecharjui. Zecharjas tarė: „Nakčia regėjau raitelį ant sarto žirgo! Jis stovėjo lomoje tarp mirtų medžių, o už jo žirgai – sartas, bėras ir baltas. Paklausiau: „Mano viešpatie, kas jie?” Angelas, kalbantis su manimi, man tarė: „Aš tau parodysiu, kas jie”. Tuomet vyras, stovėjęs tarp mirtų medžių, atsakė: „Tai tie, kuriuos VIEŠPATS pasiuntė eiti sargybą žemėje”. Paskui jie tarė VIEŠPATIES angelui, stovinčiam tarp mirtų medžių: „Ėjome sargybą žemėje, ir štai visa žemė taikiai gyvena”. Tuomet VIEŠPATIES angelas ištarė: „O Galybių VIEŠPATIE, kaip ilgai dar nepasigailėsi Jeruzalės ir Judo miestų, ant kurių pykai per šiuos septyniasdešimt metų?” Angelui, kalbėjusiam su manimi, VIEŠPATS atsakė maloniais ir paguodos pilnais žodžiais. Tuomet su manimi kalbėjusis angelas man tarė: „Paskelbk šią žinią: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
– Aš labai pavyduliauju
Jeruzalei – Zionui.
Pykstu didžiu pykčiu
ant savimi patenkintų tautų;
kai aš buvau tik truputį įpykęs,
jos padidino nelaimę.
Todėl taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
– Grįžtu į Jeruzalę vedamas
pasigailėjimo,
bus atstatyti joje mano Namai, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis, –
virš Jeruzalės bus ištiesta matavimo
virvė.
Dar paskelbk:
taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
– Mano miestai dar bus pertekę
gerovės,
VIEŠPATS dar paguos Zioną,
išsirinks vėl VIEŠPATS Jeruzalę'”.
Keturi ragai ir keturi kalviai Pakėliau akis ir regėjau keturis ragus. Paklausiau kalbėjusį su manimi angelą: „Kas jie yra?” Angelas man atsakė: „Tai ragai, kurie vėtė Judą, Izraelį ir Jeruzalę”. Paskui VIEŠPATS man parodė keturis kalvius. Aš paklausiau: „Ką jie darys atėję?” Jis atsakė: „Čia yra ragai, kurie taip vėtė Judą, kad niekas negalėjo galvos pakelti. Bet šie atėjo, kad klaiką jiems įvarytų ir nukirstų ragus tautų, pakėlusių ragus prieš Judo kraštą jam išvėtyti”.
Naujoji JeruzalėVėl pakėliau akis ir regėjau vyrą su matavimo virve rankoje. Paklausiau: „Kur tu eini?” Jis man atsakė: „Jeruzalės matuoti ir pažiūrėti, koks yra jos plotis ir koks yra jos ilgis”. Žiūriu, su manimi kalbėjęs angelas paėjo į priekį, o kitas angelas išėjo jo pasitikti ir jam tarė: „Bėk, pasakyk tam jaunam vyrui: ‘Jeruzalėje bus gyvenama tarsi kaimuose be sienų, nes joje bus daug žmonių ir gyvulių. Juk aš būsiu ją supanti ugnies siena, – tai VIEŠPATIES žodis, – aš būsiu šlovė jos viduje'”.
Tremtiniai šaukiami grįžti
Oi, oi! Bėkite iš šiaurės krašto, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
nors aš išsklaidžiau jus
tarsi keturis padangių vėjus, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Oi! Bėkite į Zioną jūs,
gyvenantys Babilone!
Juk taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, –
tada, kai jo šlovė pasiuntė mane, –
apie jus apiplėšusias tautas:
„Kas tik užgauna jus,
užgauna mano akies lėliukę.
Nūn, tikėk manimi, keliu prieš juos
ranką,
ir jie bus savo vergų grobis.
Tuomet žinosite,
kad Galybių VIEŠPATS mane siuntė.
Krykštauk ir džiaukis, Ziono dukra!
Juk štai ateinu gyventi su tavimi, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Tą dieną daug genčių prisidės prie
VIEŠPATIES,
ir jos bus mano tauta, –
aš gyvensiu tarp jų.
Tuomet tu žinosi,
kad Galybių VIEŠPATS siuntė mane
pas tave.
VIEŠPATS paveldės Judą
kaip savo dalį šventajame krašte
ir Jeruzalę vėl išsirinks.
Tenutyla visa žmonija prieš VIEŠPATĮ,
nes jis pakilo iš savo šventosios
buveinės.
Vyriausiasis kunigas Jehošua Tuomet jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jehošuą, stovintį priešais VIEŠPATIES angelą, ir Šėtoną, stovintį jo dešinėje jam apkaltinti. VIEŠPATIES angelas tarė Šėtonui: „Tesudraudžia tave VIEŠPATS, Šėtone! VIEŠPATS, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulis, išplėštas iš ugnies?” Mat Jehošua, kai stovėjo priešais angelą, vilkėjo purvinais drabužiais. Pastarasis paliepė savo tarnams: „Nuvilkite jo purvinus drabužius”. O jam tarė: „Štai nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru”. Ir dar paliepė: „Uždėkite jam ant galvos švarų gaubtuvą”. Jie uždėjo jam ant galvos švarų gaubtuvą ir apvilko jį drabužiais, VIEŠPATIES angelui stovint šalia.
Tuomet VIEŠPATIES angelas laidavo Jehošuai, sakydamas: „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
– Jei eisi mano keliais
ir laikysies mano reikalavimų,
valdysi mano Namus,
saugosi mano kiemus
ir turėsi teisę būti tarp
šeimynykščių.
Taigi klausykis, vyriausiasis
kunige Jehošua!
Tu ir tavo bendrai, sėdintys
priešais tave,
esate būsimų dalykų ženklas.
Taip, aš atsiųsiu savo tarną Atžalą.
Ant šio akmens, kurį padėjau
priešais Jehošuą –
ant akmens su septyniomis akimis –
aš pats įrėšiu įrašą, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis, –
ir viena diena šio krašto kaltę
pašalinsiu.
Tą dieną, – tai Galybių
VIEŠPATIES žodis, –
kviesite vienas kitą ateiti
į savo vynmedžio ir figmedžio
pavėsį”.
Žvakidės regėjimas Su manimi kalbėjusis angelas sugrįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego. „Ką tu matai?” – mane paklausė. Aš atsakiau: „Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu {aliejui} viršuje. Lempų ant jos yra septynios. Lempos yra virš jos ir turi septynis vamzdelius. Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas dubens dešinėje, o kitas jo kairėje”. Savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: „Kas jie yra, mano viešpatie?” Kalbėjusis su manimi angelas man atsakė: „Argi tu nežinai, kas jie yra?” Atsakiau: „Ne, mano viešpatie”.
Dievo pažadas Zerubabeliui
Jis man tarė:
„Šis yra VIEŠPATIES žodis
Zerubabeliui:
– Ne galybe, ne jėga,
bet mano dvasia, –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Kas tu esi, didysis kalne?
Pavirsi lyguma prieš Zerubabelį!
Jis padės rinktinį akmenį į jo vietą,
lydimas šauksmų: ‘Malonė!
Malonė jam!'”
Be to, man atėjo šis VIEŠPATIES
žodis:
„Zerubabelio rankos padėjo šiems
Namams pamatus,
jo rankos juos ir užbaigs.
Tuomet žinosite,
kad Galybių VIEŠPATS atsiuntė mane
pas jus.
Juk visi, niekinę menkos
pradžios dieną,
nūn džiaugsis ir regės
rinktinį akmenį Zerubabelio rankoje”.
Angelas paaiškina žvakidės regėjimą{Tada jis man atsakė} „Tai septynios VIEŠPATIES akys, užmatančios visą žemę”. – „O kas yra anie du alyvmedžiai, vienas žvakidės dešinėje, o kitas jos kairėje?” – jį paklausiau. Ir dar pridūriau: „Kas yra tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos auksinius vamzdelius?” Jis man tarė: „Argi nežinai, kas tai yra?” – „Ne, mano viešpatie”, – atsakiau aš. Tuomet jis man paaiškino: „Tai yra du pateptieji, kurie tarnauja
visos žemės Viešpačiui”.
Skraidančio ritinio regėjimas Vėl pakėliau akis ir regėjau skraidantį ritinį. „Ką matai?” – paklausė jis mane. Atsakiau: „Matau skraidantį ritinį! Jo ilgis yra dvidešimt uolekčių ir plotis dešimt uolekčių”. Tuomet jis man paaiškino: „Tai prakeikimas, kuris tįsta ant viso krašto veido. Pagal įrašą vienoje jo pusėje, kas tik vagia, bus atskirtas, ir pagal įrašą kitoje jo pusėje, kas melagingai prisiekia, bus atskirtas.
Aš jį pasiunčiau, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis.
Jis įeis į namus vagies
ir į namus kiekvieno,
melagingai prisiekiančio mano vardu.
Jis apsistos tuose namuose
ir sunaikins jų sienojus ir akmenis”.
Pranašas regi moterį krepšyje Tuomet su manimi kalbėjusis angelas priėjo ir man tarė: „Pakelk akis ir pažiūrėk į tai, kas išeina”. – „Kas gi tai yra?” – paklausiau. Jis tarė: „Tai krepšys, kuris išeina”. Ir jis paaiškino: „Tai jų kaltė visame krašte”. Tuomet buvo nukeltas švininis dangtis, ir štai krepšio viduje sėdėjo moteris! Jis tarė: „Tai yra Nedorybė”. Jis įstūmė ją atgal į krepšio vidų ir užvožė krepšio angą švino svarsčiu. Pakėliau akis ir regėjau dvi besiartinančias moteris. Vėjas buvo jų sparnuose, – jų sparnai tarsi gandro sparnai, – ir jos pakėlė krepšį tarp dangaus ir žemės. Tuomet paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: „Kurgi jos neša tą krepšį?” Jis man atsakė: „Pastatyti jam buveinės Šinaro krašte. Kai ji bus pastatyta, jos ten padės krepšį ant stovo”.
Pranašas regi keturis vežimus Vėl pakėliau akis ir regėjau keturis vežimus, išvažiuojančius iš tarpukalnės. O tie kalnai buvo žalvario kalnai. Pirmojo vežimo žirgai buvo sarti, antrojo vežimo žirgai juodi, trečiojo vežimo žirgai balti, o ketvirtojo palši obuolmušiai – eiklūs ristūnai. Aš paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: „Kas yra jie, mano viešpatie?” Angelas man atsakė: „Tai keturi padangių vėjai, – jie išeina, nusilenkę visos žemės VIEŠPAČIUI. Sartieji žirgai eina į rytų šalį, vežimas su juodais žirgais eina į šiaurės šalį, baltieji eina į vakarų šalį ir palšieji obuolmušiai eina į pietų šalį”. Išėję ristūnai nekantravo pradėti eiti sargybą žemėje. Jis tarė: „Pradėkite! Eikite sargybą žemėje!” Ir jie ėjo sargybą žemėje. Jis pašaukė mane, tardamas: „Žiūrėk, einantieji į šiaurės šalį padėjo mano dvasią šiaurės krašte”.
Viešpaties pažadas ateičiaiMan atėjo VIEŠPATIES žodis: „Paimk sidabro ir aukso iš tremtinių – Heldajo, Tobijo ir Jedajo, atvykusių iš Babilono, ir nueik tą pačią dieną į Zefanjo sūnaus Jošijo namus. Paimk sidabro ir aukso, padaryk karūną ir uždėk ją vyriausiajam kunigui Jehozadako sūnui Jehošuai ant galvos. Sakyk jam:
‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
– Štai vyras, kurio vardas Atžala,
nes jis turės atžalą savo vietoje
ir pastatys VIEŠPATIES Šventyklą.
Jis yra tas, kuris pastatys VIEŠPATIES
Šventyklą,
turės karališką didybę,
sėdės ir valdys savo soste.
Bus ir kunigas, sėdintis savo soste, –
tarp jų bus taikus sutarimas'”.
Pati karūna pasiliks VIEŠPATIES Šventykloje kaip Heldajo, Tobijo, Jedajo ir Zefanjo sūnaus Jošijo atminimas. Toli toli esantieji ateis ir padės statyti VIEŠPATIES Šventyklą. Tuomet jūs žinosite, kad Galybių VIEŠPATS atsiuntė mane pas jus. Tai įvyks, jei jūs uoliai klausysite VIEŠPATIES balso.
Viešpats pasmerkia nenuoširdų pasninką Ketvirtaisiais karaliaus Darijaus metais VIEŠPATIES žodis atėjo Zecharjui devinto mėnesio – Kislevo ketvirtą dieną. Mat Betelio žmonės buvo pasiuntę Sarezerį ir Regem-Melechą drauge su įgaliotiniais maldauti VIEŠPATIES malonės ir paklausti Galybių VIEŠPATIES Namų kunigus ir pranašus: „Ar ir toliau man verkti ir pasninkauti, kaip dariau tiek metų?” Tuomet man atėjo Galybių VIEŠPATIES žodis: „Sakyk visiems krašto žmonėms ir kunigams:
‘Kai pasninkavote ir raudojote
penktą mėnesį
ir septintą mėnesį
per šiuos septyniasdešimt metų,
argi jūs iš tikro dėl manęs
pasninkavote?
Juk kai jūs valgote ir geriate,
argi jūs nevalgote ir negeriate
tik dėl savęs pačių?'”
Argi tai ne tie patys žodžiai, kuriuos VIEŠPATS skelbė per ankstyvuosius pranašus, kai Jeruzalė ir aplinkiniai miestai buvo pilni žmonių ir klestėjo, kai Negebas ir Šefela buvo pilni gyventojų?
VIEŠPATIES žodis atėjo Zecharjui: „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Teiskite teisingai,
būkite maloningi ir gailestingi
vieni
kitiems.
Neskriauskite našlės ir našlaičio,
ateivio ir vargšo.
Nespęskite savo širdyje pinklių
vieni kitiems'”.
Bet jie atsisakė klausyti, įžūliai atsuko nugarą ir, nenorėdami girdėti, užsikimšo ausis. Savo širdis taip užkietino, kaip kietas deimantas, kad negirdėtų mokymo ir žodžių, kuriuos Galybių VIEŠPATS buvo savo dvasia siuntęs per ankstyvuosius pranašus. Todėl ir atėjo tas aitrus Galybių VIEŠPATIES pyktis. Kaip jie atsisakė klausyti, kai aš šaukiau, lygiai taip aš atsisakiau juos išklausyti, kai jie manęs šaukėsi, – taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Išblaškiau juos audra anose tautose, kurių jie nebuvo pažinę. O kraštas, kurį jie paliko, buvo taip nusiaubtas, kad niekas nei ten, nei iš ten nebekėlė kojos. Jie padarė, kad žavus kraštas pavirto tyrais.
Dievo pažadai Jeruzalei {Man} atėjo Galybių VIEŠPATIES žodis:
„Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Smarkiai pavyduliauju Zionui,
iš pavyduliavimo esu ant jo labai
įniršęs!’
Taip kalbėjo VIEŠPATS:
‘Sugrįšiu į Zioną,
gyvensiu Jeruzalėje.
Jeruzalė bus vadinama ištikimuoju
miestu,
o Galybių VIEŠPATIES kalnas
bus vadinamas šventuoju kalnu’.
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Senukai ir senutės,
kiekvienas dėl žilos senatvės su
lazda
rankoje,
vėl sėdės Jeruzalės gatvėse.
Miestas bus pilnas
berniukų ir mergaičių,
žaidžiančių jo gatvėse’.
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Nors šiomis dienomis tai ir atrodo
neįmanoma
šios tautos likučiui,
argi tai turi atrodyti ir man
neįmanoma?’ –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis.
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Tikėk manimi, išgelbėsiu savo tautą
iš saulėtekio šalies ir iš saulėlydžio
šalies;
parvesiu juos gyventi Jeruzalėje.
Jie bus mano tauta
ir aš būsiu jų Dievas
ištikimybe ir teisumu’.
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Tebūna tvirtos jūsų rankos!
Neseniai girdėjote šiuos žodžius
iš burnos pranašų, buvusių tą dieną,
kai buvo dedami pamatai
Galybių VIEŠPATIES Namams –
Šventyklai atstatyti.
Juk prieš tą dieną
nebuvo nei algos žmonėms,
nei
pelno iš gyvulių,
nebuvo saugu nuo priešų
nei išeinančiam, nei grįžtančiam.
Aš nuteikiau žmones
vienus prieš kitus.
Bet dabar aš nebesielgsiu su šios
tautos likučiu,
kaip elgiausi anomis dienomis, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis, –
nes sėja bus sėkminga:
vynuogė brandins savo vaisių,
žemė teiks savo derlių
ir dangūs duos savo rasą.
Lygiai taip, kaip buvote tautų keikiami,
o Judo namai ir Izraelio namai,
taip pat, kai jus išgelbėsiu,
būsite giriami.
Nebijokite! Tebūna tvirtos jūsų
rankos!’
Juk taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Lygiai kaip nusprendžiau siųsti
jums
nelaimę
ir nepasigailėjau,
kai jūsų protėviai mane įpykdė, –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS, –
taip šiomis dienomis nusprendžiau
daryti gera
Jeruzalei ir Judo namams.
Nebijokite!
Štai yra dalykai, kuriuos jūs turite
daryti:
Sakykite tiesą vieni kitiems,
teiskite savo vartuose,
žiūrėdami tiesos ir tobulo teisingumo,
nespęskite savo širdyse pinklių
vieni
kitiems
ir nebranginkite kreivos priesaikos,
nes visų šių dalykų aš nekenčiu, –
tai VIEŠPATIES žodis'”.
Man atėjo Galybių VIEŠPATIES žodis:
„Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Pasninkas ketvirto mėnesio
ir pasninkas penkto, ir pasninkas
septinto,
ir pasninkas dešimto pavirs
džiaugsmu bei linksmybe
ir malonia švente Judo namams.
Branginkite tiesą ir taiką!’
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Dar ateis tautos,
daugelio miestų gyventojai.
Vieno miesto gyventojai eis į kitą,
sakydami:
‘Eikit šen! Eime maldauti
VIEŠPATIES malonės,
ieškoti Galybių VIEŠPATIES.
Aš ir pats einu!’
Ateis daug tautų ir galingų genčių
ieškoti Jeruzalėje
Galybių VIEŠPATIES
ir maldauti VIEŠPATIES malonės.
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Tomis dienomis dešimt vyrų iš visų
kalbų genčių
griebs judėją ir, nusitverdami jam
už drabužio skverno, sakys:
‘Leiskite eiti su jumis,
nes mes girdėjome, kad Dievas yra
su jumis'”.
B. TEISMAS KAIMYNINĖMS TAUTOMS
Ištarmė.
VIEŠPATIES žodis yra Hadracho
kraštui,
apsistojo poilsio Damaske,
nes VIEŠPAČIUI priklauso Aramo
sostinė,
kaip ir visos Izraelio giminės.
Taip pat ir Hamatas,
esantis ant jo ribos,
Tyras ir Sidonas,
nors jie ir sklidini išminties.
Tyras pasistatė sau tvirtovę,
prisikrovė sidabro kaip dulkių
ir aukso kaip gatvių purvo.
Bet dabar Viešpats padarys jį
skurdų, –
nublokš į jūrą jo turtus,
o pats Tyras bus ugnies prarytas.
Tai matys Aškelonas, drebės iš
baimės,
ir Gaza raitysis iš skausmo;
taip pat ir Ekronas, nes žlugo jo
viltys.
Žus Gazos karalius,
o Aškelonas liks be gyventojų.
Mišrūnė tauta apsigyvens Ašdode, –
išrausiu Filistijos puikybę.
Išvalysiu kraują jai iš burnos,
bjauriuosius dalykus jai iš
tarpudančio.
Ir jos išlikusieji priklausys mūsų
Dievui:
jie bus kaip šeima Judo giminėje,
o Ekronas bus kaip jebusitai.
Atsistosiu kaip sargas prie savo
namų,
kad niekas apie juos nežygiuotų.
Nenusiaubs jų daugiau joks engėjas,
nes dabar mano akys į juos atkreiptos.
C. MESIJAS – DIEVO TAUTOS VALDOVAS
Būsimasis Karalius
Didžiai džiūgauk, Ziono dukra,
garsiai krykštauk, dukra Jeruzale!
Štai tavo karalius pas tave ateina, –
jis išaukštintas ir pergalingas,
nuolankus ir joja ant asilo –
ant asiliuko, asilės jauniklio.
Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo
ir karo žirgus iš Jeruzalės;
karo lankas bus sulaužytas,
jis skelbs taiką tautoms.
Jo valdžia bus nuo jūros lig jūros
ir nuo Upės lig žemės pakraščių.
Ir dėl tavęs,
dėl tavo Sandoros su manimi kraujo,
išlaisvinsiu tavo kalinius iš duobės,
kurioje nėra vandens.
Grįžkite į savo tvirtovę,
o kaliniai, nepraradę vilties!
Šiandien aš pareiškiu,
kad jums grąžinsiu dvigubai.
Juk aš įtempiau Judą tarsi savo
lanką,
aš padariau Efraimą jo strėle.
Aš sukelsiu tavo sūnus, o Zionai,
tave padarysiu tarsi galiūno kalaviją
prieš tavo sūnus, o Graikija.
Tuomet pats VIEŠPATS pasirodys
jiems,
švytuos jo strėlės it žaibai;
pats Viešpats DIEVAS duos
ženklą rago gausmu
ir žygiuos pirmyn pietų viesulų
audromis.
Galybių VIEŠPATS juos apsaugos,
jie praris laidyklių akmenis,
sutryps juos kojomis;
jie gers jų kraują tarsi vyną
ir bus pilni kaip liejamųjų aukų
dubuo,
kiaurai permerkti kaip aukuro ragai.
Ir tą dieną VIEŠPATS, jų Dievas,
juos
išgelbės,
nes jie yra jo tautos kaimenė.
Tarsi brangakmeniai karūnoje
jie žėrės jo žemėje.
Koks bus jo gerumas ir grožis!
Grūdai duos jėgų vaikinams,
jaunas vynas merginoms.
Viešpats pažada išgelbėti
Prašykite VIEŠPATĮ lietaus
pavasario lietmečiu,
VIEŠPATĮ, kuris sukuria audros
debesis,
duoda jums lietaus būrius,
žolę laukuose kiekvienam.
Juk terafimai kalba nesąmones,
žyniai regi melą,
svajotojai pasakoja apgaulingas
svajones
ir guodžia tuščiais sapnais.
Todėl žmonės ir klajoja kaip avys, –
jie kenčia, nes neturi ganytojo.
Degu iš įniršio ganytojams,
išliesiu jį ant užsispyrėlių.
Nes Galybių VIEŠPATS rūpinasi
savo kaimene – Judo namais
ir padarys juos didingu savo karo
žirgu.
Iš jų kils kertinis akmuo,
iš jų palapinės kuolas,
iš jų kario lankas,
iš jų ateis visi pareigūnai.
Jie mūšyje bus kaip galiūnai,
gatvių purve trypiantys priešą;
jie kausis, nes VIEŠPATS yra su jais,
ir raitelius privers bėgti.
Padarysiu tvirtus Judo namus
ir Juozapo namus išgelbėsiu.
Parvesiu juos atgal,
nes jiems atleidžiu.
Jie bus, tarsi nebūčiau jų atmetęs,
nes aš esu jų Dievas,
ir juos išklausysiu.
Tuomet Efraimo žmonės bus kaip
galiūnai,
tarsi nuo vyno bus džiugios jų
širdys.
Tai regės jų vaikai ir džiaugsis,
o jų širdys krykštaus VIEŠPATYJE.
Duosiu jiems ženklą ir juos surinksiu,
nes aš juos išpirkau,
ir jie bus taip gausūs, kaip anksčiau.
Nors aš ir išblaškiau juos tautose,
tačiau jie atsimins mane tolimose
šalyse,
išaugins savo vaikus ir sugrįš.
Sugrąžinsiu juos namo iš Egipto
žemės,
surinksiu juos iš Asirijos;
parvesiu juos į Gileado kraštą ir
Libaną,
bet netgi ten neužteks jiems vietos.
Jie pereis per kančios jūrą, –
bus nutildytos jūros bangos
ir nusausintos visos Nilo gelmės.
Asirijos puikybė bus nužeminta,
atimtas skeptras iš Egipto.
Padarysiu juos tvirtus VIEŠPATYJE,
jie žygiuos mano vardu, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Engėjų pražūtis
Atidaryk, Libanai, savo duris,
tesuryja ugnis tavo kedrus!
Raudok, kiparise, nes krito kedras,
sunaikinti puikieji medžiai!
Raudokite, Bašano ąžuolai,
nes buvo iškirstas tankusis miškas!
Įsiklausyk! Piemenys rauda,
nes apiplėšta jų didybė!
Įsiklausyk! Liūtai riaumoja,
nes sunaikintos Jordano tankmės!
Alegorija apie piemenis Taip kalbėjo VIEŠPATS, mano Dievas: „Būk piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. Perkantieji jas žudo nebaudžiami, o jas parduodantieji sako: ‘Tebūna garbė VIEŠPAČIUI, nes aš tapau turtingas!’ Net jų pačių piemenys nesigaili. Nė aš daugiau nebepasigailėsiu krašto gyventojų, – tai VIEŠPATIES žodis. Tikėk manimi, atiduosiu juos, – kiekvieną jų, – į nagus jo kaimyno ar į nagus jo karaliaus. Jie nusiaubs žemę, bet aš nė vieno iš jų rankų negelbėsiu.
Taigi avių pirklių naudai aš tapau piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. Pasiėmiau dvi lazdas, vieną pavadinau ‘Malone’, o kitą pavadinau ‘Vienybe’ ir rūpinausi avimis. Per vieną mėnesį atsikračiau trijų piemenų, nes buvau netekęs jiems kantrybės, o ir jie manęs neapkentė. Tariau: ‘Aš nebūsiu jūsų piemeniu. Kuri turi mirti, tenumiršta, kuri turi būti sunaikinta, tebūna sunaikinta, o išlikusios teryja viena kitos kūną!’ Paėmiau savo lazdą ‘Malonę’ ir ją perlaužiau, panaikindamas sandorą, kurią buvau sudaręs su visomis tautomis. Tą dieną ji buvo panaikinta, ir avių pirkliai, stebėję mane, suprato, kad tai yra VIEŠPATIES žodis. Tuomet jiems tariau: ‘Jei tai atrodo jums teisinga, išmokėkite man algą, bet jeigu ne, tai tiek to’. Jie atsvėrė man algos trisdešimt sidabrinių šekelių. Bet VIEŠPATS man tarė: ‘Įmesk tai į iždą, – šią šaunią kainą, kuria jie mane įvertino’. Paėmęs trisdešimt sidabrinių šekelių, įmečiau juos į iždą VIEŠPATIES Namuose. Tuomet perlaužiau savo antrąją lazdą – ‘Vienybę’, panaikindamas šeimos ryšius tarp Judo ir Izraelio”.
Tada VIEŠPATS man tarė: „Būk dar kartą piemeniu, – šį kartą niekam tikusiu piemeniu, nes aš, tikėk manimi, išugdysiu krašte piemenį, kuris nesirūpins žūstančiomis, neieškos paklydusiųjų, negydys sergančiųjų ir nemaitins sveikųjų, bet ris riebiųjų mėsą ir draskys net jų nagus.
Oi, mano niekam tikęs piemuo,
tu nesirūpini kaimene!
Teužgauna kalavijas jam ranką
ir jo dešinę akį!
Tenudžiūsta visiškai jo ranka,
teapanka jojo dešinė akis!”
Jeruzalės jėga ir pergalė Ištarmė. VIEŠPATIES žodis apie Izraelį. „Tai žodis VIEŠPATIES, kuris išplėtė dangus, padėjo pamatus žemei ir sukūrė žmogaus dvasią. Štai aš padarysiu Jeruzalę svaigulio taure visoms aplinkinėms tautoms apstulbinti. Ji bus taip pat ir Judui Jeruzalės apgulimo metu. Tą dieną padarysiu iš Jeruzalės sunkų akmenį visoms tautoms, – visos, norinčios ją pakelti, sunkiai susižalos. Betgi susirinks prieš ją visos žemės tautos. Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ištiksiu visus žirgus klaiku, o raiteliai eis iš proto. Bet nuo Judo namų nenuleisiu akių, kai apakinsiu visų tautų žirgus. Tuomet Judo didžiūnai sau tars:
‘Jeruzalės gyventojai semia stiprybę iš Galybių VIEŠPATIES, savo Dievo!’
Tą dieną padarysiu Judo didžiūnus lyg žarijų indą malkų krūvoje, lyg liepsnojantį deglą javų gubose. Jie praris iš dešinės ir iš kairės visas aplinkines tautas, o Jeruzalė bus pilna žmonių ir toliau gyvens savo vietoje – Jeruzalėje.
VIEŠPATS pirmiau išgelbės Judo palapines, kad Dovydo namų garbė ir Jeruzalės gyventojų garbė nebūtų labiau išaukštinta, negu Judo. Tą dieną VIEŠPATS taip apsaugos Jeruzalės gyventojus, kad silpniausias tarp jų tą dieną bus kaip Dovydas, o Dovydo namai lyg Dievas, lyg VIEŠPATIES angelas, jų priekyje. Atėjus tai dienai, norėsiu sunaikinti tautas, atžygiavusias pulti Jeruzalės.
Ant Dovydo namų ir Jeruzalės išliesiu malonės ir maldavimo dvasią taip, kad, žvelgdami į tą, kurį jie pervėrė, raudos, kaip raudama vienturčio vaiko, ir sielvartaus, kaip sielvartaujama pirmagimio sūnaus. Tą dieną Jeruzalės rauda bus didesnė už raudą Hadad-Rimono Megido lygumoje. Ir kraštas raudos, kiekviena šeima skyrium: Dovydo namų šeima skyrium ir jų žmonos skyrium; Natano namų šeima skyrium ir jų žmonos skyrium; Levio namų šeima skyrium ir jų žmonos skyrium; šimejiečių šeima skyrium ir jų žmonos skyrium; ir visos likusios šeimos, kiekviena skyrium, ir jų žmonos skyrium.
Stabų sunaikinimas Tą dieną Dovydo namams ir visiems Jeruzalės gyventojams bus atviras šaltinis nuodėmei ir nešvarumui nuvalyti.
„Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – taip išdildysiu iš krašto stabų vardus, kad jie nebus daugiau net minimi, ir išvarysiu iš krašto pranašus bei nešvarumo dvasią. O jei kas nors imtų vėl pranašauti, jo tėvas ir motina, – jo gimdytojai, – tars jam: ‘Tu neliksi gyvas, nes kalbi melą VIEŠPATIES vardu!’ Tėvas ir motina, jo gimdytojai, nudurs jį, kai jis pranašaus. Tą dieną pranašai, visi iki vieno, gėdysis savo turėtų regėjimų, kai pranašavo, ir nevilkės ašutinės pranašo skraistės, norėdami apgauti, bet kiekvienas jų sakys: ‘Aš nesu pranašas, aš esu žmogus žemdirbys, nes paveldėjau žemę nuo pat jaunystės’. O jei kas jį paklaus: ‘Iš kurgi tos žaizdos tavo krūtinėje?’ – jis atsakys: ‘Jas gavau muštynėse bičiulių namuose'”.
Kalavijo giesmė
„Pabusk, kalavijau, prieš mano
piemenį,
prieš žmogų, kuris yra man
artimas”, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis.
Užmušk piemenį, kad būtų
išblaškytos avys,
ir aš pakelsiu ranką prieš mažutėlius.
„Visame krašte, – tai VIEŠPATIES
žodis, –
du trečdaliai bus sunaikinti – žus,
vienas trečdalis tebus paliktas.
Tą trečdalį vesiu per ugnį,
apvalysiu juos, kaip apvalomas
sidabras,
išmėginsiu juos, kaip išmėginamas
auksas.
Jie šauksis mano vardo,
ir aš juos išklausysiu.
Sakysiu: ‘Jie yra mano tauta’,
ir jie sakys: ‘VIEŠPATS yra mūsų
Dievas'”.
Jeruzalė ir tautos Viešpaties dieną Štai! Ateina VIEŠPATIES diena, kai iš tavęs paimtas grobis bus padalytas tavo vietoje. Aš surinksiu visas tautas į mūšį su Jeruzale. Miestas bus paimtas, namai bus išplėšti ir moterys išniekintos. Pusė miesto išeis į tremtį, bet likusieji žmonės nebus išvaryti iš miesto. Tuomet VIEŠPATS ir stos į mūšį su anomis tautomis, kaip jam įprasta kovoti mūšio dieną. Tą dieną jo kojos stovės ant Alyvų kalno, esančio ties Jeruzale rytų pusėje. Alyvų kalnas bus taip perskeltas į dvi dalis labai plačiu slėniu nuo rytų į vakarus, kad viena jo dalis pasislinks šiaurės link, o kita pietų link. Slėnis tarp kalnų bus užpiltas, nes slėnis tarp kalnų tęsis iki Azalo; jis bus taip užpiltas, kaip jis buvo užpiltas žemės drebėjimo Judo karaliaus Uzijo dienomis. Ir VIEŠPATS, mano Dievas, ateis drauge su visais savo šventaisiais.
Tą dieną nebus nei šalčio, nei šalnos. Bet bus viena nepertraukiama diena, – žinoma VIEŠPAČIUI, – ne diena ir ne naktis, nes ir vakaro metu bus šviesu.
Tą dieną gyvieji vandenys ims tekėti iš Jeruzalės, pusė jų į rytinę jūrą ir pusė jų į vakarinę jūrą. Taip bus ir vasarą, ir žiemą.
VIEŠPATS bus karalius visoje žemėje, – tą dieną bus vienas VIEŠPATS ir vienas jo vardas.
Visas kraštas nuo Gebos iki Rimono į pietus nuo Jeruzalės bus paverstas lyguma. Bet Jeruzalė pasiliks aukštai savo vietoje nuo Benjamino vartų iki Senųjų vartų vietos – Kampo vartų, ir nuo Hananelio bokšto iki karaliaus vyno spaudyklų. Ji bus pilna žmonių, nes ji niekad daugiau nebus pasmerkta sunaikinti. Jeruzalė bus saugi vieta gyventi.
O rykštė, kuria VIEŠPATS nuplaks visas tautas, kariaujančias su Jeruzale, yra tokia: jų kūnai supus jiems bestovint ant kojų, jų akys išpus akiduobėse ir jiems liežuviai supus burnose. Tą dieną kils toks didelis VIEŠPATIES sukeltas sąmyšis, kad kiekvienas žmogus stvers kaimyno ranką ir kiekvieno žmogaus ranka bus iškelta prieš kaimyno ranką. Net Judas stos į mūšį Jeruzalėje. Bus surinkti visų aplinkinių tautų turtai – auksas, sidabras ir didelės krūvos drabužių. Tokia pat rykštė užklups arklius, mulus, kupranugarius, asilus ir bet kokius gyvulius, esančius tose stovyklose.
O išlikusieji gyvi tarp tautų, atžygiavusių prieš Jeruzalę, atkils metai po metų pagarbinti Karaliaus, Galybių VIEŠPATIES, ir švęsti Palapinių iškilmės. Jei kuri nors iš šeimų žemėje neatkiltų pagarbinti Karaliaus, Galybių VIEŠPATIES, negaus sau lietaus. Jei Egipto šeima neatkils ir nenorės atvykti, ištiks ir juos rykštė, kuria VIEŠPATS plaka tautas, neatkylančias Palapinių iškilmės švęsti. Tokia bus bausmė Egipto ir bausmė tautų, kurios neatkyla švęsti Palapinių iškilmės.
Tą dieną net varpeliai ant žirgų turės įrašą: „Pašvęstas VIEŠPAČIUI”. Verdami katilai VIEŠPATIES Namuose bus taip šventi, kaip šventi dubenys ties VIEŠPATIES aukuru. Kiekvienas verdamas katilas Jeruzalėje ir Jude bus šventas Galybių VIEŠPAČIUI. Visi, norintys atnašauti auką, ateis ir naudos juos {savo aukos mėsai} virti. Tą dieną nebebus daugiau pirklių VIEŠPATIES Namuose.
Pažodinis Zacharijo knygos vertimas
1:1 Aštuntą mėnesį, antraisiais Dariaus metais, Viešpaties žodis atėjo Zacharijui, Berechijo sūnui, Iddo anūkui, pranašui, sakydamas:
1:2 „Viešpats labai supyko ant jūsų tėvų.
1:3 Todėl sakyk jiems: Taip kalba Viešpats Galybių: ‘Sugrįžkite pas mane,’ sako Viešpats Galybių, ‘ir Aš sugrįšiu pas jus,’ sako Viešpats Galybių.
1:4 Nebūkite kaip jūsų tėvai, kuriems ankstesni pranašai skelbė, sakydami: Taip kalba Viešpats Galybių: ‘Sugrįžkite dabar nuo savo piktų kelių ir nuo savo nedorų darbų.’ Bet jie neklausė ir neišgirdo manęs, sako Viešpats.
1:5 Jūsų tėvai – kur jie? Ir pranašai – ar jie gyvena amžinai?
1:6 Bet mano žodžiai ir mano įsakymai, kuriuos įsakiau savo tarnams pranašams – ar jie nepasivijo jūsų tėvų? Tada jie atsivertė ir sakė: ‘Kaip Viešpats Galybių nusprendė su mumis pasielgti pagal mūsų kelius ir pagal mūsų darbus, taip Jis ir pasielgė su mumis.’
1:7 Vienuoliktą mėnesį, Šebato mėnesį, dvidešimt ketvirtą dieną, antraisiais Dariaus metais, Viešpaties žodis atėjo Zacharijui, Berechijo sūnui, Iddo anūkui, pranašui, sakydamas:
1:8 „Naktį regėjau: štai vyras, jojantis ant raudono žirgo, stovėjo tarp mirtų medžių slėnyje, o už jo buvo raudoni, rudi ir balti žirgai.
1:9 Tada paklausiau: ‘Mano viešpatie, kas tai?’ Su manimi kalbėjęs angelas atsakė: ‘Aš tau parodysiu, kas tai yra.’
1:10 Vyras, stovėjęs tarp mirtų medžių, atsakė: ‘Tai tie, kuriuos Viešpats pasiuntė keliauti po žemę.’
1:11 Jie atsakė Viešpaties angelui, stovėjusiam tarp mirtų medžių, ir sakė: ‘Mes keliavome po visą žemę, ir štai, visa žemė ilsisi ir yra ramybėje.’
1:12 Tada Viešpaties angelas tarė: „O Viešpatie Galybių, kiek dar laiko tu nerodysi gailestingumo Jeruzalei ir Judo miestams, ant kurių tu buvai supykęs šiuos septyniasdešimt metų?“
1:13 Viešpats atsakė angelui, kuris kalbėjo su manimi, maloniais ir paguodžiančiais žodžiais.
1:14 Tad angelas, kuris kalbėjo su manimi, tarė: „Skelbk, sakydamas: Taip kalba Viešpats Galybių: ‘Aš labai pavydžiai myliu Jeruzalę ir Sioną.
1:15 Aš labai pykstu ant tautų, kurios gyvena ramybėje; nes aš buvau truputį supykęs, bet jos pridėjo nelaimės.’
1:16 Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš sugrįžau į Jeruzalę su gailestingumu. Mano Namai bus joje pastatyti,’ sako Viešpats Galybių, ‘ir matavimo virvė bus ištempta virš Jeruzalės.’
1:17 Skelbk dar, sakydamas: Taip sako Viešpats Galybių: ‘Mano miestai vėl bus pilni gerovės, Viešpats vėl paguos Sioną ir vėl išsirinks Jeruzalę.’“
1:18 Aš pakėliau akis ir pamačiau – štai keturi ragai.
1:19 Aš paklausiau su manimi kalbėjusio angelo: „Kas tai?“ Jis atsakė: „Tai ragai, kurie išsklaidė Judą, Izraelį ir Jeruzalę.“
1:20 Viešpats parodė man keturis kalvius.
1:21 Tada paklausiau: „Ką jie atėjo daryti?“ Jis atsakė: „Tai ragai, kurie išsklaidė Judą, kad niekas nepakeltų galvos; bet šie atėjo juos išgąsdinti, numušti tautų ragus, kurie pakėlė ragą prieš Judo žemę, kad ją išsklaidytų.“
2:1 Aš pakėliau akis ir pamačiau – štai vyras su matavimo virve rankoje.
2:2 Aš paklausiau: „Kur tu eini?“ Jis atsakė: „Matuoti Jeruzalę, pamatyti, koks jos plotis ir koks jos ilgis.“
2:3 Ir štai angelas, kuris kalbėjo su manimi, išėjo, ir kitas angelas išėjo jo pasitikti.
2:4 Jis jam pasakė: „Bėk, kalbėk tam jaunuoliui, sakydamas: ‘Jeruzalė bus apgyvendinta kaip kaimai be sienų dėl daugybės žmonių ir gyvulių joje.
2:5 Nes Aš,’ sako Viešpats, ‘būsiu jai ugnies siena aplinkui ir būsiu šlovė jos viduje.’
2:6 „Eikite! Eikite! Pabėkite iš šiaurės krašto,“ sako Viešpats; „nes Aš jus išsklaidžiau kaip keturis dangaus vėjus,“ sako Viešpats.
2:7 „Eik, Sione! Išsigelbėk, tu, kuris gyveni su Babilono dukra.“
2:8 Nes taip sako Viešpats Galybių: „Dėl garbės Jis mane pasiuntė pas tautas, kurios jus plėšė; nes kas paliečia jus, paliečia Jo akies vyzdį.
2:9 Štai, aš pakelsiu ranką prieš juos, ir jie taps grobiu tiems, kurie jiems tarnavo; ir jūs žinosite, kad Viešpats Galybių mane pasiuntė.
2:10 Džiaukis ir linksminkis, Siono dukra; nes štai, Aš ateinu ir gyvensiu tavo viduje,“ sako Viešpats.
2:11 Tą dieną daug tautų prisijungs prie Viešpaties ir taps mano tauta; ir Aš gyvensiu tavo viduje, ir tu žinosi, kad Viešpats Galybių mane pasiuntė pas jus.
2:12 Viešpats paveldės Judą kaip savo dalį šventojoje žemėje ir vėl išsirinks Jeruzalę.
2:13 „Tylėkite, visa kūnija, prieš Viešpatį; nes Jis pakilo iš savo šventos buveinės.“
3:1 Jis parodė man Jozuę, vyriausiąjį kunigą, stovintį prieš Viešpaties angelą, ir šėtoną, stovintį jo dešinėje, kad jam prieštarautų.
3:2 Viešpats tarė šėtonui: „Viešpats tave sudraudžia, šėtone! Taip, Viešpats, kuris išsirinko Jeruzalę, tave sudraudžia! Argi šis nėra nuodėgulis, ištrauktas iš ugnies?“
3:3 O Jozuė buvo apsirengęs nešvariais drabužiais ir stovėjo prieš angelą.
3:4 Jis atsakė ir tarė tiems, kurie stovėjo prieš jį: „Nuimkite nuo jo nešvarius drabužius.“ Jam jis pasakė: „Štai, aš pašalinau nuo tavęs tavo kaltę ir aprengsiu tave puošniais drabužiais.“
3:5 Aš pasakiau: „Uždėkite jam ant galvos švarią tiarą.“ Jie uždėjo jam ant galvos švarią tiarą ir aprengė jį; Viešpaties angelas stovėjo šalia.
3:6 Viešpaties angelas įspėjo Jozuę, sakydamas:
3:7 „Taip sako Viešpats Galybių: ‘Jei tu vaikščiosi mano keliais ir laikysiesi mano įsakymo, tu taip pat teisi mano Namus ir saugosi mano kiemus, ir aš tau duosiu vietą tarp stovinčiųjų čia.
3:8 Klausyk dabar, Jozue, vyriausiasis kunige, tu ir tavo draugai, kurie sėdi priešais tave; jie yra ženklas. Štai, aš atvesiu savo tarną – Atžalą.
3:9 Štai akmuo, kurį padėjau prieš Jozuę; ant vieno akmens yra septynios akys: štai, aš išgraviruoju jo gravirą,“ sako Viešpats Galybių, „ir pašalinsiu tos žemės kaltę per vieną dieną.
3:10 Tą dieną,“ sako Viešpats Galybių, „kiekvienas pakvies savo artimą po vynmedžiu ir po figmedžiu.“
4:1 Angelas, kuris kalbėjo su manimi, vėl atėjo ir pažadino mane, kaip žmogų, pažadinamą iš miego.
4:2 Jis man pasakė: „Ką tu matai?“ Aš atsakiau: „Aš matau: štai, visas auksinis žibintas su dubeniu viršuje ir septyniomis lempomis ant jo; septynios vamzdžiai kiekvienai lempai, kurios yra viršuje;
4:3 ir du alyvmedžiai prie jo, vienas dešinėje dubens pusėje ir kitas kairėje pusėje.“
4:4 Aš paklausiau angelo, kuris kalbėjo su manimi, sakydamas: „Kas tai, mano viešpatie?“
4:5 Angelas, kuris kalbėjo su manimi, atsakė man: „Ar tu nežinai, kas tai?“ Aš atsakiau: „Ne, mano viešpatie.“
4:6 Tada jis atsakė ir tarė man: „Tai yra Viešpaties žodis Zerubabeliui: ‘Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia,’ sako Viešpats Galybių.
4:7 Kas tu esi, didysis kalne? Prieš Zerubabelį tu būsi lyguma; jis išneš užbaigimo akmenį su šauksmais: ‘Malonė, malonė jam!’“
4:8 Be to, Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas:
4:9 „Zerubabelio rankos padėjo šio Namų pamatą. Jo rankos taip pat jį užbaigs; ir jūs žinosite, kad Viešpats Galybių mane pasiuntė pas jus.
4:10 Kas niekina mažų pradžių dieną? Šie septyni džiaugsis ir matys matavimo virvę Zerubabelio rankoje. Tai yra Viešpaties akys, kurios keliauja per visą žemę.“
4:11 Tada aš paklausiau: „Kas yra tie du alyvmedžiai dešinėje žibinto pusėje ir kairėje pusėje?“
4:12 Aš paklausiau antrą kartą: „Kas yra tie du alyvų ūgliai, kurie yra prie dviejų auksinių vamzdžių, iš kurių teka auksinis aliejus?“
4:13 Jis atsakė man: „Ar tu nežinai, kas tai?“ Aš atsakiau: „Ne, mano viešpatie.“
4:14 Tada jis tarė: „Tai yra du pateptieji, kurie stovi prie Viešpaties visos žemės.“
5:1 Aš vėl pakėliau akis ir pamačiau – štai, skraidantis ritinys.
5:2 Jis man pasakė: „Ką tu matai?“ Aš atsakiau: „Matau skraidantį ritinį; jo ilgis dvidešimt uolekčių, o plotis dešimt uolekčių.“
5:3 Tada jis man pasakė: „Tai prakeiksmas, kuris eina per visą kraštą; kiekvienas, kas vagia, bus išnaikintas pagal jį vienoje pusėje, ir kiekvienas, kas melagingai prisiekia, bus išnaikintas pagal jį kitoje pusėje.
5:4 Aš jį išsiųsiu,“ sako Viešpats Galybių, „ir jis įeis į vagies namus ir į tą namą, kuris melagingai prisiekia mano vardu; jis pasiliks namo viduryje ir sunaikins jį su jo mediena ir akmenimis.“
5:5 Tada angelas, kuris kalbėjo su manimi, priėjo ir pasakė man: „Pakelk dabar akis ir pažiūrėk, kas tai pasirodo.“
5:6 Aš pasakiau: „Kas tai?“ Jis atsakė: „Tai efa – krepšys, kuris pasirodo.“ Jis dar pasakė: „Tai yra jų išvaizda visame krašte.“
5:7 Ir štai, buvo pakeltas švino svoris; ir štai moteris sėdėjo efa krepšio viduryje.
5:8 Jis pasakė: „Tai yra Nedorumas.“ Jis ją įmetė į efa krepšio vidurį ir uždėjo ant jo burnos švino svorį.
5:9 Tada aš pakėliau akis ir pamačiau: štai dvi moterys, ir vėjas buvo jų sparnuose. Jos turėjo sparnus kaip gervės sparnai, ir jos pakėlė efa krepšį tarp žemės ir dangaus.
5:10 Tada aš paklausiau angelo, kuris kalbėjo su manimi: „Kur jos neša efa krepšį?“
5:11 Jis man atsakė: „Pastatyti jai namą Šinaro krašte. Kai jis bus paruoštas, ji bus pastatyta ten savo vietoje.“
6:1 Aš vėl pakėliau akis ir pamačiau: štai, keturi vežimai išėjo iš tarp dviejų kalnų; kalnai buvo variniai kalnai.
6:2 Pirmame vežime buvo raudoni arkliai; antrame vežime – juodi arkliai;
6:3 trečiame vežime – balti arkliai; o ketvirtame vežime – margi arkliai, visi stiprūs.
6:4 Tada aš paklausiau angelo, kuris kalbėjo su manimi: „Kas tai, mano viešpatie?“
6:5 Angelas man atsakė: „Tai yra keturi dangaus vėjai, kurie išeina iš stovėjimo prieš Viešpatį visos žemės.
6:6 Juodųjų arklių vežimas eina į šiaurės kraštą; baltieji išėjo paskui juos; o margieji išėjo į pietų kraštą.“
6:7 Stiprieji išėjo ir norėjo keliauti po žemę. Jis pasakė: „Eikite, keliaukite po žemę!“ Ir jie keliavo po žemę.
6:8 Tada jis pašaukė mane ir pasakė: „Štai, tie, kurie eina į šiaurės kraštą, nuramino mano dvasią šiaurės krašte.“
6:9 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas:
6:10 „Paimk iš tremtinių – Heldajo, Tobijo ir Jedajo; tą pačią dieną nueik į Jozijo, Zephanijo sūnaus, namus, kur jie atvyko iš Babilono.
6:11 Paimk sidabro ir aukso, padaryk vainikus ir uždėk juos ant Jozuės, Jehozadako sūnaus, vyriausiojo kunigo, galvos.
6:12 Pasakyk jam: ‘Taip sako Viešpats Galybių: „Štai vyras, kurio vardas yra Atžala; jis išaugs iš savo vietos ir pastatys Viešpaties šventyklą.
6:13 Jis pats pastatys Viešpaties šventyklą; jis neš šlovę, sėdės ir valdys savo soste; jis bus kunigas savo soste; ir taikos patarimas bus tarp jų abiejų.“’
6:14 Vainikai bus Heldajui, Tobijui, Jedajui ir Henui, Zephanijo sūnui, kaip atminimas Viešpaties šventykloje.
6:15 Tie, kurie yra toli, ateis ir statys Viešpaties šventyklą; ir jūs žinosite, kad Viešpats Galybių mane pasiuntė pas jus. Tai įvyks, jei jūs uoliai klausysite Viešpaties, savo Dievo, balso.“
7:1 Ketvirtaisiais karaliaus Dariaus metais, devinto mėnesio, Kislevo mėnesio, ketvirtą dieną, Viešpaties žodis atėjo Zacharijui.
7:2 Betelio žmonės pasiuntė Šarecerą ir Regem Melechą su savo vyrais maldauti Viešpaties palankumo,
7:3 ir paklausti Viešpaties Namų kunigų ir pranašų: „Ar turėčiau verkti penktą mėnesį, pasninkaudamas, kaip dariau tiek daug metų?“
7:4 Tada Viešpaties Galybių žodis atėjo man, sakydamas:
7:5 „Kalbėk visiems krašto žmonėms ir kunigams, sakydamas: ‘Kai jūs pasninkavote ir gedėjote penktą ir septintą mėnesį šiuos septyniasdešimt metų, ar tikrai pasninkavote man, man?
7:6 Kai valgote ir geriate, ar nevalgote sau ir negeriate sau?
7:7 Argi tai ne tie žodžiai, kuriuos Viešpats paskelbė per ankstesnius pranašus, kai Jeruzalė buvo apgyvendinta ir klestėjo, ir jos miestai aplink ją, ir Pietūs bei lyguma buvo apgyvendinti?’“
7:8 Viešpaties žodis atėjo Zacharijui, sakydamas:
7:9 „Taip kalbėjo Viešpats Galybių: ‘Vykdykite teisingą teismą, rodykite gerumą ir gailestingumą kiekvienas savo broliui.
7:10 Neengkite našlės, našlaičio, ateivio ir vargšo; ir nė vienas iš jūsų neplanuokite blogio savo širdyje prieš savo brolį.’
7:11 Bet jie atsisakė klausytis, nusisuko ir užsikimšo ausis, kad negirdėtų.
7:12 Jie užkietino savo širdis kaip titnagas, kad negirdėtų Įstatymo ir žodžių, kuriuos Viešpats Galybių siuntė savo Dvasia per ankstesnius pranašus. Todėl didelis pyktis kilo iš Viešpaties Galybių.
7:13 Taip įvyko, kad kai Jis šaukė, jie atsisakė klausytis; todėl jie šauksis, bet Aš neklausysiu,“ sako Viešpats Galybių.
7:14 „Aš juos išsklaidysiu vėju tarp visų tautų, kurių jie nepažino. Kraštas po jų tapo tuščias, kad niekas nebeėjo ir nebegrįžo; nes jie padarė malonų kraštą dykyne.“
8:1 Viešpaties Galybių žodis atėjo man.
8:2 Taip sako Viešpats Galybių: „Aš labai pavydžiai myliu Sioną, ir labai pykstu dėl jos.“
8:3 Taip sako Viešpats: „Aš sugrįžau į Sioną ir gyvensiu Jeruzalės viduryje. Jeruzalė bus vadinama ‘Tiesos miestu’, o Viešpaties Galybių kalnas – ‘Šventuoju kalnu.’“
8:4 Taip sako Viešpats Galybių: „Seniai vyrai ir senos moterys vėl gyvens Jeruzalės
8:5 Miesto gatvės bus pilnos berniukų ir mergaičių, žaidžiančių jo gatvėse.“
8:6 Taip sako Viešpats Galybių: „Jei tai nuostabu šio žmonių likučio akyse tomis dienomis, ar tai turėtų būti nuostabu ir mano akyse?“ sako Viešpats Galybių.
8:7 Taip sako Viešpats Galybių: „Štai, aš išgelbėsiu savo tautą iš rytų krašto ir iš vakarų krašto;
8:8 ir aš juos atvesiu, ir jie gyvens Jeruzalės viduryje; jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas, tiesoje ir teisume.“
8:9 Taip sako Viešpats Galybių: „Tebūna stiprios jūsų rankos, jūs, kurie girdite šiomis dienomis šiuos žodžius iš pranašų lūpų, kai buvo padėtas Viešpaties Galybių Namų pamatas, kad šventykla būtų pastatyta.
8:10 Nes prieš tas dienas nebuvo atlygio žmogui, nei atlygio gyvuliui; nebuvo ramybės tam, kuris išėjo ar įėjo, dėl priešo. Aš sukėliau kiekvieną žmogų prieš savo artimą.
8:11 Bet dabar aš nebebūsiu šio žmonių likučio kaip buvau ankstesnėmis dienomis,“ sako Viešpats Galybių.
8:12 „Nes taikos sėkla ir vynmedis duos savo vaisių, žemė duos savo derlių, dangūs duos savo rasą; ir aš padarysiu, kad šio žmonių likutis paveldėtų visa tai.
8:13 Įvyks, kad kaip jūs buvote prakeiksmas tarp tautų, Judo namai ir Izraelio namai, taip aš jus išgelbėsiu, ir jūs būsite palaiminimas. Nebijokite. Tebūna stiprios jūsų rankos.“
8:14 Nes taip sako Viešpats Galybių: „Kaip aš nusprendžiau daryti jums bloga, kai jūsų tėvai mane supykdė,“ sako Viešpats Galybių, „ir neatsitraukiau;
8:15 taip dabar šiomis dienomis aš nusprendžiau daryti gera Jeruzalei ir Judo namams. Nebijokite.
8:16 Tai yra dalykai, kuriuos turite daryti: kalbėkite kiekvienas tiesą su savo artimu. Vykdykite teisingą ir taikos teismą savo vartuose,
8:17 ir nė vienas iš jūsų neplanuokite blogio savo širdyse prieš savo artimą, nemylėkite melagingos priesaikos; nes visa tai yra dalykai, kuriuos aš nekenčiu,“ sako Viešpats.
8:18 Viešpaties Galybių žodis atėjo man.
8:19 Taip sako Viešpats Galybių: „Ketvirto, penkto, septinto ir dešimto mėnesio pasninkai bus Judo namams džiaugsmas ir linksmybė, ir linksmos šventės. Todėl mylėkite tiesą ir taiką.“
8:20 Taip sako Viešpats Galybių: „Daugelis tautų ir daugelio miestų gyventojai dar ateis;
8:21 vieno miesto gyventojai eis pas kitą, sakydami: ‘Eikime greitai maldauti Viešpaties palankumo ir ieškoti Viešpaties Galybių. Aš taip pat eisiu.’
8:22 Taip, daugelis tautų ir galingos tautos ateis ieškoti Viešpaties Galybių Jeruzalėje ir maldauti Viešpaties palankumo.“
8:23 Taip sako Viešpats Galybių: „Tomis dienomis dešimt vyrų iš visų tautų kalbų paims už žydo drabužio skverno, sakydami: ‘Mes eisime su jumis, nes girdėjome, kad Dievas yra su jumis.’“
9:1 Pranašystė. Viešpaties žodis yra prieš Hadracho kraštą ir ilsėsis ant Damasko; nes žmogaus akis ir visų Izraelio giminių akis yra į Viešpatį.
9:2 Ir Hamatas, kuris ribojasi su juo; Tyro ir Sidono, nes jie yra labai išmintingi.
9:3 Tyro pasistatė sau tvirtovę ir sukrovė sidabro kaip dulkių, ir gryno aukso kaip gatvių purvo.
9:4 Štai, Viešpats ją atims, ir Jis sudaužys jos galią jūroje; ir ji bus sudeginta ugnimi.
9:5 Aškelonas tai pamatys ir bijos; Gaza taip pat, ir kankinsis; Ekronas, nes jos viltis bus nuvilta; karalius žus iš Gazos, ir Aškelonas nebebus apgyvendintas.
9:6 Svetimšaliai gyvens Ašdode, ir aš panaikinsiu filistinų puikybę.
9:7 Aš pašalinsiu jo kraują iš jo burnos ir jo bjaurastį iš jo dantų; ir jis taip pat bus likutis mūsų Dievui; jis bus kaip vadovas Jude, ir Ekronas kaip jebusietis.
9:8 Aš stovėsiu sargyboje aplink savo Namus prieš kariuomenę, kad niekas neeitų pro juos ir nebegrįžtų; ir joks engėjas daugiau neis pro juos: nes dabar aš pats mačiau savo akimis.
9:9 Džiaukis labai, Siono dukra! Šauk, Jeruzalės dukra! Štai, tavo karalius ateina pas tave! Jis yra teisus ir turintis išgelbėjimą; nuolankus ir jojantis ant asilo, ant asilo jauniklio.
9:10 Aš nukirsiu vežimą iš Efraimo ir arklį iš Jeruzalės; kovos lankas bus nukirstas; jis kalbės taiką tautoms; jo viešpatavimas bus nuo jūros iki jūros ir nuo Upės iki žemės pakraščių.
9:11 O tu, dėl savo sandoros kraujo, aš išlaisvinau tavo belaisvius iš duobės, kurioje nėra vandens.
9:12 Sugrįžkite į tvirtovę, belaisviai, turintys viltį! Net šiandien aš skelbiu, kad jums atlyginsiu dvigubai.
9:13 Nes tikrai aš panaudosiu Judą kaip lanką sau. Aš pripildžiau lanką Efraimu; aš pakelsiu tavo sūnus, Sione, prieš tavo sūnus, Graikiją, ir padarysiu tave kaip galingo vyro kardą.
9:14 Viešpats pasirodys virš jų; Jo strėlė žibs kaip žaibas; Viešpats Dievas pūstels trimitą ir eis su pietų vėjais.
9:15 Viešpats Galybių juos gins; jie sunaikins ir nugalės su svaidymo akmenimis; jie gers ir šauks kaip nuo vyno; jie bus pilni kaip dubenys, kaip aukuro kampai.
9:16 Viešpats, jų Dievas, juos išgelbės tą dieną kaip savo tautos kaimenę; nes jie bus kaip karūnos brangakmeniai, iškelti virš Jo žemės.
9:17 Kokia didi Jo gerovė ir kokia didi Jo grožybė! Grūdai padarys jaunuolius stiprius, o naujas vynas – mergeles.
10:1 Prašykite Viešpaties lietaus pavasario metu, Viešpaties, kuris daro audros debesis, ir Jis duos lietaus liūtis kiekvienam augalams lauke.
10:2 Nes terafimai kalbėjo tuštybę, ir būrėjai matė melą; jie pasakojo melagingas svajones. Jie guodė veltui. Todėl jie klajojo kaip avys. Jie buvo engiami, nes nebuvo piemens.
10:3 Mano pyktis užsidegė prieš piemenis, ir aš nubausiu ožius; nes Viešpats Galybių aplankė savo kaimenę, Judo namus, ir padarys juos kaip savo didingą žirgą mūšyje.
10:4 Iš jo išeis kertinis akmuo, iš jo – vinis, iš jo – kovos lankas, iš jo – visi valdovai kartu.
10:5 Jie bus kaip galingi vyrai, mindantys purvinas gatves mūšyje; jie kovos, nes Viešpats yra su jais; ir raiteliai ant arklių bus sugėdinti.
10:6 „Aš sustiprinsiu Judo namus, ir išgelbėsiu Juozapo namus, ir sugrąžinsiu juos; nes aš pasigailėsiu jų; ir jie bus tarsi tie, kurių nebūčiau atmetęs: nes aš esu Viešpats, jų Dievas, ir aš juos išgirsiu.
10:7 Efraimas bus kaip galingas vyras, ir jų širdis džiaugsis kaip nuo vyno; taip, jų vaikai tai pamatys ir džiaugsis. Jų širdis bus linksma Viešpatyje.
10:8 Aš duosiu jiems ženklą ir surinksiu juos; nes aš juos atpirkau; ir jie daugės, kaip daugėjo.
10:9 Aš pasėsiu juos tarp tautų; ir jie prisimins mane tolimose šalyse; jie gyvens su savo vaikais ir sugrįš.
10:10 Aš juos vėl parvesiu iš Egipto krašto ir surinksiu juos iš Asirijos; ir atvesiu juos į Gileado ir Libano kraštą; ir jiems nepakaks vietos.
10:11 Jis pereis per vargo jūrą ir sudaužys bangas jūroje, ir visi Nilo gelmės išdžius; Asirijos puikybė bus pažeminta, ir Egipto skeptras išnyks.
10:12 Aš juos sustiprinsiu Viešpatyje; ir jie vaikščios Jo vardu aukštyn ir žemyn,“ sako Viešpats.
11:1 Atverk savo duris, Libane, kad ugnis prarytų tavo kedrus.
11:2 Raudok, kiparise, nes kedras krito, nes didingi buvo sunaikinti. Raudokite, Basano ąžuolai, nes galingas miškas sugriuvo.
11:3 Balsas piemenų raudos! Nes jų šlovė sunaikinta; balsas jaunų liūtų riaumojimo! Nes Jordano puikybė sugriuvo.
11:4 Taip sako Viešpats, mano Dievas: „Ganyk skerdimui skirtą kaimenę.
11:5 Jų pirkėjai juos skerdžia ir lieka nenubausti. Tie, kurie juos parduoda, sako: ‘Tebūna palaimintas Viešpats, nes aš praturtėjau’; ir jų pačių piemenys jų negaili.
11:6 Nes aš daugiau nebegailėsiu krašto gyventojų,“ sako Viešpats; „bet štai, aš atiduosiu kiekvieną žmogų į jo artimo ranką ir į jo karaliaus ranką. Jie smogs kraštui, ir iš jų rankos aš neišgelbėsiu.“
11:7 Taigi aš ganiau skerdimui skirtą kaimenę, ypač vargšus iš kaimenės. Aš pasiėmiau sau du lazdas. Vieną pavadinau „Malonė“, o kitą pavadinau „Vienybė“, ir ganiau kaimenę.
11:8 Aš pašalinau tris piemenis per vieną mėnesį; nes mano siela pavargo nuo jų, ir jų siela taip pat manęs nekentė.
11:9 Tada aš pasakiau: „Aš jūsų nebeganysiu. Kas miršta, tegu miršta; kas turi būti nukirstas, tegu bus nukirstas; o likusieji tegul ėda vieni kitų kūną.“
11:10 Aš paėmiau savo lazdą „Malonė“ ir ją sulaužiau, kad nutraukčiau savo sandorą, kurią buvau sudaręs su visomis tautomis.
11:11 Ji buvo sulaužyta tą dieną; ir taip vargšai iš kaimenės, kurie klausė manęs, suprato, kad tai buvo Viešpaties žodis.
11:12 Aš jiems pasakiau: „Jei manote, kad gerai, duokite man mano užmokestį; o jei ne, pasilikite.“ Taigi jie pasvėrė mano užmokestį – trisdešimt sidabrinių.
11:13 Viešpats man pasakė: „Mesk tai puodžiui, gražią kainą, kuria buvau įvertintas jų!“ Aš paėmiau trisdešimt sidabrinių ir mečiau juos puodžiui Viešpaties Namuose.
11:14 Tada aš sulaužiau kitą lazdą, „Vienybę“, kad nutraukčiau brolybę tarp Judo ir Izraelio.
11:15 Viešpats man pasakė: „Pasiimk dar kartą kvailo piemens įrankius.
11:16 Nes štai, aš pakelsiu piemenį krašte, kuris neaplankys nukirstųjų, nei ieškos išsklaidytųjų, nei gydys sužeistųjų, nei maitins sveikųjų; bet jis ės riebiųjų avių mėsą ir suplėšys jų kanopas.
11:17 Vargas bevertiui piemeniui, kuris palieka kaimenę! Kardas bus ant jo rankos ir ant jo dešinės akies. Jo ranka visiškai nudžius, ir jo dešinė akis visiškai apaks!“
12:1 Pranašystė. Viešpaties žodis apie Izraelį. Viešpats, kuris ištiesia dangus, padeda žemės pamatus ir suformuoja žmogaus dvasią jo viduje, sako:
12:2 „Štai, aš padarysiu Jeruzalę svaiginančia taure visoms aplinkinėms tautoms, ir ant Judo taip pat bus apgultis prieš Jeruzalę.
12:3 Tą dieną įvyks, kad aš padarysiu Jeruzalę sunkiu akmeniu visoms tautoms. Visi, kurie jį kels, bus smarkiai sužeisti, ir visos žemės tautos susirinks prieš ją.
12:4 Tą dieną,“ sako Viešpats, „aš ištiksiu kiekvieną arklį siaubu, ir jo raitelį beprotybe; ir aš atversiu savo akis į Judo namus, ir ištiksiu kiekvieną tautų arklį aklumu.
12:5 Judo vadovai sakys savo širdyje: ‘Jeruzalės gyventojai yra mano stiprybė Viešpatyje Galybių, jų Dievuje.’
12:6 Tą dieną aš padarysiu Judo vadovus kaip ugnies keptuvę tarp malkų ir kaip degančią fakelą tarp pėdų; ir jie sunaikins visas aplinkines tautas, dešinėje ir kairėje; ir Jeruzalė vėl gyvens savo vietoje, būtent Jeruzalėje.
12:7 Viešpats taip pat pirmiausia išgelbės Judo palapines, kad Dovydo namų šlovė ir Jeruzalės gyventojų šlovė nebūtų išaukštinta virš Judo.
12:8 Tą dieną Viešpats gins Jeruzalės gyventojus. Silpniausias tarp jų tą dieną bus kaip Dovydas, o Dovydo namai bus kaip Dievas, kaip Viešpaties angelas prieš juos.
12:9 Tą dieną įvyks, kad aš sieksiu sunaikinti visas tautas, kurios ateis prieš Jeruzalę.
12:10 Aš išliesiu ant Dovydo namų ir ant Jeruzalės gyventojų malonės ir maldavimo dvasią; ir jie pažvelgs į mane, kurį jie pervėrė, ir raudos dėl jo, kaip raudojama dėl vienintelio sūnaus, ir sielvartaus kaip dėl pirmagimio.
12:11 Tą dieną Jeruzalėje bus didelis raudojimas, kaip raudojimas Hadadrimone Megidono slėnyje.
12:12 Kraštas raudos, kiekviena šeima atskirai: Dovydo namų šeima atskirai ir jų žmonos atskirai; Natano namų šeima atskirai ir jų žmonos atskirai;
12:13 Levio namų šeima atskirai ir jų žmonos atskirai; Šimejų namų šeima atskirai ir jų žmonos atskirai;
12:14 visos likusios šeimos, kiekviena šeima atskirai, ir jų žmonos atskirai.
13:1 „Tą dieną bus atidarytas šaltinis Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams dėl nuodėmės ir nešvarumo.
13:2 Tą dieną,“ sako Viešpats Galybių, „aš išnaikinsiu stabų vardus iš krašto, ir jie daugiau nebebus prisimenami. Aš taip pat pašalinsiu pranašus ir netyrumo dvasią iš krašto.
13:3 Jei kas nors vis dar pranašaus, jo tėvas ir motina, kurie jį pagimdė, jam pasakys: ‘Tu turi mirti, nes kalbi melą Viešpaties vardu’; ir jo tėvas bei motina, kurie jį pagimdė, jį perdurs, kai jis pranašaus.
13:4 Tą dieną pranašai kiekvienas gėdysis savo regėjimo, kai pranašaus; jie nebesivilkės plaušine skraiste, kad apgautų.
13:5 Jis sakys: ‘Aš nesu pranašas, aš esu žemdirbys; nes nuo jaunystės buvau vergu.’
13:6 Vienas jam sakys: ‘Kas yra šitos žaizdos tarp tavo rankų?’ Tada jis atsakys: ‘Tai žaizdos, kuriomis buvau sužeistas savo draugų namuose.’
13:7 „Pabusk, kardu, prieš mano piemenį ir prieš vyrą, kuris yra arti manęs,“ sako Viešpats Galybių. „Smogk piemenį, ir avys bus išsklaidytos; ir aš nukreipsiu savo ranką prieš mažuosius.
13:8 Įvyks, kad visame krašte,“ sako Viešpats, „dvi dalys jame bus nukirstos ir mirs; bet trečioji dalis liks jame.
13:9 Aš atvesiu trečiąją dalį į ugnį, ir išgryninsiu juos kaip sidabras gryninamas, ir išbandysiu juos kaip auksas bandomas. Jie šauksis mano vardo, ir aš juos išgirsiu. Aš pasakysiu: ‘Tai yra mano tauta’; ir jie pasakys: ‘Viešpats yra mano Dievas.’“
14:1 Štai, ateina Viešpaties diena, kai tavo grobis bus padalintas tavo viduryje.
14:2 Aš surinksiu visas tautas prieš Jeruzalę į mūšį; miestas bus paimtas, namai apiplėšti, moterys išniekintos. Pusė miesto eis į nelaisvę, o likusi tauta nebus iškirsta iš miesto.
14:3 Tada Viešpats išeis ir kovos prieš tas tautas, kaip Jis kovojo mūšio dieną.
14:4 Jo kojos tą dieną stovės ant Alyvų kalno, kuris yra priešais Jeruzalę rytuose; ir Alyvų kalnas bus perskeltas į dvi dalis, iš rytų į vakarus, sudarydamas didelę slėnį. Pusė kalno pasislinks į šiaurę, o pusė – į pietus.
14:5 Jūs bėgsite per mano kalnų slėnį; nes kalnų slėnis sieks iki Acelio; taip, jūs bėgsite, kaip bėgote nuo žemės drebėjimo Judo karaliaus Uzijo dienomis. Viešpats, mano Dievas, ateis, ir visi šventieji su tavimi.
14:6 Tą dieną nebus šviesos, šalčio ar šalnos.
14:7 Tai bus ypatinga diena, žinoma Viešpačiui; ne diena ir ne naktis; bet vakare bus šviesa.
14:8 Tą dieną gyvi vandenys išeis iš Jeruzalės; pusė jų į rytinę jūrą, pusė jų į vakarinę jūrą; vasarą ir žiemą taip bus.
14:9 Viešpats bus Karalius visoje žemėje. Tą dieną Viešpats bus vienas, ir Jo vardas vienas.
14:10 Visa žemė bus kaip Arabos lyguma, nuo Gebos iki Rimono, į pietus nuo Jeruzalės; ir ji bus iškelta ir gyvens savo vietoje, nuo Benjamino vartų iki pirmųjų vartų vietos, iki kampinių vartų, ir nuo Hananėlio bokšto iki karaliaus spaustuvų.
14:11 Žmonės gyvens joje, ir nebebus prakeiksmo; bet Jeruzalė gyvens saugiai.
14:12 Tai bus maras, kuriuo Viešpats ištiks visas tautas, kurios kariavo prieš Jeruzalę: jų kūnas supus, kol jie stovės ant savo kojų, jų akys supus savo akiduobėse, ir jų liežuvis supus jų burnoje.
14:13 Tą dieną įvyks, kad didelė panika nuo Viešpaties bus tarp jų; ir jie griebs kiekvienas savo artimo ranką, ir jo ranka pakils prieš savo artimo ranką.
14:14 Judo taip pat kovos Jeruzalėje; ir visų aplinkinių tautų turtai bus surinkti kartu: auksas, sidabras ir drabužiai, didelėje gausoje.
14:15 Taip bus maras arkliui, mului, kupranugariui, asilui ir visiems gyvuliams, kurie bus tuose stovyklose, kaip tas maras.
14:16 Įvyks, kad kiekvienas, kuris liks iš visų tautų, kurios atėjo prieš Jeruzalę, kasmet eis garbinti Karaliaus, Viešpaties Galybių, ir švęsti Palapinių šventę.
14:17 Jei kuri nors iš visų žemės giminių neis į Jeruzalę garbinti Karaliaus, Viešpaties Galybių, ant jų nebus lietaus.
14:18 Jei Egipto giminė neis ir neateis, ant jų nebus lietaus. Tai bus maras, kuriuo Viešpats ištiks tautas, kurios neis švęsti Palapinių šventės.
14:19 Tai bus Egipto bausmė ir visų tautų bausmė, kurios neis švęsti Palapinių šventės.
14:20 Tą dieną ant arklių varpelių bus užrašyta: „Šventumas Viešpačiui“; ir puodai Viešpaties Namuose bus kaip dubenys prieš altorių.
14:21 Taip, kiekvienas puodas Jeruzalėje ir Jude bus šventas Viešpačiui Galybių; ir visi, kurie aukos, ateis, ims juos ir virs juose. Tą dieną Viešpaties Galybių Namuose nebebus kanaaniečio.