TOBITO KNYGA

Tobitas

Ši knyga yra pasakojimas apie Tobitą, sūnų Tobielio, sūnų Hananielio, sūnų Aduelio, sūnų Gabaelio, iš Asielio klano, Naftalio giminės. Asirijos karaliaus Šalmanesero dienomis jis buvo paimtas į nelaisvę iš Tisbės, esančios pietuose, Kedeš-Naftalio Aukštutinėje Galilėjoje, nuo Hazoro vakarų link ir į šiaurę nuo Fogoro.

A. TOBITO IŠMĖGINIMAI

Tobitas tremtinysAš, Tobitas, per visas savo gyvenimo dienas ėjau tiesos ir teisumo keliais. Esu davęs daug išmaldos savo giminaičiams ir tautiečiams, ištremtiems su manimi į Ninevę Asirijoje. Kai dar jaunuolis tebebuvau savo žemėje, Izraelio krašte, visa mano protėvio Naftalio giminė jau buvo palikusi Dovydo namus ir Jeruzalę. Tą miestą, kuris buvo iš visų Izraelio giminių išrinktas, idant jos visos atnašautų auką toje vietoje, kur buvo Šventykla, Dievo buveinė. Ji buvo pašventinta ir įkurta visoms ateinančioms kartoms. Visi mano giminaičiai ir visi mano protėvio Naftalio namai atnašaudavo aukas ant visų Galilėjos kalnų ir tam veršiui, kurį Izraelio karalius Jeroboamas buvo pastatęs Dane.

O aš savo ruožtu dažnai vienas keliaudavau į Jeruzalę šventėms, kaip įsakyta visam Izraeliui amžinu įsaku. Gabendamas su savimi laukų pirmienas ir kaimenės pirmagimius drauge su pajamų dešimtine ir pirmojo kirpimo vilnomis, skubėdavau į Jeruzalę ir paduodavau juos prie aukuro kunigams, Aarono palikuonims. Levitams, atliekantiems tarnybą, duodavau dešimtinę grūdų, vyno, alyvmedžio aliejaus, granatmedžio vaisių, figų ir kitų vaisių. Išskyrus šabo metus, duodavau antrąją dešimtinę pinigais, kuriuos kasmet, nuėjęs į Jeruzalę, sumokėdavau. Trečiąją dešimtinę duodavau našlaičiams ir našlėms bei ateiviams, prisidėjusiems prie izraeliečių. Atnešdavau jiems šią dovaną kas treti metai. Mes valgydavome ją, laikydamiesi Mozės įstatymo įsakų ir mūsų protėvio Hananielio motinos Deboros paliepimų, nes mano tėvas buvo miręs ir palikęs mane našlaitį.

Užaugęs vedžiau Aną, moterį iš mūsų klano. Ji pagimdė man sūnų, kurį pavadinau Tobiju. Prasidėjus trėmimui į Asiriją, aš buvau paimtas ir patekau į Ninevę kaip belaisvis. Visi mano giminaičiai ir mano tautiečiai valgė pagonių maistą, bet aš savo ruožtu saugojausi ir pagonių maisto nevalgiau. Kadangi tarnavau Dievui iš visos širdies, Aukščiausiasis suteikė man malonę ir gerą vardą Šalmanesero akyse. Aš pirkdavau visa, ko jam reikėdavo. Retkarčiais, jam gyvam esant, nuvykdavau į Mediją nupirkti jam prekių. Būdamas Medijos šalyje, palikau dešimt sidabrinių talentų pas giminaitį Gabrio sūnų Gabaelį, gyvenantį Rages mieste, Medijoje. Bet, Šalmaneserui mirus ir jo sūnui Sancheribui jo vietoje tapus karaliumi, keliai į Mediją pasidarė taip nesaugūs, kad daugiau nebegalėjau ten nukeliauti.

Drąsa laidojant mirusiusŠalmaneserui valdant, padariau daug gerų darbų savo giminaičiams ir tautiečiams. Dalijausi savo duona su alkstančiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Jei pamatydavau iš savo mirusių tautiečių žmogaus kūną, išmestą už Ninevės sienų, jį palaidodavau. Palaidodavau ir bet kokį žmogų, kuriuos nuo Dangaus Karaliaus teismo už piktažodžiavimą iš Judėjos parbėgęs Sancheribas žudydavo. Pagautas įsiutimo, jis nužudė daug izraeliečių, bet aš, būdavo, vogčiomis paimu jų kūnus ir palaidoju. Sancheribas jų ieškodavo, bet negalėdavo surasti. Tačiau vienas Ninevės gyventojas, nuėjęs pas karalių, pranešė jam, kad aš juos slapta palaidoju. Aš pasislėpiau. Bet žinodamas, kad karalius žino apie mane ir nori mane nubausti mirtimi, išsigandau ir pabėgau. Tada visa mano nuosavybė buvo nusavinta, man nieko nepaliko. Visa, ką turėjau, buvo paimta į karaliaus iždą, išskyrus mano žmoną Aną ir mano sūnų Tobiją.

Bet nepraėjus nuo to keturiasdešimčiai dienų, karalius buvo dviejų savo sūnų nužudytas. Jiedu tada pabėgo į Ararato kalnus. Jo sūnus Esarhadonas, tapęs karaliumi tėvo vietoje, paskyrė mano brolio Anaelio sūnų Ahikarą tvarkyti visų savo karalystės reikalų.Taigi jis turėjo visą valdžios galią. Ahikaras tad užtarė mane, ir aš galėjau sugrįžti į Ninevę. Asirijos karaliui Sancheribui valdant, Ahikaras buvo vyriausiasis vyno padavėjas, antspaudo žiedo saugotojas bei iždininkas, ir Esarhadonas paliko jį tarnyboje. Jis buvo mano artimas giminaitis – mano sūnėnas.

Tad, karaliui Esarhadonui valdant, sugrįžau į savo namus, ir man buvo sugrąžinti žmona Ana bei sūnus Tobijas. Per Sekminių iškilmes – Savaičių šventę – buvo man patiekti puikūs pietūs. Aš atsisėdau valgyti. Kai buvo parengtas man stalas ir padėta prieš mane daug įvairių valgių, savo sūnui Tobijui tariau: “Mano vaikeli, išeik ir parvesk kokį tik rastumei vargšą žmogų, visa širdimi garbinantį Dievą, iš mūsų tautiečių tarp tremtinių čia, Ninevėje. Tepavalgo jis su manimi. Iš tikrųjų, sūnau, aš palauksiu, kol tu sugrįši”. Tobijas tad išėjo ieškoti vargšo žmogaus tarp mūsų brolių. Sugrįžęs jis sušuko: “Tėve!” – “Kas nutiko, sūnau?” – klausiau. Jis atsakė: “Vienas mūsų tautiečių buvo nužudytas! Jo kūnas guli prekyvietėje, kur jis buvo ką tik pasmaugtas”. Pašokau ant kojų, palikdamas nepaliestus pietų valgius. Išnešęs negyvąjį vyrą iš aikštės, padėjau jį viename iš kambarių, kad saulei nusileidus jį palaidočiau. Parėjęs apsiploviau ir skaudžia širdimi valgiau savo maistą. Tada prisiminiau Amoso pranašavimą, ištartą Bet-Eliui:

“Jūsų šventės bus paverstos gedulu
ir visos jūsų giesmės raudomis”.

Ir apsiverkiau. Atėjus saulėlydžiui, išėjau ir, iškasęs kapą, negyvėlį palaidojau.

Mano kaimynai juokėsi iš manęs, vieni kitiems sakydami: “Nejau tas žmogus niekuomet nepasimokys! Juk jau kartą jis buvo gaudomas, kad būtų nubaustas mirtimi už tokį darbą, ir buvo pabėgęs. Betgi čia jis vėl laidoja mirusius!”

Tobitas apankaTą pačią naktį apsiplovęs nuėjau į savo kiemą ir atsiguliau prie kiemo sienos. Kadangi buvo karšta, savo veidą palikau neuždengtą, nežinodamas, kad ant sienos virš mano galvos tupi žvirbliai. Jų karštos išmatos užkrito man ant akių ir sukėlė baltuosius šlakus. Ėjau pas gydytojus, kad išgydytų, bet kuo daugiau jie mane gydė tepalais, tuo labiau man regėjimą temdė baltieji šlakai, kol visiškai nebegalėjau matyti. Buvau neregys ketverius metus. Visi mano giminaičiai mane užjautė, o Ahikaras rūpinosi manimi dvejus metus, kol išvyko į Elymajį.

Tuo metu taip pat ir mano žmona Ana dirbo už atlyginimą moters darbus, verpė vilnas ir audė audeklus. Kai ji įteikdavo, kas buvo užsakyta, mokėdavo jai atlygį. Kartą, septintą Dystros mėnesio dieną, kai ji pabaigė audinį ir nusiuntė jį savo užsakovams, jie užmokėjo jai visą atlygį ir dar pridėjo ožiuką vaišėms. Atvestas į mano namus, ožiukas ėmė mekenti. Aš tad, pasišaukęs ją, paklausiau: “Iš kur tu gavai tą ožiuką? Ar tikrai jis nėra vogtas? Sugrąžink jį savininkams, nes mes neturime teisės valgyti to, kas vogta”. Bet ji man atsakė: “Ne, jis buvo man duotas kaip dovana prie atlyginimo”. Vis dėlto aš ja netikėjau ir paliepiau sugrąžinti jį savininkams. Tuomet ji, man atsakydama, tarė: “Kurgi tavo išmaldos? Kurgi tavo gerieji darbai? Štai! Visi žino, kokį atpildą esi už juos gavęs!”

Tuomet, širdgėlos apimtas, dejavau ir, kūkčiodamas pro ašaras, pradėjau melstis:

“Teisus esi, VIEŠPATIE,
ir visi tavo darbai yra teisingi!
Visi tavo keliai yra gailestingumas ir tiesa;
tu esi pasaulio Teisėjas.
Dabar tad, VIEŠPATIE, prisimink mane
ir maloniai į mane pažvelk.
Nebausk manęs už mano nuodėmes
nei už mano netyčinius nusižengimus,
nei už nusižengimus tau mano protėvių.
Jie nusidėjo tau
ir sulaužė tavo įsakymus.
Užtat ir atidavei mus plėšimui,
tremčiai ir mirčiai,
kad taptume pamoka, priežodžiu, panieka visoms tautoms,
kuriose esi mus išblaškęs.
Dabar tad visi tavo teismai yra teisingi,
kai elgiesi su manimi, kaip mano nuodėmės
ir nuodėmės mano tėvų užsitarnauja.
Juk tavo įsakymų nesilaikėme,
nėjome tiesos keliu tavo akivaizdoje.
Užtat dabar elkis su manimi,
kaip tau patinka,
įsakyk atimti iš manęs gyvasties alsavimą,
kad būčiau išlaisvintas
iš žemės varžtų
ir virsčiau dulkėmis.
Juk mirti man geriau, negu gyventi,
kadangi turėjau klausytis užgaulingų apkalbų,
mane pribloškė širdgėla.
Įsakyk, VIEŠPATIE, kad būčiau išvaduotas
iš šios kančios,
išvaduok mane, kad galėčiau eiti į amžiną buveinę,
ir nenugręžk, VIEŠPATIE, nuo manęs savo veido.
Juk mirti man geriau,
negu patirti tiek daug kančios
ir klausytis apkalbų”.

B. SUNKI SAROS BŪKLĖ

Sara neteisingai apkaltinama Tą pačią dieną Ekbatanos mieste, Medijoje, atsitiko, kad ir Raguelio duktė Sara turėjo klausytis vienos savo tėvo tarnaičių apkalbų. Mat ji buvo ištekėjusi už septynių vyrų, bet nedorasis demonas Asmodėjus buvo nužudęs vieną po kito jaunikius prieš jiems sueinant kaip vyrui su žmona. Tarnaitė jai sakė: “Tu pati pasmaugi savo vyrus! Pasižiūrėk į save! Jau buvai ištekėjusi už septynių vyrų ir dar nesi nė su vienu iš jų džiaugsmo turėjusi. Kam gi turi mus mušti? Argi dėl to, kad tavo vyrai mirė? Eik pas juos! Kad tu niekad neregėtum savo sūnaus ar dukters!”

Tą dieną ji buvo širdgėlos apimta ir kūkčiodama verkė. Užlipusi į viršutinį kambarį savo tėvo namuose, ji norėjo pasikarti. Bet, dar kartą pergalvojusi, tarė: “Ne! Niekad neleisiu žmonėms savo tėvo užgaulioti! Juk žmonės sakys: ‘Tu turėjai tik vieną mylimą dukterį, bet ji iš širdgėlos pasikorė!’ Aš nuvaryčiau savo tėvą, sulaukusį senatvės, į mirusiųjų buveinę kupiną širdgėlos. Tad man kur kas geriau nesikarti, bet maldauti VIEŠPATĮ, kad leistų man mirti, idant nebereikėtų man klausytis tokių užgaulių”. Tuo pačiu metu pakeltomis rankomis prieš langą ji meldėsi, tardama:

“Pašlovintas esi, gailestingumo Dieve!
Tavo vardas yra amžinai šlovinamas.
Visi tavo kūriniai tešlovina tave amžinai!
O dabar, VIEŠPATIE, į tave kreipiu veidą,
tavęsp keliu akis.
Įsakyk, kad aš būčiau išvaduota iš žemės varžtų
ir nebegirdėčiau daugiau tokių užgaulių.
Tu žinai, Valdove, kad esu nekalta;
joks vyras nepalietė manęs;
savo vardo nesu išniekinusi
nei savo tėvo vardo tremties šalyje.
Aš esu vienintelis savo tėvo vaikas,
kito vaiko būti paveldėtoju jis neturi;
neturi jis brolių, nėra kitų giminaičių,
už kurių galėčiau ilgainiui ištekėti.
Jau septyni mano vyrai mirė!
Kam gi turėčiau dar gyventi?
Betgi jeigu nepatinka tau, VIEŠPATIE,
atimti man gyvybę, maloningai pažvelk į mane.
Neleisk man niekad daugiau
tų užgaulių girdėti”.

Dievas išklauso abiejų maldas Abiejų maldos buvo tuo pačiu metu išgirstos šlovingoje Dievo akivaizdoje. Rafaelis buvo pasiųstas išgydyti jų abiejų: Tobito, pašalinant baltuosius šlakus jam nuo akių, kad galėtų savo akimis regėti Dievo šviesą, ir Raguelio dukters Saros, atiduodant ją vedybomis Tobito sūnui Tobijui ir išvaduojant ją iš nedorojo demono Asmodėjaus. Mat Tobijui priklausė teisė turėti ją žmona pirmučiausia už visus kitus, norėjusius ją vesti. Tuo pačiu metu, kai Tobitas sugrįžo iš kiemo į savo namus, Raguelio duktė Sara nulipo iš aukštutinio kambario.

C. TOBIJO KELIONĖ IR VEDYBOS SU SARA

Tėvas pamoko sūnų Tą pačią dieną Tobitas, prisiminęs pinigus, pasidėtus pas Gabaelį Rages mieste, Medijoje, sau tarė: “Štai prisiprašiau mirties. Argi nereikėtų prieš mirštant pasišaukti Tobiją ir pasakyti jam apie pinigus?” Jis tad pašaukė ir, Tobijui pas jį atėjus, tarė: “Mano sūnau, kai numirsiu, mane prideramai palaidok. Rūpinkis savo motina ir nepalik jos per visas jos gyvenimo dienas. Daryk visa, kas tik jai patinka, ir niekuo neužduok jai širdies. Atsimink, mano sūnau, kad ji pakėlė daug pavojų, tau dar jos įsčiose tebesant. O kai ji numirs, palaidok ją šalia manęs tame pačiame kape.

Per visas savo dienas, mano sūnau, atsimink VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir suvaldyk kiekvieną norą nusidėti ar sulaužyti jo įsakymus. Daryk gerus darbus per visas savo gyvenimo dienas ir niekad neik neteisumo keliais. Jeigu teisingai gyvensi, visi tavo darbai tau seksis. Visiems, vykdantiems teisumą, duok išmaldos iš savo mantos ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą. Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo, ir Dievo veidas nebus nugręžtas nuo tavęs. Jeigu turi daug mantos, duok išmaldą iš savo pertekliaus; jeigu mažai, nebijok duoti iš to, ką turi. Taip darydamas, tu susikrausi didelį turtą nelaimės dienai. Juk išmalda išlaisvina nuo mirties ir išgelbsti žmogų nuo žengimo į tamsiąją buveinę. Iš tikrųjų išmalda visiems, ją duodantiems, yra vertinga atnaša Aukščiausiojo akivaizdoje.

Saugokis, mano sūnau, nuo bet kokio palaido elgesio. Visų pirma išsirink žmoną iš savo protėvių palikuonių. Nevesk moters svetimtautės, kuri nėra iš tavo tėvo giminės, nes mes esame pranašų palikuonys. Atsimink, mano sūnau, kad Nojus, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas, mūsų proseniai, visi paėmė žmonas iš savo giminaičių. Jie buvo palaiminti per savo vaikus. Atsimink, kad jų palikuonys paveldės kraštą. Tad ir tu, mano sūnau, mylėk savuosius. Nebūk išdidus savo širdyje su giminaičiais, savo tautiečių sūnumis ir dukterimis, atsisakydamas imti iš jų sau žmoną. Juk išdidumas yra pragaištis ir didelė negerovė, o dykinėjimas žlugdo ir neša skaudų neturtą, nes dykinėjimas yra bado motina.

Nesulaikyk iki kitos dienos atlygio savo darbininkams, bet tuojau pat jiems užmokėk. Jeigu tarnauji Dievui, gausi atpildą. Prižiūrėk save, mano sūnau, visame, ką tu darai, ir tvardyk visą savo elgesį. Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk. Negerk be saiko vyno, į kelionę nesileisk girtas. Dalykis savo maistu su išalkusiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Išdalyk savo perteklių kaip išmaldą ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą. Būk dosnus su savo duona ir vynu ant teisiųjų kapų, bet nedalyk jų nusidėjėliams.

Ieškok kiekvieno išmintingo žmogaus patarimo ir niekad neniekink jokio naudingo pamokymo. Visad šlovink VIEŠPATĮ Dievą, prašyk jo ištiesinti tavo kelius ir suteikti sėkmę visoms tavo pastangoms bei užmojams. Nes išmintis nėra nuosavybė tautų, pats VIEŠPATS suteikia joms gerą supratimą. Bet jeigu jis kitaip patvarko, tuomet jis nubloškia į giliausią mirusiųjų pasaulio dugną. Dabar tad, mano vaikeli, atsimink mano įsakymus ir neleisk, kad jie išblėstų tavo širdyje.

Pagaliau, mano sūnau, aš turiu tau pasakyti, kad esu padėjęs dešimt sidabrinių talentų pas Gabrio sūnų Gabaelį Rages mieste, Medijoje. Nenuogąstauk, mano sūnau, dėl mūsų neturto. Tu būsi turtingas žmogus, jeigu bijosi Dievo, vengsi bet kokios nuodėmės ir darysi, kas patinka VIEŠPAČIUI, tavo Dievui”.

Angelas Rafaelis Tobijas savo tėvui Tobitui atsakė: “Tėve, darysiu visa, ką man įsakai. Bet kaip aš galėsiu paimti iš jo pinigus? Nei jis manęs pažįsta, nei aš jo pažįstu. Kokį ženklą turiu jam duoti, kad jis mane pažintų, manimi patikėtų ir duotų man pinigus? Be to, aš nežinau, net kokiu keliu leistis kelionėn į Mediją!” Tobitas savo sūnui Tobijui atsakė: “Jis man davė raštą su parašu ir aš jam daviau raštą su parašu. Jo raštą padalijau į dvi dalis, kiekvienas paėmėme po dalį, o vieną raštą pridėjau prie pinigų. Jau praėjo dvidešimt metų, kai padėjau pas jį pinigus. Dabar tad, mano sūnau, susirask patikimą vyrą keliauti su tavimi, mokėsime jam algą, kol sugrįši. Bet paimk pinigus iš Gabaelio”.

Tobijas tad išėjo ieškoti kelią žinančio vyro, kuris keliautų su juo į Mediją. Vos išėjęs, jis rado čia pat stovintį angelą Rafaelį. Tobijas nežinojo, kad tai buvo Dievo angelas. Tobijas jam tarė: “Iš kur tu, jaunuoli?” – “Aš esu izraelietis, vienas tavo brolių, – jis atsakė, – atėjau čia dirbti”. Tada Tobijas jį paklausė: “Ar tu žinai kelią į Mediją?” – “Taip, – jis atsakė, – esu ten buvęs daug kartų. Pažįstu tą vietą gana gerai ir žinau visus kelius. Į Mediją esu dažnai keliavęs. Apsistoju, būdavo, pas mūsų tautietį Gabaelį, kuris gyvena Medijoje Rages mieste. Paprastai reikia dviejų dienų nukeliauti iš Ekbatanos į Rages. Rages yra kalnuose, o Ekbatana viduryje lygumos”. – “Palauk manęs, jaunuoli, – tarė jam Tobijas, – kol aš įeisiu ir savo tėvui pasakysiu. Mat man reikia, kad tu keliautum su manimi. Aš tau algą mokėsiu”. – “Puiku, aš palauksiu, – jis atsakė, – tik ilgai neužtruk”.

Tobijas tad, įėjęs pasakyti tėvui, jam tarė: “Ką tik radau vyrą, kuris yra iš brolių izraeliečių!” – “Pakviesk tą žmogų į vidų, mano sūnau, – tėvas jam tarė, – aš noriu sužinoti apie jo šeimą ir kokiai giminei jis priklauso. Noriu žinoti, ar jis tikrai patikimas keliauti su tavimi”.

Tada Tobijas išėjo ir, pasišaukęs jį, tarė: “Jaunuoli, mano tėvas prašo tave užeiti”. Jis tad įėjo pas jį. Tobitas pasveikino jį pirmas, o jis atsakė: “Džiugus pasveikinimas tau!” Tobitas atsakė: “Kuo man belieka džiaugtis? Esu žmogus neregys. Aš negaliu matyti dangaus šviesos, bet guliu tamsybėje tarsi mirusieji, nebegalintys daugiau matyti šviesos. Nors dar gyvas, bet esu tarp mirusiųjų. Žmogaus balsą girdžiu, o matyti negaliu!” Bet jaunuolis tarė: “Drąsos! Netrukus Dievas tave išgydys. Drąsos!” Tada Tobitas jam tarė: “Mano sūnus nori keliauti į Mediją. Ar galėtum jį palydėti ir būti jo vadovas? Aš tau atlyginsiu, broli”. Jis atsakė: “Aš galiu su juo keliauti. Žinau visus kelius, nes dažnai esu keliavęs į Mediją bei perkirtęs visas jos lygumas ir pažįstu visus jos kalnus bei visus jos kelius”.

Tuomet Tobitas jį paklausė: “Broli, iš kokios tu šeimos ir iš kurios giminės tu esi? Pasakyk man, broli.” – “Kam gi tau žinoti mano giminę”, – jis atsakė. Bet Tobitas tarė: “Man svarbu žinoti, broli, kieno tu esi sūnus ir kuo tu vardu”. Jis atsakė: “Aš esu Azarijas, sūnus didžiojo Hananijo, vieno tavo giminaičių”. Tuomet Tobitas tarė: “Sveikinu atvykusį! Broli, tesaugo tave Dievas! Prašyčiau nepykti ant manęs, kad norėjau sužinoti apie tavo protėvius. Išeina, kad tu esi mūsų giminaitis ir geros bei garbingos kilmės. Aš pažinojau Hananiją ir Nataną, anuos du didžiojo Šemajo sūnus, jiedu eidavo su manimi į Jeruzalę ir garbino ten su manimi. Jiedu nenuklydo nuo teisaus kelio. Tavo giminaičiai yra geri žmonės. Tu iš kilmingos giminės. Sveikinu atvykusį!”

Tada jis pridūrė: “Aš mokėsiu tau algos drachmą už dieną ir padengsiu išlaidas tau ir savo sūnui. Keliauk tad su mano sūnumi, aš pridėsiu šiek tiek tau prie algos”. Rafaelis atsakė: “Aš keliausiu su tavo sūnumi, todėl nesibaimink. Mudu sveiki iškeliausime ir sveiki pas tave sugrįšime, nes kelias yra saugus”. Tobitas tad jam tarė: “Laiminu tave, broli!”

Pasišaukęs sūnų, jam tarė: “Sūnau, paruošk visa, kas reikalinga kelionei, ir keliauk su savo broliu. Dangaus Dievas saugiai tenuveda tave ten ir tesugrąžina tave man sveiką. Mano sūnau, telydi jo angelas judu jūsų saugumui”.

Prieš leisdamasis į kelionę, Tobijas pabučiavo savo tėvą ir motiną. Tada Tobitas jam palinkėjo: “Laimingos kelionės!” Bet jo motina apsipylė ašaromis ir Tobitui sakė: “Kam gi išsiunti mano vaiką? Argi jis nėra mūsų rankose lazda, kuria ramstomės kur ir ką darydami? Nekrauk pinigų ant pinigų! Verčiau tebūna jie išpirka už mūsų sūnų! Ką mums VIEŠPATS yra davęs pragyvenimui, tikrai mums užtenka”. Tobitas jai atsakė: “Nesirūpink, mūsų vaikas sveikas iškeliaus ir pas mus sveikas sugrįš. Tavo akys pamatys jį tą dieną, kai jis sugrįš pas tave sveikas. Nebesakyk nieko daugiau! Nesibaimink dėl jų, mano seserie, nes geras angelas jį lydės, jo kelionė bus sėkminga, ir jis sugrįš sveikas”. Tada ji nusišluostė ašaras.

Kelionė į Rages Vaikinui iškeliavus drauge su angelu, šuo išbėgo pas Tobiją ir sekė paskui juos. Taigi juodu žingsniavo pirmyn ir, atėjus pirmajai nakčiai, apsistojo prie Tigrio upės. Vaikinas nusileido į Tigrio pakrantę kojų nusiplauti. Netikėtai didelė žuvis, iššokusi iš vandens, bandė nukąsti vaikinui koją. Nusigandęs vaikinas suriko. Bet angelas tarė vaikinui: “Nutverk žuvį ir jos nepaleisk!” Vaikinas tad pagriebė žuvį ir išvilko ją į krantą. Tuomet angelas jam tarė: “Perskrosk žuvį ir išimk jos tulžį, širdį ir kepenis. Juos pasilaikyk, o vidurius išmesk, nes tulžis, širdis ir kepenys yra naudingi vaistai”. Vaikinas tad, perskrodęs žuvį, padėjo į šalį tulžį, širdį ir kepenis. Dalį žuvies iškepė ir suvalgė, o likusią pasūdė ir paliko kelionei.

Rafaelio nurodymai TobijuiPaskui jiedu drauge keliavo, kol priėjo Mediją. Tada vaikinas ėmė klausinėti angelą ir tarė: “Broli Azarijau, ką gali išgydyti žuvies širdis ir kepenys ar tulžis?” Jis atsakė: “Žuvies širdį ir kepenis reikia deginti. Jų dūmais reikia smilkyti, kai vyras ar moteris yra demono ar piktos dvasios kankinami. Bet kokia jų kančia visiškai pradings, nepalikdama jokio pėdsako. O tulžis vartojama patepti žmogaus akims, kai yra užkritę ant jų baltieji šlakai. Patepus ja akis, reikia tik papūsti į baltuosius šlakus, ir jos bus išgydytos”.

Jiems atkeliavus į Mediją ir jau artinantis prie Ekbatanos, Rafaelis vaikinui tarė: “Broli Tobijau!” – “Aš čia!” – jis atsakė. Tada Rafaelis tęsė: “Šią naktį dera mums praleisti Raguelio namuose. Jis yra tavo giminaitis ir turi dukterį, vardu Sara. Nei vyriškio palikuonio, nei kitos dukters, išskyrus vien Sarą, jis neturi. Taigi tu, kaip artimiausias giminaitis, turi pirmumo teisę prieš visus kitus vyrus ją vesti. Taip pat tu gali teisėtai paveldėti ir jos tėvo nuosavybę. Be to, mergaitė yra protinga, drąsi ir labai graži, o jos tėvas geras žmogus”. Jis tęsė: “Tu tikrai turi teisę ją vesti. Klausyk tad manęs, broli! Šiąnakt aš pasikalbėsiu su jos tėvu apie mergaitę, kad galėtume laikyti ją savo nuotaka. Sugrįžę iš Rages, atšvęsime jos vestuves. Mat aš žinau, kad Raguelis negali jokiu būdu jos už tavęs neleisti ar kitam vyrui ją pažadėti, neužsitraukdamas mirties bausmės pagal Mozės knygos įsaką. Iš tikrųjų jis žino, kad tu, o ne koks kitas vyras, turi teisę vesti jo dukterį. Klausyk tad manęs, broli, ir šią naktį pasikalbėsime dėl mergaitės ir paruošime jos sužadėtuves su tavimi. Sugrįžę iš Rages, pasiimsime ją ir parsivesime į tavo namus”.

Atsakydamas Rafaeliui, Tobijas tarė: “Broli Azarijau, aš esu girdėjęs, kad ji jau buvo ištekėjusi už septynių vyrų ir kad jie mirė vedybiniame kambaryje. Tą naktį, kai nuėjo pas ją, jie mirė. Be to, girdėjau žmones kalbant, kad demonas juos užmušė. Užtat dabar bijau: demonas jos pavydi, todėl jai nieko pikta nedaro, bet kas tik artinasi prie jos, tą nužudo. Esu vienintelis savo tėvo sūnus. Jeigu mirčiau, nuvaryčiau tėvą ir motiną į kapus iš širdgėlos dėl manęs. Kito sūnaus jie neturi jiems palaidoti!”

Rafaelis jam tarė: “Argi užmiršai savo tėvo įsakymus? Jis tau paliepė vesti moterį iš savo tėvo namų. Dabar tad klausyk manęs, broli. Apie tą demoną nesirūpink. Vesk ją. Aš žinau, kad šį vakarą ji bus išleista už tavęs. Eidamas į vedybinį kambarį, pasiimk truputį žuvies kepenų bei širdies ir uždėk juos ant smilkalų žarijų. Pasklis tvaikas, ir demonas, vos jį užuodęs, pabėgs ir niekad daugiau arti jos nesirodys. Tada, prieš sueidami, pirma abu atsistokite ir pasimelskite. Prašykite Dangaus VIEŠPATĮ suteikti judviem gailestingumą ir išgelbėjimą. Nebijok, nes ji buvo paskirta tau prieš pasaulio sukūrimą. Tu ją išgelbėsi, ir ji keliaus su tavimi. Aš numanau, kad ji pagimdys tau vaikų, ir jie bus tau brolių vietoje. Tad nesirūpink!”

Tobijas, išgirdęs Rafaelio žodžius ir sužinojęs, kad ji buvo jo giminaitė, iš jo tėvo palikuonių namų, ją labai įsimylėjo. Jis atidavė jai savo širdį.

Raguelio namuose Įėjus į Ekbataną, Tobijas tarė: “Broli Azarijau, vesk mane tiesiai į giminaičio Raguelio namus”. Jis tad nuvedė Tobiją į Raguelio namus. Jį rado sėdintį prie savo kiemo vartų. Jiedu pasveikino jį pirmieji, o jis tarė: “Džiugus pasveikinimas ir judviem, broliai! Geros sveikatos judviem ir sveiki atvykę!” Įvedęs juos į vidų, jis savo žmonai Ednai tarė: “Šis jaunuolis atrodo lygiai kaip mano giminaitis Tobitas!” Edna tad jį paklausė: “Broliai, kas judu esate?” – “Mes esame iš Naftalio palikuonių, ištremtų į Ninevę”. – “Ar pažįstate mūsų giminaitį Tobitą?” – užklausė. Jie atsakė: “Iš tikrųjų mes pažįstame!” – “Ar sveikas jis?” – jį klausinėjo. “Taip, jis yra gyvas ir sveikas”, – jie atsakė. Tada Tobijas pridūrė: “Jis yra mano tėvas!” Raguelis pašoko, pabučiavo jį ir verkė džiaugsmo ašaromis. Paskui, atgavęs žadą, jis tarė: “Laiminu tave, vaikeli! Esi gero ir kilmingo tėvo sūnus!” Kai išgirdo, kad Tobitas yra netekęs regėjimo, jį apėmė širdgėla. Apsiašarojęs jis tarė: “Kokia baisi nelaimė, kad toks doras ir geradaris žmogus neteko regėjimo!” Verkdamas jis apkabino savo giminaitį Tobiją. Dėl Tobito verkė ir Edna, verkė taip pat ir jų duktė Sara.

Tobijo ir Saros vedybosPaskui Raguelis papjovė iš kaimenės aviną ir surengė jiems labai nuoširdų priėmimą. Nusimaudžius, apsiplovus ir susėdus prie valgio, Tobijas tarė Rafaeliui: “Broli Azarijau, paprašyk Raguelio, kad man duotų mano giminaitę Sarą”. Raguelis, netyčia tai nugirdęs, vaikinui tarė: “Valgyk ir gerk, būk šį vakarą linksmas! Juk nėra nė vieno, išskyrus tave, broli, kuris turi teisę vesti mano dukterį Sarą. Be to, aš negaliu laisvai duoti jos kuriam kitam vyrui, išskyrus tave, nes tu esi mano artimiausias giminaitis. Betgi leisk man paaiškinti plačiau tikrą padėtį, mano vaikeli. Esu išleidęs ją už septynių vyrų iš mūsų giminaičių, ir jie visi mirė tą naktį, kai tik pas ją nuėjo. Dabar gi, mano vaikeli, valgyk ir gerk! Esu tikras, kad VIEŠPATS pasirūpins jumis”. Bet Tobijas atsakė: “Nieko nevalgysiu ir negersiu, kol neduosi man, kas man priklauso”. Raguelis tad atsakė: “Tai padarysiu. Ji yra tavo pagal Mozės knygos įsaką. Tavo vedybos su ja buvo nuspręstos danguje! Imk savo giminaitę, nuo dabar tu esi jos meilė ir ji yra tavo mylimoji. Ji duota tau nuo šiandien ir amžinai. Mano vaikeli, tegloboja Dangaus VIEŠPATS judu abu šią naktį ir tesuteikia judviem gailestingumą ir ramybę”. Tada Raguelis pašaukė savo dukterį Sarą. Atėjus jai, paėmė ją už rankos ir padavė ją Tobijui, tardamas: “Imk ją savo žmona pagal įstatymą ir įsaką, užrašytą Mozės knygoje. Imk ją ir vesk saugiai pas savo tėvą. Telydi Dievas jus kelionėje savo ramybe”. Pasišaukęs jos motiną, paprašė ją atnešti rašymo reikmenis. Jis surašė vedybų sutartį, pareikšdamas, kad jis atiduoda ją žmona pagal Mozės įstatymo įsaką.

Paskui buvo pradėta valgyti ir gerti. Raguelis, pasišaukęs savo žmoną Edną, jai tarė: “Mano meile, paruošk tą kambarį ir nuvesk ją ten”. Ji tad nuėjusi paklojo lovą tame kambaryje, kaip buvo jis jai paliepęs, ir ten nuvedė Sarą. Ji apraudojo savo dukterį. Tada, šluostydama ašaras, jai tarė: “Nebijok, mano dukra! Tesuteikia tau Dangaus VIEŠPATS džiaugsmo vietoj tavo širdgėlos! Nebijok, mano dukra!” Ir išėjo.

Demono išvarymas Pabaigę valgyti ir gerti, mergaitės tėvai norėjo eiti gulti. Jie tad, paėmę vaikiną, nuvedė jį į miegamąjį. Tuomet Tobijas prisiminė Rafaelio žodžius ir, išėmęs žuvies kepenis ir širdį iš maišelio, kuriame juos laikė, uždėjo ant smilkalų žarijų. Žuvies tvaikas taip atstūmė demoną, kad jis pabėgo į tolimiausią Egipto užkampį. Bet Rafaelis sekė iš paskos ir ten jį tučtuojau apkalė grandinėmis.

Tėvai tuo tarpu išėjo ir uždarė iš lauko kambario duris. Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: “Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo VIEŠPATĮ, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų”. Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas:

“Pašlovintas esi tu, mūsų protėvių Dieve,
tebūna šlovinamas tavo vardas
amžinai per visas kartas!
Tešlovina tave dangus
ir visa Kūrinija per amžius!
Tu sukūrei Adomą,
jam sukūrei jo žmoną Evą,
kad būtų jam pagalba ir parama.
Iš jų dviejų kilo žmonija.
Tu sakei: ‘Negera žmogui būti vienam,
padarysiu jam bendrininką kaip jį patį’.
Dabar tad imu šią savo giminaitę
ne dėl gašlumo,
bet kilniam tikslui.
Suteik, kad mudu rastume gailestingumo
ir drauge sulauktume senatvės”.

Ir jiedu abu tarė: “Amen! Amen!” Tada atsigulė nakčiai.

Bet Raguelis atsikėlė ir, pasišaukęs tarnus, išėjo ir iškasė kapą, nes jis sakė: “Gali atsitikti, kad jis mirs, ir mes būsime išjuokti ir užgauliojami”. Jiems pabaigus kasti kapą, Raguelis parėjo namo ir, pasišaukęs savo žmoną, tarė: “Pasiųsk vieną iš tarnaičių, kad įeitų pažiūrėti, ar Tobijas yra gyvas, ar miręs. Jeigu jis miręs, palaidokime jį niekam nežinant”. Ji tad pasiuntė tarnaitę, kuri užsidegė lempą ir, atidariusi miegamojo duris, įėjo. Ji rado juodu drauge kietai įmigusius. Tarnaitė išėjo ir pranešė jiems, kad Tobijas gyvas ir nieko blogo nėra nutikę. Jie tad šlovino Dangaus Dievą, o Raguelis tarė:

“Pašlovintas esi tu, Dieve,
kiekvienu tyru šlovės žodžiu,
tešlovina tave visi tavo išrinktieji!
Tešlovina tave per amžius!
Pašlovintas esi tu,
nes padarei mane laimingą;
ko bijojau, tai neįvyko.
Tu pasielgei su mumis
pagal savo begalinį gailestingumą.
Pašlovintas esi tu,
nes buvai gailestingas
dviem vienatiniams vaikams.
Būk jiems gailestingas, Valdove,
ir juos apsaugok,
vesk jų gyvenimą į pilnatvę
laime ir gailestingumu”.

Ir jis paliepė savo tarnams užkasti kapą prieš išauštant.

Vestuvių vaišėsO savo žmoną jis paprašė iškepti daug duonos kepalų. Nuėjęs prie kaimenės, jis parinko du jaučius bei keturis avinus ir įsakė, kad jie būtų papjauti. Taigi buvo pradėta ruoštis. Tada jis paliepė pašaukti Tobiją ir davė priesaiką jo akivaizdoje, tardamas: “Iš čia tu per keturiolika dienų nesijudinsi, bet liksies čia, valgydamas ir gerdamas su manimi. Tu padarysi mano dukterį laimingą po visų jos vargų. Paskui imk tuojau pat pusę visko, kas man priklauso ir grįžk saugus ir sveikas pas tėvą. Kita pusė bus tavo, kai mano žmona ir aš numirsime. Drąsos, mano vaikeli! Aš esu tavo tėvas, o Edna yra tavo motina, ir mes priklausome tau ir tavo žmonai dabar ir amžinai. Drąsos, mano vaikeli!”

Tobijas išsiunčia Rafaelį į Rages Tada Tobijas, pasišaukęs Rafaelį, jam tarė: “Broli Azarijau, pasiimk keturis tarnus ir du kupranugarius ir keliauk į Rages. Nuėjęs į Gabaelio namus, paduok jam šį raštą ir, paėmęs pinigus, pakviesk jį vykti su tavimi į mano vestuves. Juk žinai, kad mano tėvas tikriausiai skaičiuoja dienas. Jeigu uždelsiu bent vieną dieną, sukelsiu jam daug rūpesčio. Tu buvai liudytojas priesaikos, kurią yra davęs Raguelis, aš negaliu pažeisti jo priesaikos”. Rafaelis tad su keturiais tarnais bei dviem kupranugariais iškeliavo į Rages Medijoje ir apsistojo pas Gabaelį. Rafaelis atidavė jam jo raštą ir pranešė jam, kad Tobito sūnus Tobijas vedė ir kviečia jį į vestuves. Gabaelis nedelsdamas patikrino pinigų maišus, tebeturinčius sveikus antspaudus, ir juos uždėjo ant kupranugarių. Kitą rytą abu atsikėlė anksti ir iškeliavo į vestuves. Atvykę į Raguelio namus, jie rado Tobiją prie vaišių stalo. Jis pakilo pasveikinti Gabaelio, kuris apsiverkė ir, jį laimindamas, tarė: “Geras ir kilnus sūnau, sūnau gero ir kilnaus tėvo, doro ir geros širdies žmogaus! Tesuteikia VIEŠPATS dangišką palaimą tau ir tavo žmonai, tavo žmonos tėvui ir motinai. Tebūna pašlovintas Dievas, nes Tobijas yra tikras mano pusbrolio Tobito atvaizdas”.

D. TOBIJAS SUGRĮŽTA IR IŠGYDO TĖVĄ

Tėvai rūpinasi Tuo tarpu Tobitas visą laiką skaičiavo, kiek reikėtų Tobijui dienų nukeliauti ir kiek dienų parkeliauti. Praėjus tam dienų skaičiui ir sūnui nepasirodant, jis tarė: “Stebiuosi, kas galėjo atsitikti. Galbūt kas nors jį ten sulaikė? O galbūt Gabaelis jau miręs ir nėra kas jam pinigus paduotų”. Jis ėmė sielotis. “Mano vaikas yra žuvęs, nebėra jo tarp gyvųjų,” – sakė jo žmona Ana. Ji pradėjo verkti ir raudoti sūnaus, tardama: “Vargas man, mano vaikeli, mano akių šviesa, kad išleidau tave į kelionę”. Bet Tobitas ją ramindavo: “Nusiramink! Liaukis sielojusis, brangioji. Nėra ko sielotis. Kas nors nelaukto turbūt atsitiko. Tas vyras, su kuriuo jis iškeliavo, yra patikimas ir vienas iš mūsų giminaičių. Nesikankink dėl jo, brangioji. Netrukus jis bus namie”. Ji atsakydavo: “Tu pats nusiramink! Liaukis mane apgaudinėti. Mano vaikas yra žuvęs!” Kasdien ji išskubėdavo laukan ir žiūrėdavo į kelią, kuriuo jos sūnus buvo iškeliavęs. Ji pasitikėjo tik savo akimis. Saulei nusileidus, sugrįžusi į vidų, ji raudodavo ir verkdavo, visiškai negalėdama užmigti.

Išvykimas iš EkbatanosPasibaigus keturiolikai vestuvių dienų, kurias Raguelis buvo prisiekęs švęsti dėl savo dukters, Tobijas nuėjo pas jį ir tarė: “Prašyčiau leisti man išvykti, nes žinau, kad mano tėvas ir motina neteko vilties mane pamatyti. Maldauju tad, tėve, leisti man išvykti ir sugrįžti į tėvo namus. Aš jau esu papasakojęs tau, kokiame varge jį palikau”. Bet Raguelis Tobijui kalbėjo: “Pabūk, mano vaikeli, pabūk pas mane. Aš pasiųsiu pasiuntinius pas tavo tėvą Tobitą, kad jie duotų jam žinią apie tave”. – “Ne! – jis atsakė, – maldauju, leisk man vykti pas mano tėvą”. Raguelis tad nedelsdamas davė Tobijui jo žmoną Sarą ir pusę visos savo nuosavybės: vergų ir vergių, jaučių ir avių, asilų ir kupranugarių, drabužių, pinigų ir namų ūkio reikmenų. Atsisveikindamas juos, jis apkabino Tobiją ir tarė: “Sudie, mano sūnau! Laimingos kelionės! Tegloboja Dangaus VIEŠPATS tave ir tavo žmoną Sarą! O, kad aš galėčiau pamatyti prieš mirdamas jūsų vaikus!” Tada, pabučiavęs savo dukterį Sarą, jai tarė: “Mano dukra, gerbk savo uošvį ir uošvę, nes nuo dabar jie yra tau tokie pat tėvai, kaip davusieji tau gyvastį. Keliauk ramybėje, dukra! Leisk man girdėti apie save visad gerą žodį, kol tik aš būsiu gyvas”. O Edna Tobijui tarė: “Mano vaikeli ir brangus mano broli, teparveda tave Dangaus VIEŠPATS laimingai! O, kad aš galėčiau pamatyti tavo ir savo dukters vaikus prieš numirdama! VIEŠPATIES akivaizdoje aš patikiu tau savo dukterį, nedaryk per visas savo gyvenimo dienas nieko, kas ją įskaudintų. Keliauk ramybėje, mano vaikeli! Nuo dabar aš esu tavo motina, o Sara yra tavo žmona. Telydi mus palaima per visas mūsų gyvenimo dienas!” Pabučiavusi vieną ir kitą, ji išleido juodu į kelionę. Raguelio namus Tobijas paliko kupinas laimės ir džiaugsmo, šlovindamas Dangaus ir žemės VIEŠPATĮ, Visatos Karalių, padariusį jo kelionę tokią sėkmingą. Atsisveikindamas su Ragueliu ir Edna, jis pridūrė: “Man VIEŠPATIES įsakyta gerbti jus per visas mano gyvenimo dienas!”

Tobijas sugrįžta Prisiartinus prie Kaserino, esančio prieš pat Ninevę, Rafaelis tarė: “Tu žinai, kokioje nelaimėje mudu palikome tavo tėvą. Nueikime mudu paskubom pirma tavo žmonos ir paruoškime namus, kitiems dar neatvykus”. Jiedviem einant drauge, Rafaelis jam tarė: “Ar turi po ranka žuvies tulžį?” Ir šuo neatsiliko nuo jųdviejų, bėgdamas iš paskos.

Tuo tarpu Ana sėdėjo, atidžiai stebėdama kelią, kuriuo turėjo pareiti jos sūnus. Pamačiusi jį pareinant, ji tarė jo tėvui: “Tikėk manimi, tavo sūnus pareina! Ir vyras, kuris su juo iškeliavo!”

Prieš Tobijui prieinant prie tėvo, Rafaelis tarė: “Aš esu tikras, kad jo akys bus atvertos. Patepk jo akis žuvies tulžimi. Baltuosius šlakus vaistas sutrauks, ir jie nukris jam nuo akių. Tavo tėvas atgaus regėjimą ir matys šviesą”.

Tobito akys išgyjaAna, pribėgusi prie sūnaus, puolė jam ant kaklo ir tarė: “Dabar tave pamačiusi, mano vaikeli, galiu mirti”. Ji apsiverkė. Tada Tobitas atsikėlė ir apgraibomis išėjo pro kiemo vartus. Tobijas priėjo prie jo su žuvies tulžimi rankoje ir, jį tvirtai prilaikydamas, papūtė jam į akis, tardamas: “Tėve, nebijok!” Tada jis patepė jam akis vaistais ir truputį palaukė. Paskui jis abiem rankomis nutraukė, pradėdamas nuo akių kampų, baltuosius šlakus. Tobitas, pamatęs savo sūnų, apkabino jį abiem rankomis ir verkdamas kartojo: “Tave, mano sūnau, savo akių šviesą, aš matau!” Tada jis tarė:

“Tebūna pašlovintas Dievas,
tebūna pašlovintas jo didingas vardas,
tebūna palaiminti visi jo šventieji angelai!
Tebūna pašlovintas jo šventasis vardas
per visus amžius!
Nors jis mane ir nuplakė,
bet jis manęs ir pasigailėjo.
Štai dabar matau savo sūnų Tobiją!”

Tada Tobitas sugrįžo į vidų, džiaugsmingai visu balsu šlovindamas Dievą. Tobijas papasakojo savo tėvui, kad kelionė buvo sėkminga, kad jis parnešė pinigus, kad jis vedė Raguelio dukterį Sarą ir kad iš tikrųjų ji yra pakeliui į čia, labai arti Ninevės vartų.

Džiaugdamasis ir šlovindamas Dievą, Tobitas nuėjo prie Ninevės vartų savo marčios pasitikti. Ninevės gyventojai, matydami, kad jis judriai vaikščioja ir niekas už rankos jo neveda, buvo nustebinti. Tobitas visų akivaizdoje papasakojo, kaip Dievas buvo jam gailestingas ir kaip jam atvėrė akis. Tobitas, pamatęs savo sūnaus Tobijo žmoną Sarą, ją palaimino, tardamas: “Eikš, mano dukra! Sveikinu atvykusią! Tebūna pašlovintas Dievas, kuris atvedė tave pas mus, mano dukra. Tebūna palaimintas tavo tėvas ir tavo motina, tebūna palaimintas mano sūnus Tobijas, būk palaiminta tu, mano dukra! Įeik į savo židinį! Su palaiminimu ir džiaugsmu sveikinu atvykusią! Įeik, mano dukra!” Taigi ta diena buvo džiaugsminga visiems Ninevėje gyvenantiems žydams.

Ahikaras ir jo sūnėnas Nadabas atėjo dalytis Tobito džiaugsmu. Tobijo vestuvės buvo smagiai atšvęstos per septynias dienas. Jis gavo daug dovanų.

E. RAFAELIS APREIŠKIA, KAS ESĄS

Rafaelio atlyginimas Pasibaigus vestuvėms, Tobitas pasišaukė savo sūnų ir jam tarė: “Mano sūnau, tu turėtumei išmokėti algą su tavimi keliavusiam vyrui ir dar pridėti prie to, kas buvo sutarta”. – “Tėve, – jis klausė, – kiek turiu duoti jam už pagalbą? Net jeigu duočiau pusę visos mantos, kurią jis pargabeno su manimi, man nebūtų nuostolio. Juk jis parvedė mane gyvą ir sveiką pas tave, išgydė mano žmoną, parnešė pinigus su manimi ir tave išgydė. Kiek tad turiu pridėti prie to, kas sutarta?” – “Jis yra vertas, mano sūnau, gauti pusę visko, ką jis parnešė”. Tobijas tad pasišaukė Rafaelį ir jam tarė: “Imk kaip algą pusę visko, ką parnešei, ir eik ramybėje”.

Pamokymai Tada Rafaelis, pasivedęs juos abu į šalį, tarė: “Šlovinkite Dievą ir visų gyvųjų akivaizdoje pripažinkite jį už jo gerus jums padarytus darbus. Šlovinkite ir giedokite giesmes jo vardui. Skelbkite visiems žmonėms Dievo darbus su derama pagarba; nedelskite jį pripažinti. Karaliaus paslaptį yra gera užslėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti ir pripažinti su derama pagarba. Darykite, kas gera, ir piktas jūsų neužklups. Melstis ir pasninkauti yra gera, bet geriau negu tai – išmalda ir teisumas. Truputis su teisumu yra geriau, negu perteklius su nedorumu. Geriau duoti išmaldą, negu krauti auksą, nes išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes. Kas duoda išmaldą – ilgai gyvens, bet kurie daro nuodėmes ir nedorai elgiasi – yra didžiausi savo gyvasties priešai”.

Rafaelio tapatybė“Dabar apreikšiu jums visą teisybę, nuo jūsų nieko nenuslėpdamas. Tai jau esu jums paskelbęs, sakydamas: ‘Karaliaus paslaptį dera užslėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti su derama pagarba’. Taigi, kai tu, Tobitai, ir Sara meldėtės, aš liudijau judviejų maldą VIEŠPATIES Šlovės akivaizdoje. Panašiai būdavo, kada tik laidodavai mirusius. O tada, kai tu nedelsdamas atsikėlei nuo stalo ir palikai pietų valgius, kad nueitum ir palaidotum mirusį, aš buvau pasiųstas tavęs išmėginti. Tuo pačiu metu Dievas pasiuntė mane išgydyti tavęs ir tavo marčios Saros. Aš esu Rafaelis, vienas iš septynių angelų, kuriems leista tarnauti VIEŠPATIES Šlovės akivaizdoje”.

Abudu buvo apstulbę. Jie puolė kniūbsčia, nes buvo baimės apimti. “Nebijokite, – jis tarė jiems, – ramybė su jumis! Dabar ir visados dėkokite VIEŠPAČIUI! Juk aš, būdamas su jumis, to nedariau savo nuosprendžiu, bet vykdžiau Dievo valią. Šlovinkite jį kasdien ir visados. Giedokite jam giesmę! Nors matėte mane valgant ir geriant, iš tikrųjų aš nevalgiau ir negėriau. Ką jūs matėte, buvo regėjimas. Dabar tad kelkitės nuo žemės ir šlovinkite Dievą. Štai aš žengiu pas tą, kuris mane pasiuntė. Užrašykite į knygą visus šiuos, jums įvykusius, dalykus”. Jam pakilus į orą, jie atsistojo ir nebegalėjo jo daugiau matyti. Jie šlovino Dievą giesmėmis, dėkojo jam už tokius jo nuostabius darbus, kai Dievo angelas buvo jiems pasirodęs.

F. TOBITO ŠLOVĖS GIESMĖ

Tada Tobitas tarė:

“Tebūna pašlovintas Dievas,
kuris gyvena amžinai,
nes jo karalystė tveria per visus amžius!
Jis ir nuplaka, ir pasigaili,
nubloškia į mirusiųjų pasaulio gelmes
ir parveda iš giliosios bedugnės, –
iš jo rankos niekas negali ištrūkti.
Izraelio vaikai, šlovinkite jį tautose,
nes po jas jis išblaškė jus!
Net ten jis parodė savo didybę!
Aukštinkite jį visų gyvųjų akivaizdoje,
nes jis yra mūsų VIEŠPATS
ir jis yra mūsų Dievas.
Jis yra mūsų Tėvas,
amžinai jis yra Dievas!
Nors jis nuplaks jus už jūsų nedorus darbus,
bet jis vėl bus visiems jums gailestingas.
Jis surinks jus iš visų tautų,
po kurias esate išblaškyti.

Kai jūs grįšite pas jį
visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi,
darydami, kas teisu, jo akivaizdoje,
tuomet jis atsigręš į jus,
nebeslėps daugiau nuo jūsų savo veido.
Dabar tad pasvarstykite,
ką jis jums yra padaręs,
dėkokite jam visa savo burna.
Šlovinkite teisumo VIEŠPATĮ,
aukštinkite amžių Karalių.

Savo tremties šalyje aš jį išpažinsiu,
jo galybę ir didybę
parodysiu tautai, kuri yra nusidėjusi.
Sugrįžkite pas jį, nusidėjėliai,
ir darykite, kas teisu, jo akivaizdoje.
Galbūt maloningai jis pažvelgs į jus
ir bus jums gailestingas.
Aš savo ruožtu aukštinu savo Dievą,
ir dangaus Karaliuje mano gyvastis džiūgauja.
Tekalba visa tauta apie jo didybę,
teišpažįsta jį Jeruzalėje.

O Jeruzale, šventasis mieste!
Jis nuplakė tave už tavo rankų darbus,
bet jis vėl pasigailės teisiųjų vaikų.
Išpažink VIEŠPATĮ, nes jis geras,
šlovink amžių Karalių,
idant jo Padangtė tavyje
būtų atstatyta su džiaugsmu.
Tepradžiugina visus tavo tremtinius;
tepuoselėja visus tavo kenčiančius
per visas ateinančias kartas.
Visiems žemės pakraščiams švies ryški šviesa:
daug tautų ateis pas tave iš toli toli,
gyventojai tolimiausių žemės pakraščių,
patraukti prie tavęs VIEŠPATIES Dievo vardo,
nešdami dovanas savo rankose Dangaus Karaliui.
Karta po kartos giedos tavyje džiaugsmo giesmę,
amžinai tvers išrinktojo miesto vardas.
Tebūna prakeikti, kas tave įžeidžia blogu žodžiu,
tebūna prakeikti, kas tave užkariauja
ir išgriauna tavo sienas,
tebūna prakeikti, kas nugriauna tavo bokštus
ir sudegina tavo namus!
Bet tebūna amžinai palaiminti,
kurie tave gerbia!

Eik tad ir džiaukis teisiųjų vaikais,
nes jie bus surinkti
ir šlovins amžių VIEŠPATĮ.
Palaiminti tie, kurie tave myli,
palaiminti tie, kurie džiaugiasi tavo gerove.
Palaiminti ir žmonės, kurie sielojasi su tavimi
dėl tavo kančių,
nes jie džiaugsis su tavimi
ir amžinai liudys tavo garbę.
Mano dvasia šlovina VIEŠPATĮ,
didįjį Karalių!
Jeruzalė bus atstatyta
kaip amžinieji jo Namai.
Koks laimingas būsiu,
jeigu mano palikuonių likutis išliks,
kad galėtų pamatyti
tavo garbę ir išpažinti dangaus Karalių.
Jeruzalės vartai bus statomi iš safyro ir smaragdo,
visos jos sienos iš brangiųjų akmenų.
Jeruzalės bokštai bus statomi iš aukso,
visos jų dantytos viršūnės iš gryno aukso.
Jeruzalės gatvės bus grįstos
rubinais ir Ofyro akmenimis.
Jeruzalės vartai giedos džiaugsmo giesmes
ir visi jos namai šauks:
‘Aleliuja! Tebūna pašlovintas Izraelio Dievas!’
O palaimintieji šlovins jo šventąjį vardą
dabar ir per amžius”.

{Tobito šlovės giesmės pabaiga.}

G. PABAIGA

Tobito patarimas

Tobitas mirė ramybėje, turėdamas šimtą dvylika metų, ir buvo palaidotas labai garbingai Ninevėje. Jis buvo šešiasdešimt dvejų metų, kai neteko regėjimo, o atgavęs regėjimą jis gyveno patogiai, dalydamas išmaldą ir be paliovos šlovindamas Dievą ir išpažindamas Dievo didybę.

Prieš pat mirtį, pasišaukęs savo sūnų Tobiją ir septynis Tobijo sūnus, jis davė šį įsakymą: “Mano sūnau, pasiimk savo sūnus ir skubiai keliauk į Mediją, nes aš tikiu Dievo žodį, kurį pranašas Nahumas ištarė apie Ninevę. Visi tie dalykai įvyks ir užklups Asiriją ir Ninevę. Iš tikrųjų įvyks visa, kas buvo pasakyta Izraelio pranašų, kuriuos Dievas siuntė. Nė vienas jų žodis neliks tuščias, bet visi bus įvykdyti paskirtu laiku. Taigi bus saugiau Medijoje, negu Asirijoje ir Babilone. Mat žinau ir tikiu, kad, ką tik Dievas yra pasakęs, bus įvykdyta ir įvyks; nė vienas pranašavimų žodis neliks tuščias. Visi mūsų giminės, Izraelio krašto gyventojai, bus išblaškyti ir išvaryti į tremtį iš gerojo krašto. Visa Izraelio žemė bus nuniokota, net Samarija ir Jeruzalė bus sunaikintos! Ir Dievo Namai joje bus sudeginti iki pat pamatų ir liks valandėlę nuniokoti.

Betgi Dievas vėl ištremtųjų pasigailės ir parves į Izraelio kraštą. Jie atstatys jo Namus, – nors jie nebus tokie gražūs, kaip buvo pirmieji, – laikotarpiui, iki bus užbaigtas laikų metas. Paskui jie visi sugrįš iš savo tremties ir atstatys visą Jeruzalės didingumą. Dievo Namai joje bus atstatyti, lygiai kaip Izraelio pranašai yra apie juos kalbėję. Tada visos tautos ir visos žemės žmonės atsivers ir garbins Dievą tiesa, visi atmes savo stabus, apgaule nuvedusius juos į klaidą, ir būdami teisūs šlovins amžinąjį Dievą. Visi izraeliečiai, išgelbėti tomis dienomis ir darantys, kas teisu Dievo akivaizdoje, bus surinkti. Jie eis į Jeruzalę ir gyvens saugiai per amžius Abraomo krašte, – jiems jis bus atiduotas. Džiaugsis nuoširdžiai mylintys Dievą, o kas daro nuodėmę ir nedorai elgiasi, visiškai pradings nuo žemės. – Dabar tad, mano vaikai, uždedu jums šią pareigą: ištikimai tarnauti Dievui ir daryti, kas yra gera jo akivaizdoje. Ir jūsų vaikams turi būti įsakyta dorai elgtis, duoti išmaldą, laikyti širdyje Dievą ir šlovinti jo vardą visad nuoširdžiai ir visomis savo jėgomis. Dabar tad, mano sūnau, išvyk iš Ninevės, nepasilik čia. Tą dieną, kai palaidosi savo motiną šalia manęs, net nakties nepraleisk mieste. Nes matau, kad jame yra daug nedorumo, jame daug apgaulių, o žmonės nesigėdi. Pasvarstyk, mano sūnau, ką Nadabas padarė Ahikarui – tam žmogui, kuris jį užaugino. Argi nebuvo Ahikaras priverstas gyvas būdamas į žemę lįsti? Tačiau Dievas atsuko Nadabo begėdišką nusikaltimą prieš jį patį. Ahikaras išėjo į šviesą, o Nadabas įžengė į amžiną tamsą, nes jis bandė nužudyti Ahikarą. Už tai, kad Ahikaras davė išmaldos, jis išsigelbėjo nuo mirtinų spąstų, kuriuos Nadabas buvo jam paspendęs, bet pats Nadabas į juos pakliuvo ir gavo galą. Dabar tad, mano vaikai, pasvarstykite, ką padaro išmalda ir kur nuveda nedorumas – jis neša mirtį! Štai nebegaliu atsikvėpti”.

Tobito ir Tobijo mirtis

Paguldytas į lovą, jis mirė ir buvo garbingai palaidotas. Kai numirė Tobijo motina, sūnus palaidojo ją šalia savo tėvo. Tada jis, jo žmona ir vaikai sugrįžo į Mediją ir apsigyveno Ekbatanoje pas savo uošvį Raguelį. Savo žmonos tėvais jis rūpinosi jų senatvėje ir juos gerbė; palaidojo juos Ekbatanos mieste Medijoje. Jis paveldėjo nuosavybę ir Raguelio, ir savo tėvo Tobito. Sulaukęs garbingo šimto septyniolikos metų amžiaus, jis mirė. Prieš mirdamas jis išgirdo apie Ninevės sunaikinimą ir pamatė į Mediją varomus belaisvius, kuriuos Medijos karalius Kyaksares buvo paėmęs. Tobijas šlovino Dievą už visa, ką jis buvo padaręs Ninevei ir Asirijai. Prieš numirdamas jis džiaugėsi, kad Ninevė buvo sunaikinta, ir šlovino VIEŠPATĮ Dievą per amžių amžius. Amen.