Raudų knyga (אֵיכָה / Lamentationes) yra vienas iš liūdniausių ir kartu estetiškai stipriausių Senosios Sandoros tekstų. Tai poetinis liudijimas apie Jeruzalės žlugimą 586 m. pr. Kr., kai Babilono kariuomenė sugriovė miestą, išniekino šventyklą ir išvedė gyventojus į tremtį. Tekstas jungia istorinę tragediją, liturginį gedėjimą ir teologinę refleksiją, kuri vėlesnėse žydų ir krikščionių tradicijose tapo ne tik istorijos, bet ir egzistencinio žmogaus trapumo simboliu.
Knygą sudaro penkios atskiros giesmės, kurios vėlesnėje tradicijoje imtos vadinti „raudomis“. Pirmosios keturios parašytos akrosticho principu: kiekviena eilutė prasideda vis kita hebrajiškos abėcėlės raide. Ši forma nėra vien literatūrinis žaidimas – ji kuria tvarkos įspūdį chaoso akivaizdoje, tarsi bandytų suvaldyti nepakeliamą skausmą struktūra. Penktoji giesmė akrosticho nebeturi, ir tai dažnai aiškinama kaip ženklas, kad gedulas pasiekia tašką, kuriame net forma nebegali sutramdyti vidinio griuvimo.
Tekstas parašytas ritminga, elegiška kalba, kurioje gausu metaforų: miestas vaizduojamas kaip našlė, kaip motina, kaip princesė, netekusi savo garbės. Šios metaforos leidžia skaitytojui patirti ne tik istorinį, bet ir emocinį Jeruzalės žlugimo mastą.
1. Pirmoji rauda
Jeruzalė vaizduojama kaip našlė, netekusi savo vaikų ir garbės, sėdinti vieniša tarp griuvėsių. Tekstas pabrėžia, kad miesto kančia yra ir moralinė, ir dvasinė, o nelaimė suvokiama kaip pasekmė tautos neištikimybei.
2. Antroji rauda
Čia Jeruzalės žlugimas pristatomas kaip tiesioginis Dievo teismo aktas, aptemdęs Siono šlovę. Giesmė išryškina vaikų ir motinų kančią, kuri tampa moraliniu katastrofos centru.
3. Trečioji rauda
Tai asmeniškiausia giesmė, kurioje vieno žmogaus skausmas tampa visos tautos balsu. Joje pirmą kartą pasirodo vilties blyksnis: Dievo gailestingumas nėra pasibaigęs, nors kančia atrodo nepakeliama.
4. Ketvirtoji rauda
Giesmė perteikia kontrastą tarp buvusios Jeruzalės šlovės ir dabartinio nuosmukio, kur net auksas atrodo aptemęs. Joje pabrėžiama vadovų kaltė ir moralinis elito žlugimas, prisidėjęs prie nelaimės.
5. Penktoji rauda
Tai kolektyvinė malda, atsisakanti akrosticho tvarkos ir išsakanti tautos bejėgiškumą. Giesmė baigiasi dviprasmišku klausimu, ar Dievas galutinai atmetė savo tautą, kartu prašant atnaujinimo.
Istorinis ir teologinis kontekstas
Raudų knyga atsirado po katastrofos, kuri žydų tautai buvo ne tik politinis, bet ir religinis lūžis. Šventykla – Dievo buvimo ženklas – buvo sunaikinta. Karališkoji linija nutrūko. Tauta išblaškyta. Šiame kontekste Raudos tampa bandymu suprasti, kaip tokia nelaimė galėjo įvykti, ir ką ji reiškia Dievo ir tautos santykiui.
Tekste ryškiai juntama mintis, kad nelaimė nėra atsitiktinė: ji suvokiama kaip pasekmė tautos neištikimybės Sandorai. Tačiau kartu knygoje nėra vien moralizavimo – joje girdimas tikras, žmogiškas skausmas, kuris ne visada randa atsakymą. Viena garsiausių eilučių („Viešpaties ištikimybė nesibaigia, Jo gailestingumas nesibaigia“) tampa šviesos blyksniu tamsos viduryje, primenančiu, kad net griuvėsiuose galima rasti vilties pradą.
Poetiniai motyvai
Raudų knyga išsiskiria keliais nuosekliai kartojamais motyvais:
- Miesto kaip moters įvaizdis. Jeruzalė vaizduojama kaip našlė, kuri neteko vaikų, kaip princesė, virtusi verge. Šis motyvas suteikia tragedijai intymumo.
- Griuvėsių estetika. Miestas aprašomas kaip tuščias, išdegintas, apleistas. Tai ne tik fizinė, bet ir dvasinė griūtis.
- Tylos ir vienatvės tema. Miestas, kuris kadaise buvo pilnas žmonių, dabar „sėdi vienišas“. Ši vienatvė tampa metafora tautos būsenai.
- Kaltės ir vilties įtampa. Tekstas svyruoja tarp pripažinimo, kad nelaimė pelnyta, ir maldavimo, kad Dievas vėl pažvelgtų gailestingai.
Žydų tradicijoje Raudų knyga skaitoma Tisha B’Av – pasninko dieną, skirtą Jeruzalės šventyklų sunaikinimui prisiminti. Skaitoma monotonišku, liūdnu giedojimu, kuris pabrėžia teksto skausmą. Krikščioniškoje tradicijoje Raudos įtrauktos į Didžiojo Tridienio liturgiją, ypač Didžiojo Penktadienio pamaldas, kuriose jos įgauna Kristaus kančios interpretaciją.
Viduramžiais Raudų knyga tapo įkvėpimo šaltiniu tiek liturginei muzikai, tiek ikonografijai. Jos motyvai pasirodo ir modernioje literatūroje, ypač kalbant apie karą, tremtį ir tautos žlugimą.
Tradicija knygą priskiria pranašui Jeremijui, tačiau pats tekstas autoriaus nenurodo. Literatūrinė analizė rodo, kad autoriaus balsas gali būti susijęs su pranašiškąja tradicija, bet nebūtinai su konkrečiu istoriniu asmeniu. Svarbiausia tai, kad tekstas kalba bendruomenės vardu – tai kolektyvinio gedėjimo literatūra.
Raudų knyga
Pirmasis eilėraštis iš Raudų knygos (Raudų 1):
1. Raudų 1:1:
„Kaip vieniša ji sėdi, miestas pilnas žmonių! Kaip našlė tapo ji, didysis miestas, kuris buvo didysis tarp tautų, viešpatavo provincijoje, dabar tapo vergė.“
Raudų 1:2:
„Jaučia skaudulį naktį ir ašaras negeriausiai, nes nėra kas jos guodžia iš visų jos draugų. Visi jos mylėtojai jai pasidavė ir tapo jos priešais.“
Raudų 1:3:
„Juda išvyko į tremtį dėl skausmo ir sunkumo. Ji gyvena tarp pagonių, ir neranda poilsio; visi jos persekioja ir ją slegia.“
Raudų 1:4:
„Keliai į Sioną gedėja, nes niekas nevyksta šventai; visi jos vartai yra apleisti; jos kunigai sielvartauja, jos merginos yra apšalę, ir pati ji rūko.“
Raudų 1:5:
„Jos priešai pranašauja apie ją, ir jos priešai švenčia; nes Viešpats liepė, kad ji būtų apžavėta dėl jos didybės; ji buvo pasmerkta dėl savo nuodėmių.“
Raudų 1:6:
„Iš Siono visos jos puikybės praėjo, nėra kas ją paguodžia; jos vaikai, kurie buvo su ja, tapo pabėgėliais, ir ji tapo svetima savo krašte.“
Raudų 1:7:
„Jeruzalė prisimena dienas, kai ji buvo sukrėsta; ji prisimena visus savo nuodėmių metus, kurie dabar atsikeria ir jai primena.“
Raudų 1:8:
„Jeruzalė nusižengė labai, todėl tapo nešvari; visi, kurie ją žiūri, skandina ją ir šaiposi.“
Raudų 1:9:
„Jos nešvarumas yra prie jos pėdų, ir ji neprisimena savo paskutinio pabaigos; todėl ji labai nusivylusi, ir niekas ją paguosti negali.“
Raudų 1:10:
„Priešas ištiko jos priešus; ji išsiskyrė, jos vaikai tapo niekiniais ir tarnauja kitiems.“
Raudų 1:11:
„Visi žmonės prisimena jos skausmus, ji jiems yra kaip mirusioji, ir visi jos priešai švenčia.“
Raudų 1:12:
„Žiūrėkite, visi, kurie praeinate pro kelią, pasižiūrėkite ir pamatykite, ar yra kas nors kaip mano skausmas, kuris man buvo padarytas, kuris buvo padarytas Viešpaties dieną, kai jis supykęs pranašavo.“
Raudų 1:13:
„Iš aukšto jis siunčia liepsną į mano kaulus ir ją skleidžia; jis tiesia tinklą ir ją uždengia.“
Raudų 1:14:
„Mano nuodėmės buvo apvyniotos ir tvirtai surištos su mano ranka; jos buvo sujungtos ir iškilmingai nukreiptos prieš mane; ir jis padarė viską, ką galėjo.“
Raudų 1:15:
„Viešpats sušalino visus mano vyrius; jis pasmerkė mane mano paskutinėje pabaigoje ir apvyniojo mane tamsa, kaip jis pranašavo.“
Raudų 1:16:
„Dėl to aš verkiu, aš verkiu be perstojo; mano akys nukrito, nes aš esu priblokštas dėl visų mano kančių.“
Raudų 1:17:
„Sionas išklausė, ir jis teigia, kad jis yra sulaužytas, kaip jis buvo prisimintas kaip vargas ir sunkus skausmas.“
Raudų 1:18:
„Viešpats yra teisingas, nes aš nusižengiau prieš jį, todėl visi žmonės yra apleisti ir nesuvokiami dėl mano kančių.“
Raudų 1:19:
„Aš šaukiausi savo mylimųjų, tačiau jie mane apgavo ir nebėra su manimi; mano kunigai ir seniūnai ieškojo maisto, o jų nebuvo.“
Raudų 1:20:
„Žiūrėkite, Viešpatie, kaip aš esu sumaišyta, mano dvasia iškrito ir mano vidaus nuslėpti; mano širdis yra apgauta ir mano liežuvis yra pagarsintas.“
Raudų 1:21:
„Jei mano širdis buvo nuliūdinta, jei mano sielvartas buvo didelis, jei mano vidinė kančia buvo didelė, pasakykite man, kas tai yra.“
Raudų 2:1-22
Raudų 2:1:
„Kaip Viešpats apsiniaukė savo rūstybėje su Sionu! Jis apšalino danguje ir žemėje Izraelio šlovę. Jis nepagailėjo savo būstinės ir nepasigailėjo savo žemės.“
Raudų 2:2:
„Viešpats sutrupino visus Jokūbo palapines ir sutrikdė jų šventoves; jis susilpnino Judėjos karalių ir didžiųjų žmonių jėgą, ir jis atsuko savo rūstybę į Izraelio širdį.“
Raudų 2:3:
„Ugnis ėmė kvėpuoti iš Viešpaties rūstybės, ji valgo Siono šventovę; ji pasiekė iki dangaus ir išgirdusi savo dievų balsą.“
Raudų 2:4:
„Jis nupurtė savo ranką prieš savo priešus kaip priešais; jis susikūrė nepasigailėjimą ir nepakeliamą pykčio nuo Jojo rūstybės.“
Raudų 2:5:
„Viešpats tapo priešų priešais ir didvyrių didvyriais, jis paduos jiems mirtį ir sunaikins jų karaliaus šventovę.“
Raudų 2:6:
„Jis sutraiškė savo būstą kaip sodą, sutvirtino Sioną kaip dangų ir ją paliko; jis susilpnino ir sutrikdė visus jų šventus miestus.“
Raudų 2:7:
„Jis išdėstė visus savo rūmus ir pašventino savo šventą šventovę, jis išsklaidė Siono žmones ir įdėjo juos į priešo rankas.“
Raudų 2:8:
„Viešpats apraudojamas dėl visų Izraelio vaikų; jis išlaikė juos ir išlaikė savo ženklus.“
Raudų 2:9:
„Sionas kaip namai liko apleistas ir niekas nebesirūpina dėl jo; jis paliko savo palapines ir sustojo priešais.“
Raudų 2:10:
„Jie šaukė ir verkė su dideliu liūdesiu; jos seniai be atpildo ir negali rasti savo buveinės.“
Raudų 2:11:
„Mano akys išnyko dėl verkimo, mano širdis sunku; mano širdis nusivylusi ir aš nesu ramus, nes visi mano sielvartai sušlapo.“
Raudų 2:12:
„Šiandien jie šaukiasi vaikus ir sako: ‘Pasiūlykite mums maisto ir gerklės!’“
Raudų 2:13:
„Kas gali būti kaip tavo skausmas, kuris yra kaip jūra? Kas gali tave užjausti, Viešpatie, nes tu neapmaudėi savo žmonių?“
Raudų 2:14:
„Tavo pranašai pranašavo tau apie melo ir neteisingumo įstatymus; jie pasakė tau apie apgailėtiną padėtį ir nesąžiningus dalykus.“
Raudų 2:15:
„Tavo priešai juokiasi iš tavęs ir šaiposi; jie visus tau pasiūlytus vaisius suvalgė ir sušalino.“
Raudų 2:16:
„Tavo priešai švenčia dėl tavo skausmo ir skaidymo; jie švenčia dėl tavo ir tavo žmonių nuodėmių.“
Raudų 2:17:
„Viešpats, mūsų Dievas, sunaikino visus tavo priešus; jis viską, ką jis suplanavo, įvykdė ir išpildė.“
Raudų 2:18:
„Tavo šventieji džiaugiasi ir visi tave garbina; jie sako: ‘Dėl tavo nuodėmių mes nebeturime ramybės.’“
Raudų 2:19:
„Paskelbk tavo maldas ir šauksmus Viešpačiui, nes jis yra tavo išgelbėjimas ir tvirtovė; jis yra tavo gyvenimas ir tavo viltis.“
Raudų 2:20:
„Tu, Viešpatie, išgirdai mūsų šauksmus ir atsiliepėte į mūsų maldas; tu esi mūsų išgelbėjimas ir mūsų viltis.“
Raudų 2:21:
„Iškelk savo ranką į Viešpatį ir atnešk jam aukas; tavo šventovė yra sugriauta ir mūsų viltis išnyko.“
Raudų 2:22:
„Viešpatie, duok mūsų žmonėms dvasinę ramybę ir atsigavimą; mes laukiame tavo išgelbėjimo ir tavo atpildo.“
Raudų knyga (Raudų 3:1-66) yra apmąstymų ir liūdesio apie Jeruzalės sugriovimą ir tautos kančias kolekcija. Štai trečiasis eilėraštis iš Raudų knygos, kurio struktūra šiek tiek skiriasi nuo kitų, nes jis yra ilgesnis ir suskirstytas į trisdešimt šešias dalis, kurios išreiškia asmeninio kančios jausmo aspektus:
Raudų 3:1-66
Raudų 3:1:
„Aš esu žmogus, kuris matė kančias, kurias Viešpats užgriuvo ant manęs dėl savo rūstybės.“
Raudų 3:2:
„Jis mane vedė ir atvedė į tamsią vietą, kur nebuvo šviesos.“
Raudų 3:3:
„Jis sukūrė mane nuolat, kaip mano priešai, ir sutraiškė mano širdį.“
Raudų 3:4:
„Jis manęs nedavė, ir mano kaulai išsekę, o mano gyvenimas buvo kaip dūmas.“
Raudų 3:5:
„Jis įdėjo man į širdį visus savo galingus smūgius; jis tapo man kaip mano priešas.“
Raudų 3:6:
„Jis apsupo mane savo tinklais ir apėmė mane kaip žvėris.“
Raudų 3:7:
„Jis uždarė mano kelius ir netikėtai atsirado priešais mane.“
Raudų 3:8:
„Jei aš šaukiuosi pagalbos, jis neatsakys, ir mano šauksmas neturi atsako.“
Raudų 3:9:
„Jis įdėjo į mano kelią akmenis, ir aš nesugebu judėti.“
Raudų 3:10:
„Jis tapo man kaip laukinis lokys, ir jo širdis yra pasmerkta mano skausmui.“
Raudų 3:11:
„Jis mano kelius nuskendo į purvą, ir mano gyvenimas tapo ilgu ir beviltišku.“
Raudų 3:12:
„Jis iškelia lanką prieš mane, ir jis sukelia man liūdesį.“
Raudų 3:13:
„Jo strėlės susiduria su manimi ir sukelia kančią.“
Raudų 3:14:
„Aš esu juokiamas ir niekinamas visiems mano žmonėms, ir jie žiūri į mane su pasibjaurėjimu.“
Raudų 3:15:
„Jis mane maitinąs kartumu ir atgaivina man kartumo sielvartą.“
Raudų 3:16:
„Jis pasirodė su kietu akmeniu ir surišo mano kaulus.“
Raudų 3:17:
„Aš pamiršau ramybę ir džiaugsmą; mano viltis išnyko ir nebeliko.“
Raudų 3:18:
„Aš sakau: ‘Mano jėgos yra sunaikintos ir mano viltis yra sunaikinta.’“
Raudų 3:19:
„Prisimink mano kančias ir mano klaidas, mano kartumą ir mano skausmą.“
Raudų 3:20:
„Mano širdis nusivylusi ir aš esu pervargęs.“
Raudų 3:21:
„Tačiau aš prisiminsiu Viešpaties gerumą ir mano viltį į Jo išgelbėjimą.“
Raudų 3:22:
„Viešpaties malonės nėra pasibaigusios, nes jos yra naujos kiekvieną rytą.“
Raudų 3:23:
„Didelė yra Viešpaties ištikimybė; Jis yra mano dalis.“
Raudų 3:24:
„Aš sakau, kad Viešpats yra mano dalis; todėl aš laukiu Jo išgelbėjimo.“
Raudų 3:25:
„Viešpats yra geras tam, kuris laukia Jo; gerai yra išlikti ir būti kantriam.“
Raudų 3:26:
„Gerai yra žmogui nešti jungo nuo jaunystės.“
Raudų 3:27:
„Teisinga, kad žmogus sėdi ir tyliai laukia, kol Viešpats suteiks jam malonę.“
Raudų 3:28:
„Teisinga, kad žmogus nešioja jungą ir prisidengia prie Jo per kančią.“
Raudų 3:29:
„Jis išneša savo veidą į žemę ir susirado ramybę.“
Raudų 3:30:
„Jis užima savo širdį ir nusivylęs tyliai laukia.“
Raudų 3:31:
„Viešpats nesu atmes mūsų amžinai.“
Raudų 3:32:
„Jei Viešpats mus sutinka su sielvartu, jis atneš džiaugsmą ir viltį.“
Raudų 3:33:
„Viešpats nemėgsta žmonių kančios ir jų sielvarto.“
Raudų 3:34:
„Jis nepriima žmogaus ir nesuteikia žmonėms teisės per jėgą.“
Raudų 3:35:
„Jis nesuteikia teisingumo ir nesunaikina teismo.“
Raudų 3:36:
„Jis nemėgsta neteisybės ir nesuteikia teisingumo.“
Raudų 3:37:
„Kas gali pasakyti: ‘Tai padaryta’ be Viešpaties leidimo?“
Raudų 3:38:
„Ar ne iš Viešpaties burnos viskas ateina ir viskas yra sukurta?“
Raudų 3:39:
„Kodėl žmogus turėtų gyventi, kai jis nusipelnė kančios ir skausmo?“
Raudų 3:40:
„Pasižiūrėkime, kaip mes veikiame ir vėl pasitarkime su Viešpačiu.“
Raudų 3:41:
„Pakelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguje.“
Raudų 3:42:
„Mes prisipažįstame prieš Tave, Viešpatie, ir mes nusidėjome prieš Tave.“
Raudų 3:43:
„Tu buvai apimtas mūsų pykčio ir Tu uždarei mūsų akis.“
Raudų 3:44:
„Tu uždengėme savo lūpas ir Tu nesiklausai mūsų maldų.“
Raudų 3:45:
„Tu buvai uždengęs mūsų akių akis, todėl mes nebeturime malonės ir vilties.“
Raudų 3:46:
„Tu tapai kaip užtvara prieš mūsų priešus, ir mes turime būti išnaikinti.“
Raudų 3:47:
„Visi mūsų priešai yra apsupti ir apgaubti nesėkme.“
Raudų 3:48:
„Mūsų sielos verkia ir mūsų širdys sielvartoja.“
Raudų 3:49:
„Mūsų ašaros teka kaip upės ir nėra kas jas sušvelnina.“
Raudų 3:50:
„Viešpatie, žiūrėk ir pamatyk mūsų skausmą.“
Raudų 3:51:
„Mūsų širdis virpa ir mes prarandame viltį.“
Raudų 3:52:
„Mes buvome persekiojami ir apipulti nuo visų pusių.“
Raudų 3:53:
„Jie persekiojo mūsų gyvenimą ir sielą ir niekina mūsų vardą.“
Raudų 3:54:
„Jie pavertė mus kaip pelkę ir mūsų džiaugsmą.“
Raudų 3:55:
„Viešpatie, tu išklausėi mūsų maldas ir mūsų kvietimus.“
Raudų 3:56:
„Tu buvai mūsų pagalba ir mūsų šventovė.“
Raudų 3:57:
„Tu atnešei mūsų širdis ir išgydai mūsų žaizdas.“
Raudų 3:58:
„Tu išgelbėjai mano sielą nuo mirties, ir mano akys mato šviesą.“
Raudų 3:59:
„Viešpatie, Tu matėsi mano teisingumą ir mano teisingą priešinimą.“
Raudų 3:60:
„Tu žinai viską, ką daro mano priešai ir mano kančią.“
Raudų 3:61:
„Tu žinai, Viešpatie, jų išsikabinimą ir jų niekingus darbus.“
Raudų 3:62:
„Atsakyk jiems pagal jų darbus ir pagal jų širdies nusikaltimus.“
Raudų 3:63:
„Pamatyk jų priespaudą, nes jie buvo per daug žiaurūs su manimi.“
Raudų 3:64:
„Daryk jiems taip, kaip jie darė man, ir leisk jiems žinoti tavo teisingumą.“
Raudų 3:65:
„Viešpatie, paskelbk savo teisumą ir parodyk savo gailestingumą.“
Raudų 3:66:
„Tebūna mūsų priešai apdovanoti pagal jų nuodėmes ir jų nedorumo dėsnius.“
Raudų knyga – ketvirtasis eilėraštis (Raudų 4:1-22) yra labai svarbus ir rodo Jeruzalės sunaikinimą ir žmonių kančias. Ketvirtasis eilėraštis iš Raudų knygos:
Raudų 4:1-22
Raudų 4:1:
„Kaip sužibėjo auksas, kaip gražūs buvo auksiniai papuošalai, bet kaip jie buvo nuniokoti!“
Raudų 4:2:
„Juda sūnūs buvo išsklaidyti, kaip visų žemės turtų balta auksinė puošmena.“
Raudų 4:3:
„Net vadinamosios dykumos dramblių motinos atnešė pieną savo vaikučiams, bet neturėjo, ką duoti savo vaikams, ir jie mirė iš bado.“
Raudų 4:4:
„Lūpos buvo džiovintos nuo nesubalansuoto maisto, ir jų oda buvo suspausta.“
Raudų 4:5:
„Jie, kurie valgė gausiai ir turėjo visko, dabar badavo ir klajojo dėl išlikimo.“
Raudų 4:6:
„Juk buvo ištrintas, net laiminga siela, kaip buvo aprašyta iškalbiai, dingo.“
Raudų 4:7:
„Jų kūnai buvo kaip didžiuliai drakonai, jų rankos buvo padengtos auksu ir sidabru.“
Raudų 4:8:
„Jie buvo apsupti kaip vergo ir mirė savo nuodėmių pasekmių.“
Raudų 4:9:
„Jie, kurie nugalėjo savo priešus, dabar buvo nužudyti kalėjimuose ir mirties bausmės.“
Raudų 4:10:
„Jų šventės ir iškilmingos šventės buvo sunaikintos ir jų viltis dingo.“
Raudų 4:11:
„Viskas, kas buvo gražu ir brangu, buvo nuniokota, ir jų turtai tapo dulkėmis.“
Raudų 4:12:
„Karalių ir jų rūmus sunaikino žmonės, kurie buvo neįtikėtini ir nepaliko nieko.“
Raudų 4:13:
„Tai dėl pranašų nuodėmių ir kunigų nuodėmių, kurie privedė prie žmonių žūties.“
Raudų 4:14:
„Jie klajojo miestuose kaip akli ir negalėjo rasti kelio.“
Raudų 4:15:
„Jie buvo išsklaidyti, ir jų žmonės buvo išvežti į kitus kraštus.“
Raudų 4:16:
„Dievo rūstybė buvo užgniaužusi visus jų kelis ir nebuvo vietos atgailai.“
Raudų 4:17:
„Mes laukėme pagalbos, bet ji nebuvo, ir mūsų viltis dėl išgelbėjimo išnyko.“
Raudų 4:18:
„Mes nuolat ieškojome pagalbos, bet ji neatsirado, ir mūsų viltis buvo sunaikinta.“
Raudų 4:19:
„Mūsų persekiojo, mūsų priešai buvo stipresni už mus.“
Raudų 4:20:
„Karalius, kuris mums buvo gyvenimas, buvo mirties išgyvenimas.“
Raudų 4:21:
„Pasižvalgyk į Edomą, kad pamatytum, kaip jis patiria bausmę.“
Raudų 4:22:
„Atėjo laikas, kai tavo nusikaltimai buvo atsveriami, ir tu buvai apdovanotas pagal savo nuodėmes.“
Raudų knyga – penktasis eilėraštis (Raudų 5:1-22) yra malda, kurioje išreiškiama skausmo ir prašymo dėl Dievo pagalbos. Penktasis eilėraštis iš Raudų knygos:
Raudų 5:1-22
Raudų 5:1:
„Viešpatie, prisimink, ką mums teko patirti; pažiūrėk ir žiūrėk į mūsų pažeminimus!“
Raudų 5:2:
„Mūsų paveldas tapo svetimųjų nuosavybe, mūsų namai – ateivių.“
Raudų 5:3:
„Mes esame našlaičiai be tėvo, mūsų motinos tapo našlėmis.“
Raudų 5:4:
„Vanduo buvo imamas už pinigus, mediena buvo duodama už kainą.“
Raudų 5:5:
„Mūsų persekiojo, mūsų buvo išsekinti, mes negauname poilsio.“
Raudų 5:6:
„Mes ieškojome pagalbos Egipte ir Asirijoje, kad patenkintume duonos.“
Raudų 5:7:
„Mūsų tėvai nusidėjo, ir jie mirė, o mes nešame jų kaltę.“
Raudų 5:8:
„Vergai valdė mus, niekas nebuvo išlaisvintas iš jų rankų.“
Raudų 5:9:
„Mes ieškojome gyvenimo pagalbos, bet ji nebuvo pasiekiama, ir mes gyvenome sunkiai.“
Raudų 5:10:
„Mūsų oda buvo kaip orkaitė dėl karštų dykumos dūmų.“
Raudų 5:11:
„Mūsų moterys buvo prievartaujamos, mūsų mergaitės buvo išžaginamos.“
Raudų 5:12:
„Mūsų kunigai buvo nužudyti, mūsų jauni vyrai buvo pakarti.“
Raudų 5:13:
„Mūsų vyresnieji sėdėjo prie vartų, mūsų jaunieji grojo muziką.“
Raudų 5:14:
„Mūsų šypsenos ir mūsų dainos buvo atimtos.“
Raudų 5:15:
„Mūsų šlovė dingo, ir mūsų džiaugsmas išnyko.“
Raudų 5:16:
„Šlovė ir mūsų džiaugsmas pasibaigė, mūsų širdys buvo sutrupintos.“
Raudų 5:17:
„Todėl mūsų širdys buvo sužeistos, mūsų akys buvo sugriautos.“
Raudų 5:18:
„Kalvų kalnas yra nušalintas ir sunaikintas, ir tai tapo nesugrįžtamą pusiausvyrą.“
Raudų 5:19:
„Tu, Viešpatie, gyveni amžinai, tavo sostas bus amžinai tvirtas.“
Raudų 5:20:
„Kodėl mūsų nusikaltimai ir nuodėmės buvo išnaudotos? Kodėl tu mus pamiršai ir mus pametėi?“
Raudų 5:21:
„Atkurk mus, Viešpatie, ir mes būsime atnaujinti; atkurk mūsų dienas kaip seniai.“
Raudų 5:22:
„Jeigu tu mus atstumsi amžinai ir pasidarysi labai piktas prieš mus?“