PIRMOJI SAMUELIO KNYGA

A. PASKUTINIŲ TEISĖJŲ – ELIO IR SAMUELIO ISTORIJA

Samuelio gimimas
^. Ramatajimuose gyveno kažkoks vyras, zufitas iš Efraimo aukštumų, vardu Elkana, efratiečio Zufo sūnaus Tohu’o sūnaus Elihu’o sūnaus Jerohamo sūnus.
^. Jis turėjo dvi žmonas. Vienos vardas buvo Hana, o kitos Penina.
^. Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šilo’ą pagarbinti ir atnašauti aukų Galybių VIEŠPAČIUI. Ten du Elio sūnūs – Hofnis ir Finehas – buvo VIEŠPATIES kunigai.

^. Vieną tokią dieną Elkana atnašavo auką. Jis duodavo dalį savo žmonai Peninai ir jos sūnums bei dukterims,
^. bet Hanai jis duodavo dvigubą dalį, nes Haną jis mylėjo, nors VIEŠPATS ir buvo padaręs ją bevaisę.
^. Be to, jos varžovė, norėdama ją įskaudinti, tyčiodavosi iš jos, kad VIEŠPATS buvo padaręs ją bevaisę.
^. Taip būdavo kasmet: kada tik ji nueidavo į VIEŠPATIES Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.
^. Jos vyras Elkana ją klausdavo: “Hana, kodėl verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi nesu aš tau vertesnis negu dešimt sūnų?”

^. Jiems pavalgius ir atsigėrus, Hana pakilo ir atsistojo prieš VIEŠPATĮ. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie VIEŠPATIES šventyklos staktų.
^. Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI.
^. Darydama įžadą, ji tarė:

“O, Galybių VIEŠPATIE,
jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią,
jei atsiminsi mane, neužmirši
savo tarnaitės,
jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį,
tada atiduosiu jį tau kaip nazirą
visoms jo gyvenimo dienoms:
nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers,
ir skustuvas jo galvos nepalies”.

^. Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos burną.
^. Hana meldėsi širdimi. Judėjo tik jos lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta.
^. Jis tad jai tarė: “Kaip ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!”
^. Bet Hana atsakė: “Ne, mano viešpatie! Aš esu labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI.
^. Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą šį laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios”.
^. “Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei”.
^. O ji sakė: “Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse”. Tada moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė, atsigėrė su savo vyru, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas.
^. Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn, grįždami į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną ir VIEŠPATS ją atsiminė.
^. Hana tapo nėščia ir, atėjus jos metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes ji sakė: “Aš VIEŠPATĮ jo prašiau”.

^. Vyras Elkana ir visa jo šeima ėjo atnašauti VIEŠPAČIUI metinės aukos ir įvykdyti savo įžado.
^. Bet Hana nėjo. Savo vyrui ji sakė: “Kai tik berniukas bus nutrauktas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten amžinai. Aš jį atnašausiu kaip nazirą visam laikui”.
^. Jos vyras Elkana jai tarė: “Daryk, kas tau atrodo geriausia. Būk namie, kol jį nujunkysi. Tik VIEŠPATS teįvykdo savo žodį!” Moteris tad pasiliko namie ir žindė savo sūnų, kol jo nenujunkė.
^. Kai nujunkė, ji pasiėmė jį drauge su treigiu jaučiu, efa miltų bei vynmaišiu vyno ir, nors jis buvo dar labai jaunas, atvedė jį į VIEŠPATIES Namus Šilo’e.
^. Atnašavę jautį, jie nuvedė berniuką pas Elį.
^. “Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu esi gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia tavo akivaizdoje stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI.
^. Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS man suteikė, ko iš jo prašiau.
^. Todėl aš savo ruožtu skolinu jį VIEŠPAČIUI. Kol gyvas, jis bus paskolintas VIEŠPAČIUI”.

Ir ji paliko jį ten VIEŠPAČIUI.

Hanos giesmė
^. Hana meldėsi, tardama:

“Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE,
mano jėga yra mano Dievo išaukštinta.
Mano burna juokiasi iš priešų;
džiaugiuosi savo pergale.

^. Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS,
tikrai nėra kito šalia tavęs;
nėra Uolos kaip mūsų Dievas.
^. Liaukitės išdidžiai kalbėję,
teneišeina iš jūsų burnos įžūlus žodis.
Juk VIEŠPATS yra visažinis Dievas, –
veiksmus jis nulemia.
^. Galiūnų lankai yra sulaužomi,
o silpnieji juosiasi jėga.
^. Kadaise buvę sotūs turi tarnauti už duoną,
o alkanieji daugiau nebealksta.
Bevaisė pagimdė septynis,
o daugelio vaikų motina yra vieniša.
^. VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį;
nuveda į Šeolą ir prikelia.
^. VIEŠPATS suvargina ir praturtina;
jis nužemina, jis ir išaukština.
^. Jis ištraukia vargšą iš dulkių,
pakelia skurdžių iš šiukšlyno,
pasodina jį su didžiūnais,
suteikia jam garbingą paveldo sostą.
Nes VIEŠPAČIUI priklauso žemės stulpai,
ant jų jis padėjo pasaulį.

^. Žingsnius savo ištikimųjų jis saugo,
bet nedorėliai tamsybėje žus,
juk žmogus savo jėga nenugalės. –
^. VIEŠPATS! Jo priešai bus sutriuškinti;
Aukščiausiasis sugriaudės danguje.
VIEŠPATS teis žemės pakraščius;
suteiks jėgą savo karaliui
ir pergalę savo Pateptajam”.

^. Tada Elkana sugrįžo namo į Ramą, o berniukas pasiliko tarnauti VIEŠPAČIUI kunigo Elio priežiūroje.

Elio sūnūs
^. Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė nei VIEŠPATIES,
^. nei kunigų pareigų žmonėms. Kam nors atnašaujant auką, mėsai dar tebeverdant ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje
^. ir smeigdavo ją į katilą ar į katiliuką, ar į skardą, ar į puodą. Visa, ką šakė iškeldavo, kunigas sau pasiimdavo. Taip jie elgdavosi Šilo’e su visais ten atėjusiais izraeliečiais.
^. Be to, prieš sudeginant taukus, kunigo tarnas ateidavo ir atnašaujančiam auką paliepdavo: “Duok mėsos kunigo kepsniui, nes jis iš tavęs virtos mėsos nepriims, bet tik šviežią”.
^. O jeigu tas žmogus jam sakydavo: “Leisk jiems pirma taukus paversti dūmais, tuomet paimk, ką nori”, – jis atsakydavo: “Ne! Turi man ją tuojau pat duoti; jei neduosi, pats pasiimsiu!”
^. Taigi tų jaunų vyrų nuodėmė VIEŠPAČIUI buvo labai didelė, nes jie išniekino atnašas VIEŠPAČIUI.

Samuelis Šilo’e
^. Tuo tarpu Samuelis, apjuostas lininiu efodu, tarnavo VIEŠPATIES akivaizdoje.
^. Jo motina, būdavo, pasiuva jam mažutę skraistę ir kasmet, ateidama su vyru atnašauti metinės aukos, ją atneša.
^. O Elis, būdavo, palaimina Elkaną ir jo žmoną, sakydamas: “Tesuteikia tau VIEŠPATS palikuonių iš šios moters už paskolą, kurią ji davė VIEŠPAČIUI”. Paskui jie, būdavo, sugrįžta namo.
^. VIEŠPATS aplankė Haną; ji pradėjo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris. Tuo tarpu jaunasis Samuelis augo VIEŠPATIES Artume.

^. Bet Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas visa, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui ir kaip jie susieidavo su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo palapinę,
^. jis tarė jiems: “Kodėl darote tokius dalykus? Juk aš iš visų žmonių girdžiu apie jūsų nedorus darbus!
^. Mano sūnūs, liaukitės tai darę! Ką aš girdžiu Dievo tautą pasakojant, nėra gera.
^. Jei žmogus nusideda žmogui, kas nors gali užtarti nusidėjėlį pas VIEŠPATĮ, bet jei žmogus nusideda VIEŠPAČIUI, kas begali jį užtarti?” Bet jie tėvo balso klausyti nenorėjo, nes VIEŠPATS norėjo juos nubausti mirtimi.

^. Tuo tarpu berniukas Samuelis augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones.

Pranašavimas Elio namams
^. Dievo žmogus atėjo pas Elį ir jam tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš apsireiškiau Egipte tavo protėvio namams, kai jie buvo faraono namų vergai.
^. Aš išrinkau jį iš visų Izraelio giminių būti mano kunigu – žengti prie mano aukuro, atnašauti smilkalus ir vilkėti efodą mano akivaizdoje – aš paskyriau tavo tėvo namams visas izraeliečių ugnies atnašas.
^. Kodėl tad godžiomis akimis žiūri į aukas ir atnašas, kurias aš esu įsakęs? Kodėl tu savo sūnus labiau gerbi negu mane, leisdamas jiems tukti iš pirmienų kiekvienos mano tautos Izraelio atnašos?’
^. Todėl toks yra VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis: ‘Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo protėvio namai turėtų man tarnauti amžinai’, – bet dabar VIEŠPATS taria: ‘Jokiu būdu to nepadarysiu! Aš gerbsiu tuos, kurie mane garbina, bet mane niekinantys bus paniekinti.
^. Tikėk manimi, ateina metas, nukirsiu tavo palikuonis ir tavo protėvio namų palikuonis. Nė vienas tavo namuose nesulauks žilos senatvės.
^. Tuomet savo kančioje godžiomis akimis žiūrėsi į visą gerovę, kuri bus suteikta Izraeliui, bet tavo namuose nė vienas niekad nesulauks žilos senatvės.
^. Vieno iš tavo palikuonių nuo savo aukuro nenukirsiu. Bet kad išverktum akis ir liūdėtum širdimi, visas kitas tavo namų prieauglis mirs, kaip miršta žmonės nuo kalavijo.
^. Likimas tavo dviejų sūnų – Hofnio ir Fineho – bus tau ženklas. Tą pačią dieną jiedu abu mirs.
^. O aš pažadinsiu sau ištikimą kunigą, kuris elgsis pagal mano širdį ir mintį. Sukursiu jam tvirtus namus; jis eis tarnybą Pateptojo akivaizdoje amžinai.
^. Kas tik bus išlikęs iš tavo namų, ateis ir puls kniūbsčia dėl sidabrinio pinigo ar duonos kepalo, tardamas: ‘Maldauju paskirti mane į vieną iš kunigiškų vietų, kad turėčiau duonos kąsnį'”.

Dievas pašaukia Samuelį
^. Berniukas Samuelis tarnavo VIEŠPAČIUI Elio priežiūroje. Tomis dienomis Dievo žodis buvo retas ir regėjimas nedažnas.

^. Vieną dieną Elis miegojo savo įprastoje vietoje. Jo akys jau buvo taip aptemusios, kad jis vos galėjo matyti.
^. VIEŠPATIES lempa dar nebuvo užgesusi, ir Samuelis miegojo VIEŠPATIES šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia.
^. Tada VIEŠPATS pašaukė Samuelį: “Samueli! Samueli!” – “Aš čia!” – jis atsiliepė,
^. nubėgo pas Elį ir tarė: “Aš čia, nes mane šaukei”. Bet jis atsakė: “Tavęs nešaukiau. Eik atgal, gulkis miegoti”. Tad jis sugrįžo ir atsigulė.
^. VIEŠPATS vėl pašaukė: “Samueli!” Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: “Aš čia, nes mane šaukei”. Bet jis atsakė: “Tavęs aš nešaukiau, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti”.

^. Samuelis dar nebuvo VIEŠPATIES pažinojęs, ir VIEŠPATIES žodis dar nebuvo buvęs jam apreikštas.

^. VIEŠPATS vėl pašaukė Samuelį – trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir jam tarė: “Aš čia, nes tu mane šaukei”. Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė VIEŠPATS.
^. Todėl Elis tarė Samueliui: “Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: ‘Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso'”. Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti.

^. VIEŠPATS atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: “Samueli! Samueli!” Samuelis atsakė: “Kalbėk, nes tavo tarnas klauso”.
^. Samueliui VIEŠPATS tarė: “Štai aš padarysiu Izraelyje tokį dalyką, nuo kurio, apie tai išgirdus, kiekvienam spengs abi ausys.
^. Tą dieną įvykdysiu Eliui visa, ką esu grasinęs jo namams, nuo pradžios iki galo.
^. Jam paskelbiau, kad jo namus pasmerksiu visam laikui už šią kaltę: nors jis žinojo, kad jo sūnūs elgėsi šventvagiškai, bet jų nesudraudė.
^. Todėl prisiekiu Elio namams, kad Elio namų kaltė niekad nebus išpirkta auka ar atnaša”.

^. Samuelis gulėjo ten iki ryto. Tuomet jis atidarė VIEŠPATIES Namų duris. Apie regėjimą Eliui pasakyti bijojo.
^. Bet Elis pasišaukė Samuelį ir tarė: “Samueli, mano sūnau!” – “Aš čia!” – atsakė.
^. Elis klausė: “Ką jis tau pasakė? Prašyčiau neslėpti nuo manęs. Tegu Dievas tau taip padaro ir dar prideda, jei nuslėptum nuo manęs nors vieną žodį iš to, ką jis tau pasakė”.
^. Samuelis tad pasakė jam visa, nieko nenuslėpdamas. O jis atsakė: “Tai VIEŠPATS! Tedaro, kas gera jo akyse!”

^. Samueliui augant, VIEŠPATS buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio.
^. Visas Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, sužinojo, kad Samuelis buvo ištikimas VIEŠPATIES pranašas.
^. VIEŠPATS ir toliau pasirodydavo Šilo’e; VIEŠPATS apreiškė save Samueliui Šilo’e su VIEŠPATIES žodžiu.

O Samuelio žodžiai išėjo į visą Izraelį. Elis labai suseno, ir jo sūnūs vis nedoriau elgėsi VIEŠPATIES akivaizdoje.

Filistinai nugali izraeliečius ir pagrobia Skrynią
^. Tomis dienomis filistinai susibūrė karui su Izraeliu, Izraelis išžygiavo į mūšį su jais. Jie pasistatė stovyklą prie Eben-Ezerio, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko.
^. Filistinai sustojo kovos rikiuotėje prieš Izraelį. Nuožmiame mūšyje filistinai nugalėjo Izraelį. Mūšio lauke jie užmušė apie keturis tūkstančius vyrų.
^. Sugrįžus kariuomenei į stovyklą, Izraelio seniūnai klausė: “Kodėl VIEŠPATS paguldė mus šiandien prieš filistinus? Atsineškime čia VIEŠPATIES Sandoros Skrynią iš Šilo’o, kad jis būtų tarp mūsų ir išgelbėtų mus iš priešų rankos”.
^. Kariuomenė pasiuntė į Šilo’ą vyrus ir parsinešė iš ten Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio ant kerubų, Sandoros Skrynią. Anie du Elio sūnūs – Hofnis ir Finehas – buvo irgi su Dievo Sandoros Skrynia.

^. VIEŠPATIES Sandoros Skryniai atėjus į stovyklą, visas Izraelis sušuko tokiu skardžiu riksmu, kad net žemė sudrebėjo.
^. Išgirdę riksmo sukeltą triukšmą, filistinai klausė: “Ką reiškia šis skardus šauksmas hebrajų stovykloje?” Sužinoję, kad VIEŠPATIES Skrynia yra atėjusi į stovyklą,
^. filistinai išsigando ir sakė: “Dievai atėjo į stovyklą!” Jie šaukė: “Vargas mums, nes nieko panašaus nėra buvę nei vakar, nei užvakar!
^. Vargas mums! Kas gali išgelbėti mus iš šių galingų dievų rankos? Juk yra dievai, kurie ištiko Egiptą visokiomis nelaimėmis dykumoje!
^. Bet išdrįskite ir būkite vyrai, filistinai! Kitaip tapsite hebrajų vergais, kaip jie buvo jūsų vergai. Būkite vyrai ir kovokite!”
^. Filistinai kovojo. Izraelis buvo nugalėtas, jie visi pabėgo į savo namus. Pralaimėjimas buvo labai didelis; iš Izraelio krito trisdešimt tūkstančių pėstininkų.
^. Dievo Skrynia buvo paimta į nelaisvę; abu Elio sūnūs – Hofnis ir Finehas – žuvo.

Elio mirtis
^. Vienas vyras iš Benjamino giminės, išbėgęs iš kovos rikiuotės, tą pačią dieną pasiekė Šilo’ą. Jo drabužiai buvo suplėšyti ir galva purvu aptaškyta.
^. Atėjęs žiūri, Elis sėdi krėsle prie kelio laukdamas, – jo širdis drebėjo dėl Dievo Skrynios. Vyrui įėjus į miestą ir paskelbus žinią, visas miestas pradėjo šaukti.
^. Elis, išgirdęs riksmą, teiravosi: “Ką reiškia tas sąmyšis?” Tada atskubėjo anas vyras ir jam pranešė.
^. Elis turėjo devyniasdešimt aštuonerius metus, jo akys buvo taip nusilpusios, kad jis nebegalėjo matyti.
^. Vyras Eliui tarė: “Aš ką tik atėjau iš mūšio. Aš šiandien išbėgau iš mūšio lauko”. Elis klausė: “O kas atsitiko, mano sūnau?”
^. Žinios nešėjas atsakė: “Izraelis bėgo nuo filistinų. Iš tikrųjų kariuomenę ištiko baisios skerdynės. Be to, abu tavo sūnūs – Hofnis ir Finehas – žuvo, o Dievo Skrynia yra paimta į nelaisvę!”
^. Jam paminėjus Dievo Skrynią, Elis atvirto aukštielninkas iš savo krėslo šalia vartų, nusilaužė sprandą ir numirė, nes jis buvo senas ir sunkus žmogus. Jis buvo išbuvęs teisėju Izraelyje keturiasdešimt metų.

^. Jo marti, Fineho žmona, buvo nėščia ir turėjo netrukus gimdyti. Išgirdusi žinią, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, kad jos uošvis ir jos vyras yra mirę, ji buvo apimta gimdymo skausmų, prigludo prie žemės ir pagimdė.
^. Jai mirštant, padedančios moterys kalbėjo: “Nebijok, nes pagimdei sūnų”. Bet ji neatsakė ir nekreipė dėmesio.
^. Vaiką ji pavadino Ikabodu, sakydama: “Šlovė pasitraukė iš Izraelio!” dėl to, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, ir dėl savo uošvio bei vyro mirties.
^. “Šlovė pasitraukė iš Izraelio, – ji tarė, – nes Dievo Skrynia paimta į nelaisvę”.

Skrynia vargina filistinus
^. Filistinai, paėmę į nelaisvę Dievo Skrynią, nugabeno ją nuo Eben-Ezerio į Ašdodą.
^. Tada filistinai paėmė Dievo Skrynią, įnešė ją į Dagono šventyklą ir pastatė šalia Dagono.
^. Atsikėlę anksti kitą rytą, Ašdodo gyventojai rado Dagoną gulintį kniūbsčią žemėje prieš VIEŠPATIES Skrynią. Pakėlę Dagoną, pastatė jį vėl į savo vietą.
^. Bet jiems atsikėlus anksti kitą rytą, Dagonas buvo pargriuvęs kniūbsčias priešais VIEŠPATIES Skrynią. Dagono galva ir abi rankos buvo nukirstos ir gulėjo ant slenksčio. Vien Dagono liemuo buvo likęs.
^. Todėl net iki šios dienos Dagono kunigai ir visi, einantys į Dagono šventyklą, neužmina Dagono slenksčio Ašdode.

^. VIEŠPATIES ranka buvo sunki Ašdodo gyventojams. Jis niokojo juos – Ašdodą ir jo žemes, – ištikdamas skauduliais.
^. Ašdodo gyventojai, matydami tokią padėtį, kalbėjo: “Izraelio Dievo Skrynios negalime laikyti pas save, nes jo ranka yra sunki mums ir mūsų dievui Dagonui”.
^. Jie tad, sušaukę pas save visus filistinų didžiūnus, teiravosi: “Ką turime daryti su Izraelio Dievo Skrynia?” Šie atsakė: “Tebūna Izraelio Dievo Skrynia perkelta į Gatą”. Taigi Izraelio Dievo Skrynia buvo nugabenta į Gatą.
^. Bet jiems perkėlus ją į Gatą, pakilo prieš miestą VIEŠPATIES ranka, sukeldama baisų klaiką. Jis taip skaudžiai palietė miesto gyventojus, jaunus ir senus, kad juos ištiko skauduliai.
^. Jie tad išsiuntė Izraelio Dievo Skrynią į Ekroną. Bet Dievo Skryniai atėjus į Ekroną, Ekrono žmonės šaukė: “Pas mus jie perkėlė Izraelio Dievo Skrynią mums ir mūsų giminei išžudyti!”
^. Todėl jie, sušaukę pas save visus filistinų didžiūnus, sakė: “Neškite iš čia Izraelio Dievo Skrynią! Tegrįžta ji į savo vietą, kad ji neišžudytų mūsų ir mūsų giminės!” Visą miestą buvo apėmusi mirtina baimė. VIEŠPATIES ranka ten buvo labai sunki.
^. Vyrai, išvengę mirties, buvo skaudulių ištikti. Miesto dejavimas kilo iki pat dangaus.

Skrynia sugrąžinama
^. VIEŠPATIES Skrynia išbuvo filistinų žemėje septynis mėnesius.
^. Tada filistinai sušaukė savo kunigus bei būrėjus ir klausė: “Ką turime daryti su VIEŠPATIES Skrynia? Pasakykite mums, kaip turėtume ją pasiųsti atgal į jos vietą”.
^. Jie tarė: “Jei norite siųsti atgal Izraelio Dievo Skrynią, nesiųskite jos vienos. Jūs turite būtinai atsilyginti jam atnaša už kaltę. Tuomet jūs būsite išgydyti. Kai jūs būsite išsipirkę, kodėl jo ranka neturėtų atsitraukti nuo jūsų?”
^. Jie klausė: “Kokia yra kaltės atnaša, kuria turime jam atsilyginti?” Jie atsakė: “Penki auksiniai skauduliai ir penkios auksinės pelės, pagal filistinų didžiūnų skaičių, nes ta pati bėda ištiko visus jus ir jūsų didžiūnus.
^. Turite tad padirbti atvaizdus savo skaudulių ir atvaizdus savo pelių, kurios niokoja kraštą, ir pagarbinkite Izraelio Dievą. Galbūt jis atitrauks savo ranką nuo jūsų, nuo jūsų dievų ir nuo jūsų krašto?
^. Kodėl turėtumėte sukietinti savo širdį, kaip savo širdį sukietino egiptiečiai ir faraonas? Argi netiesa, kad, jam pasityčiojus iš jų, jis turėjo leisti izraeliečiams išeiti, ir jie išėjo?
^. Dabar tad imkitės darbo, padirbkite naują vežimą ir paimkite dvi melžiamas karves, dar niekad nekinkytas į jungą. Karves pakinkykite į vežimą, bet uždarykite iš paskos sekančius jų veršius.
^. Paėmę VIEŠPATIES Skrynią, įkelkite ją į vežimą. Šalia jos dėžėje padėkite auksinius atvaizdus, kuriuos grąžinate jam kaip kaltės atnašą. Pavarykite ją, tegu ji eina savo keliu.
^. Bet žiūrėkite! Jei ji kils į Bet-Šemešą – keliu į savo žemę, tai jis bus mus užgavęs ta baisia nelaime. O jei ne, tai žinosime, kad ne jo ranka bus mus ištikusi. Tik atsitiktinai buvome užgauti”.

^. Vyrai taip ir padarė. Paėmę dvi melžiamas karves, įkinkė jas į vežimą, o jų veršius uždarė namie.
^. Jie įkėlė į vežimą VIEŠPATIES Skrynią ir dėžę su auksinėmis pelėmis ir savo skaudulių atvaizdais.
^. Karvės ėjo tiesiai į priekį Bet-Šemešo link, ėjo vis tuo pačiu keliu ir baubdamos, nesukdamos nei į dešinę, nei į kairę. O filistinų didžiūnai ėjo paskui jas iki pat Bet-Šemešo ribos.

Skrynia sugrįžta į Izraelį
^. Bet-Šemešo žmonės slėnyje pjovė kviečius. Pakėlę akis, pamatė Skrynią. Ją matydami, jie džiūgavo.
^. Vežimas įvažiavo į Jehošuos iš Bet-Šemešo lauką ir ten sustojo. Sukapoję vežimą, karves jie atnašavo VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką. Ten buvo didelis akmuo.
^. Levitai, nukėlę VIEŠPATIES Skrynią ir šalia jos buvusią dėžę su auksiniais daiktais, padėjo visa ant didžiojo akmens. Paskui Bet-Šemešo žmonės tą dieną atnašavo VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ir kitokias aukų atnašas.
^. Tai stebėjusieji penki filistinų didžiūnai tą pačią dieną sugrįžo į Ekroną.

^. Šie yra auksiniai skauduliai, kuriuos filistinai davė VIEŠPAČIUI kaip atnašą už kaltę: vieną už Ašdodą, vieną už Gazą, vieną už Aškeloną, vieną už Gatą, vieną už Ekroną.
^. Ir auksinių pelių pagal skaičių visų penkiems filistinų didžiūnams priklausančių miestų – įtvirtintų miestų ir atvirų gyvenviečių. Didysis akmuo, ant kurio buvo padėta VIEŠPATIES Skrynia, tebėra iki šios dienos Jehošuos iš Bet-Šemešo lauke.

^. Jechonijo palikuonys nedžiūgavo su Bet-Šemešo žmonėmis, kai jie sutiko VIEŠPATIES Skrynią. VIEŠPATS užmušė iš jų septyniasdešimt. Žmonės raudojo, nes VIEŠPATS buvo ištikęs juos baisia nelaime.
^. Bet-Šemešo vyrai klausė: “Kas gali stotis tarnauti VIEŠPAČIUI, šiam šventajam Dievui? Pas ką jis nuo mūsų eis?”
^. Jie tad išsiuntė pasiuntinius pas Kirjat-Jearimų gyventojus pasakyti: “Filistinai sugrąžino VIEŠPATIES Skrynią. Ateikite ir paimkite ją pas save”.
^. Kirjat-Jearimų žmonės atėjo, paėmė VIEŠPATIES Skrynią ir įnešė ją į Abinadabo namus ant kalvos. Jo sūnų Eleazarą jie pašventino rūpintis VIEŠPATIES Skrynia.

Samuelis: teisėjas ir gelbėtojas
^. Praslinko daug laiko – dvidešimt metų – nuo tos dienos, kai Skrynia buvo apgyvendinta Kirjat- Jearimuose. Visi Izraelio namai ilgėjosi VIEŠPATIES.
^. Samuelis tarė visiems Izraelio namams: “Jei grįžtate pas VIEŠPATĮ visa savo širdimi, pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Aštarotes, atiduokite širdį VIEŠPAČIUI ir tik jam vienam tarnaukite. Tada jis išgelbės jus iš filistinų rankos”.
^. Izraeliečiai tad pašalino Baalus bei Aštarotes ir tarnavo tik VIEŠPAČIUI.

^. Tada Samuelis tarė: “Surinkite visą Izraelį į Mizpą. Aš maldausiu VIEŠPATĮ jūsų labui”.
^. Jie tad susirinko Mizpoje, sėmėsi vandens ir jį liejo ant žemės priešais VIEŠPATĮ. Tą dieną jie pasninkavo ir išpažino: “Mes esame nusidėję VIEŠPAČIUI”. O Samuelis elgėsi Mizpoje kaip izraeliečių teisėjas.

^. Kai filistinai išgirdo, kad izraeliečiai yra susirinkę Mizpoje, filistinų didžiūnai išžygiavo prieš Izraelį. O apie tai išgirdę, izraeliečiai drebėjo iš baimės.
^. Izraeliečiai Samuelį maldavo: “Nepalik mūsų, nenustok šauktis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kad išgelbėtų mus nuo filistinų rankos”.
^. Samuelis tad paėmė žinduklį ėriuką ir atnašavo jį VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką. Samuelis šaukėsi VIEŠPATIES Izraelio labui, ir VIEŠPATS jo išklausė.
^. Atsitiko, kad, Samueliui atnašaujant deginamąją auką, filistinai pradėjo mūšį su Izraeliu. Bet VIEŠPATS tą dieną sugriaudė baisiai ant filistinų. Jis sukėlė tarp jų tokį sąmyšį, kad juos nugalėjo izraeliečiai.
^. Izraelio vyrai išėjo iš Mizpos ir vijosi filistinus, niokodami juos iki pat anapus Bet-Karo.

^. Samuelis paėmė akmenį ir, pastatęs jį tarp Mizpos ir Šeno, pavadino jį Eben-Ezeriu. “Nes iki šiol, – jis sakė, – VIEŠPATS mums padėjo”.
^. Filistinai buvo prislėgti ir daugiau nebesiveržė į Izraelio žemę. VIEŠPATIES ranka buvo prieš filistinus per visas Samuelio dienas.
^. Miestai, kuriuos filistinai buvo paėmę iš Izraelio, nuo Ekrono iki Gato, buvo sugrąžinti Izraeliui. Izraelis atgavo iš filistinų visas savo žemes. Be to, buvo taika tarp Izraelio ir amoriečių.

^. Samuelis buvo Izraelio teisėjas per visą savo gyvenimą.
^. Kasmet jis apeidavo Bet-Elio, Gilgalo ir Mizpos sritį ir būdavo Izraelio teisėjas visose tose vietose. Paskui sugrįždavo į Ramą, nes ten buvo jo namai. Ir ten jis būdavo Izraelio teisėjas; ten jis pastatė aukurą VIEŠPAČIUI.

B. MONARCHIJOS ĮVEDIMAS IZRAELYJE

Žmonės prašo karaliaus
^. Savo žiloje senatvėje Samuelis Izraelio teisėjais paskyrė savo sūnus.
^. Jo pirmagimio sūnaus vardas buvo Joelis, o antrojo sūnaus vardas Abijas. Jiedu buvo teisėjai Beer- Šeboje.
^. Sūnūs nėjo jo keliais, bet palinko į godumą. Imdami kyšius, jie iškraipydavo teisingumą.

^. Todėl susibūriavę visi Izraelio seniūnai atėjo pas Samuelį į Ramą
^. ir jam tarė: “Štai tu pasenai, o tavo sūnūs neina tavo keliais. Todėl paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose”.
^. Samueliui nepatiko, kad jie sakė: “Duok mums karalių, kad mus valdytų”. Užtat Samuelis kreipėsi malda į VIEŠPATĮ,
^. ir VIEŠPATS Samueliui atsakė: “Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius.
^. Lygiai kaip jie yra darę man nuo tos dienos, kurią išvedžiau juos iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams. Taip jie ir tau daro.
^. Dabar tad klausyk jų balso! Tačiau turi juos rimtai įspėti ir jiems pasakyti apie teises karaliaus, kuris juos valdys”.

^. Samuelis tad perdavė visus VIEŠPATIES žodžius žmonėms, kurie buvo prašę iš jo karaliaus.
^. Jis tarė: “Tokios bus teisės karaliaus, kuris jus valdys: jis ims jūsų sūnus ir paskirs juos į savo vežimus, ar į savo raitelius, ar bėgti palydovais pirma jo vežimo.
^. Jis paskirs sau iš jų tūkstantininkus ir penkiasdešimtininkus; arba jie turės arti jo laukus, nuimti jo derlių, dirbti jam karo reikmenis ir vežimų padargus.
^. Jis ims jūsų dukteris kvepalų dirbėjomis, virėjomis ir kepėjomis.
^. Jis paims geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir atiduos savo dvariškiams.
^. Jis paims dešimtadalį jūsų grūdų bei vynuogių derliaus ir atiduos savo pareigūnams ir dvariškiams.
^. Jis paims jūsų vergus bei verges, geriausius jūsų galvijus bei asilus ir paskirs juos prie savo darbų.
^. Jis paims dešimtadalį jūsų kaimenių, ir jūs tapsite jo vergais.
^. Ateis diena, kai jūs skųsitės savo karaliumi, kurį būsite išsirinkę. Bet tą dieną VIEŠPATS jūsų neišklausys”.

^. Žmonės atsisakė klausyti Samuelio balso. Jie sakė: “Ne! Mums turi būti karalius,
^. kad ir mes galėtume būti kaip kitos tautos. Tevaldo mus mūsų karalius, tegu mus veda, tekovoja mūsų kovas”.
^. Išklausęs visus žmonių žodžius, Samuelis pakartojo juos į VIEŠPATIES ausį.
^. VIEŠPATS Samueliui tarė: “Klausyk jų balso ir paskirk karalių, kad juos valdytų”. Tada Samuelis tarė Izraelio vyrams: “Eikite kiekvienas į savo miestą”.

Saulius ir jo tėvo asilai
^. Tarp Benjamino vyrų buvo vyras, vardu Kišas, – Afijaho sūnaus Bekorato sūnaus Saruro sūnaus Abielio sūnus, – benjaminaitis, pasiturintis žmogus.
^. Jis turėjo sūnų, šaunų jauną vyrą, vardu Saulius. Šaunesnio už jį vyro tarp izraeliečių nebuvo; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus vyrus.

^. Kartą pasiklydo Sauliaus tėvo Kišo asilės. Tėvas tada savo sūnui Sauliui tarė: “Pasiimk vieną iš tarnų ir eik ieškoti asilių”.
^. Perėjo per Efraimo aukštumas, perėjo per Šališo sritį, bet jų nesurado. Jie perėjo ir Šaalimų sritį, bet jų nei ten nebuvo. Galop jie perėjo ir per visą Benjamino žemę, bet vis jų nesurado.

^. Jiems pasiekus Zufo sritį, Saulius kalbėjo su juo einančiam tarnui: “Eikš, grįžkime namo, kad mano tėvas, metęs rūpintis asilėmis, nepradėtų rūpintis mumis”.
^. Bet tarnas atsakė: “Klausyk! Šiame mieste yra Dievo žmogus. Tas žmogus yra labai gerbiamas. Ką tik jis pasako, tai visuomet įvyksta. Užeikime ten. Galbūt jis parodys mums kelią, kuriuo turėtume eiti”. –
^. “Žiūrėk, – Saulius tarė tarnui, – jei užeisime, ką mes galėtume tam žmogui nunešti? Duona mūsų maišeliuose yra išsibaigusi, nėra jokios dovanos, kurią galėtume nunešti. Ką mes turime?”
^. Tarnas vėl atsakė Sauliui: “Va aš kaip tik turiu sidabrinio šekelio ketvirtį. Aš galiu duoti jį Dievo žmogui, kad jis mums nurodytų kelią”.
^. Seniau Izraelyje, kas tik eidavo teirautis Dievo, sakydavo: “Eikit šen, eikime pas regėtoją”, – nes kas dabar yra vadinamas pranašu, seniau buvo vadinamas regėtoju.
^. Saulius tarnui tarė: “Gerai sakai! Eikime!” Jiedu tad pakilo eiti į miestą, kuriame gyveno Dievo žmogus.

Saulius sutinka Samuelį
^. Lipdami šlaitu į miestą, jiedu sutiko keletą merginų, išeinančių vandens semtis, ir jų pasiteiravo: “Ar regėtojas yra čia?” –
^. “Taip, – jos atsakė, – va jis kaip tik čia ir yra. Paskubėk, nes jis ką tik atėjo į miestą dėl to, kad žmonės šiandien atnašauja auką aukštumos alke.
^. Kaip tik įeisite į miestą, jį rasite, dar neišėjusį į aukštumos alką valgyti. Žmonės nevalgys, kol jis neateis. Tik tada, kai jis palaimins auką, pakviestieji svečiai pradės valgyti. Eikite nedelsdami, ir jį tuojau pat rasite”.
^. Jie tad nuėjo į miestą. Įeidami į miestą, jie pamatė priešais iš miesto ateinantį Samuelį pakeliui į aukštumos alką.

^. Vieną dieną prieš Sauliaus atėjimą VIEŠPATS buvo Samueliui pasakęs:
^. “Rytoj šiuo laiku aš atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, o tu jį patepsi mano tautos Izraelio valdovu. Jis išgelbės mano tautą iš filistinų rankos, nes aš mačiau savo tautos kančią, jų dejavimas mane yra pasiekęs”.
^. Vos Samueliui pamačius Saulių, VIEŠPATS jam tarė: “Štai šis yra vyras, apie kurį tau sakiau: ‘Jis valdys mano tautą'”.
^. Saulius priėjo prie Samuelio vartuose ir tarė: “Prašyčiau man pasakyti, kur yra regėtojo namai?”
^. Samuelis jam atsakė: “Aš esu regėtojas. Kopk pirma manęs į šventovę ant kalvos, nes tu šiandien turi kartu su manimi valgyti. O rytą, prieš tave išleisdamas, pasakysiu visa, kas tau guli ant širdies.
^. Apie asiles, pasiklydusias prieš tris dienas, nebesirūpink, nes jos jau surastos. Į ką gi nukreiptas visas Izraelio troškimas? Argi ne į tave ir tavo protėvių namus?”
^. Saulius atsakė: “Aš esu tik benjaminaitis, iš vienos mažiausių Izraelio giminių, ir mano klanas yra menkiausias tarp Benjamino giminės klanų! Kodėl tad man sakai tokius dalykus?”

^. Tada Samuelis paėmė Saulių bei jo tarną ir, nuvedęs į salę, pasodino juos pirmoje vietoje tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt.
^. O virėjui Samuelis tarė: “Paduok jam tą dalį, kurią tau padaviau – aną, kurią liepiau atidėti į šalį”.
^. Virėjas tad paėmė šlaunį bei visa, kas buvo ant jos, ir padėjo Sauliui. O Samuelis tarė: “Štai, kas buvo atidėta į šalį, yra tau padėta. Valgyk, nes tai buvo laikoma tau iki paskirto laiko, kad valgytumei su svečiais”. Tą dieną Saulius valgė su Samueliu.

^. Jiems nusileidus nuo aukštumos alko į miestą, Sauliui buvo paklotas guolis ant namų stogo, ir jis atsigulė miegoti.
^. Auštant Samuelis pašaukė Saulių, miegantį ant stogo, tardamas: “Kelkis, palydėsiu tave į kelionę”. Saulius atsikėlė, ir juodu abu, Samuelis ir jis, drauge išėjo laukan.

Samuelis patepa Saulių karaliumi
^. Jiems artinantis prie miesto pakraščio, Samuelis tarė Sauliui: “Paliepk tarnui paėjėti pirma mūsų, o kai jis bus paėjėjęs, tu stabtelk valandėlei, kad galėčiau tau perduoti žodį iš Dievo”.
^. Samuelis, paėmęs indelį aliejaus, išliejo jį Sauliui ant galvos ir, jį pabučiavęs, tarė: “Argi VIEŠPATS nepatepė tavęs savo tautos Izraelio valdovu? Tu turėsi valdyti VIEŠPATIES tautą ir išgelbėti ją iš visų jos priešų rankos. Ženklas tau, kad VIEŠPATS patepė tave savo paveldo valdovu, yra šis.
^. Šiandien iš manęs išėjęs, Benjamino žemėje, netoli Rachelės kapo prie Zelzaho, sutiksi du vyrus, ir jie tau sakys: ‘Asilės, kurių buvai išėjęs ieškoti, yra surastos. Nūn tavo tėvas liovėsi rūpintis jomis, bet rūpinasi tavimi ir sako: ką man daryti su sūnumi?’
^. Iš ten tu eisi toliau, kol pasieksi Taboro ąžuolą. Trys vyrai, einą pas Dievą į Bet-Elį, tave ten pasitiks. Vienas jų nešinas trimis ožiukais, kitas nešinas trimis duonos kepalais, o trečiasis nešinas vynmaišiu vyno.
^. Tave pasveikinę, jie pasiūlys tau du kepalus duonos, kuriuos turi iš jų priimti.
^. Tada tu turi nueiti į Gibeat-Elohimus, kur yra filistinų įgula. Ten, įeidamas į miestą, susitiksi su būriu pranašų. Jie leisis nuo aukštumų šventovės, vedami lyros, būgnelio su žvangučiais, fleitos bei arfos, ir pranašaus apimti dvasios pagavos.
^. Tuomet tave pagaus VIEŠPATIES dvasia, tu pajusi kartu su jais dvasios pakilimą ir tapsi kitokiu žmogumi.
^. Kai tik visi šie ženklai bus tau įvykę, daryk, ką laikai reikalinga, nes VIEŠPATS yra su tavimi.
^. Tada tu turi nueiti anksčiau už mane į Gilgalą. Tikėk manimi, aš ateisiu pas tave atnašauti deginamųjų aukų ir aukoti bendravimo atnašų. Tu turi laukti septynias dienas, kol aš pas tave ateisiu ir nurodysiu, ką turi toliau daryti”.

Ženklai išsipildo
^. Sauliui apsigręžus eiti nuo Samuelio, Dievas jam davė kitą širdį. Tą pačią dieną išsipildė anie visi ženklai…
^. Jiems einant iš ten į Gibeą, štai jį pasitinka pranašų būrys. Dievo dvasia jį pagavo, ir jis apimtas dvasios pakilimo pranašavo kartu su jais.
^. O visi, kurie pirma buvo jį pažinę, matydami jį dvasios būsenoje su pranašais pranašaujantį, vieni kitus klausė: “Kas atsitiko Kišo sūnui? Nejau ir Saulius yra tarp pranašų?”
^. O kažin koks čionykštis pridūrė: “O kas yra jų tėvas?” Tad žodžiai: “Nejau ir Saulius yra tarp pranašų?” virto patarle.
^. Praėjus jo pranašiškam dvasios pakilimui, jis nuėjo į aukštumos alką.

Saulius tyli apie karaliavimą
^. Sauliaus dėdė klausė jo ir tarno: “Kur buvote nuėję?” – “Asilių ieškoti, – jis atsakė. – Matydami, kad jų nesurandame, nuėjome pas Samuelį”.
^. “Pasakyk man, – liepė Sauliaus dėdė, – ką tau Samuelis pasakė!”
^. Saulius dėdei atsakė: “Mums jis tik pasakė, kad asilės jau atsiradusios”. Tačiau jis nepasakė jam nieko, ką Samuelis buvo sakęs apie karaliavimą.

Saulius išrenkamas karaliumi burtų keliu
^. Samuelis, sušaukęs žmones pas VIEŠPATĮ į Mizpą,
^. jiems tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau Izraelį iš Egipto, ir aš išgelbėjau jus iš egiptiečių rankos bei rankos visų jus engusių karalysčių’.
^. Bet šiandien atmetėte savo Dievą – tą, kuris išgelbsti jus iš nelaimių ir sunkumų, ir pasakėte: ‘Ne! Paskirk karalių mums valdyti’. Dabar tad stokitės VIEŠPATIES akivaizdoje savo giminėmis ir klanais”.

^. Samuelis paliepė prieiti kiekvienai Izraelio giminei, ir burtas krito Benjamino giminei.
^. Tada Samuelis paliepė Benjamino giminei prieiti klanais, ir burtas krito Matrio žmonių klanui. Galop jis paliepė Matrio klanui prieiti vyras po vyro, ir burtas krito Kišo sūnui Sauliui. Bet kai jo ieškojo, negalėjo surasti.
^. Jie tad vėl teiravosi VIEŠPATĮ: “Ar tas žmogus atėjo čionai?” O VIEŠPATS atsakė: “Taip! Jis slepiasi tarp reikmenų”.
^. Nubėgę jį iš ten atvedė. Kai užėmė savo vietą tarp žmonių, jis stovėjo galva aukštesnis už visus žmones.
^. Samuelis žmonėms tarė: “Ar matote, ką VIEŠPATS išrinko? Kito, kaip jis, nėra visoje tautoje”. O visi žmonės jį sveikino, šaukdami: “Tegyvuoja karalius!”

^. Samuelis paaiškino žmonėms karaliaus valdžios teises ir pareigas, surašė jas į knygą ir padėjo VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai padaręs, Samuelis išsiuntė žmones atgal į namus.
^. Ir Saulius, lydimas dorų stipruolių, kurių širdį buvo palietęs Dievas, sugrįžo į savo namus Gibeoje.
^.a Bet keletas niekšų sakė: “Kaip gali šis vaikinas mus išgelbėti?” Jie tad jį niekino ir dovanos jam neatnešė. Bet jis dėjosi to nepastebįs.

Amoniečių nugalėjimas {
^.b Amoniečių karalius Nahašas buvo nuožmiai engęs Gado ir Reubeno giminių žmones. Jis, būdavo, kiekvienam jų išlupa dešinę akį ir neleidžia turėti gelbėtojo. Nebuvo likę nė vieno iš izraeliečių anapus Jordano, kurio dešinės akies amoniečių karalius Nahašas nebūtų išlupęs. Bet septyni tūkstančiai vyrų buvo pabėgę nuo amoniečių ir suėję į Jabeš-Gileadą.
^. Maždaug po mėnesio} amonietis Nahašas atžygiavo ir apgulė Jabeš-Gileadą. Jabešo vyrai Nahašui tarė: “Sudaryk su mumis sandorą, ir mes tau tarnausime”.
^. Bet amonietis Nahašas atsakė: “Tik šitaip aš sudarysiu su jumis sandorą, būtent išlupdamas kiekvienam iš jūsų dešinę akį! Šitaip aš užtrauksiu gėdą visam Izraeliui!”
^. Jabešo seniūnai jam kalbėjo: “Duok mums septynias dienas atsikvėpti, kad galėtume pasiųsti pasiuntinius į visą Izraelį. Jei neatsiras, kas mus gelbėtų, mes tau pasiduosime”.
^. Atėję į Sauliaus Gibeą, pasiuntiniai perdavė šiuos žodžius žmonėms. Visi žmonės aimanavo.

^. Kaip tik tuo metu, varydamas jaučius, iš laukų sugrįžo Saulius. “Kodėl žmonės verkia?” – klausė Saulius. Jie tad pakartojo jam žinią apie Jabešo gyventojus.
^. Klausantis šių žodžių, Saulių pagavo VIEŠPATIES dvasia ir jis labai įniršo.
^. Paėmęs jungą jaučių, jis sukapojo juos į gabalus ir išsiuntė per pasiuntinius į visą Izraelio žemę su įspėjimu: “Taip bus padaryta su jaučiais kiekvieno, kuris tik neateis sekti paskui Saulių ir Samuelį!” VIEŠPATIES baimė apėmė žmones, ir jie atėjo visi kaip vienas.
^. Jam sutelkus juos prie Bezeko, izraeliečių buvo trys šimtai tūkstančių, o iš Judo trisdešimt tūkstančių.
^. O atėjusiems pasiuntiniams buvo pasakyta: “Taip jūs kalbėsite Jabeš-Gileado vyrams: ‘Rytoj, saulei pradėjus kaitinti, jūs būsite išgelbėti'”. Pasiuntiniai sugrįžę pranešė tai Jabeš-Gileado gyventojams. Šie apsidžiaugė.
^. Tada Jabešo gyventojai tarė amoniečiams: “Rytoj pasiduosime jums, galėsite daryti su mumis, kas tik jums patiks”.

^. Kitą dieną Saulius išdėstė kariuomenę į tris būrius. Rytmečio sargybos metu jie įsiveržė į stovyklą ir tol kirto amoniečius, kol įkaito diena. Išlikusieji gyvi buvo taip išblaškyti, kad niekur neliko dviejų vienoje vietoje.

Žmonės priima Saulių karaliumi
^. Žmonės tad kalbėjo Samueliui: “Kas drįso sakyti: ‘Nejau Saulius bus mūsų karalius’? Paduokite juos mums, mes juos nubausime mirtimi”.
^. Bet Saulius atsakė: “Šiandien nė vienas nebus nubaustas mirtimi, nes šiandien VIEŠPATS suteikė Izraeliui išgelbėjimą”.

^. Samuelis tarė žmonėms: “Eikit šen! Eime į Gilgalą ir ten pradėkime karaliaus valdžią”.
^. Visi žmonės tada nuėjo į Gilgalą ir ten, Gilgale, VIEŠPATIES akivaizdoje paskelbė Saulių karaliumi. Ten jie atnašavo VIEŠPATIES akivaizdoje bendravimo aukas; ten Saulius ir visi izraeliečiai šventė su didžiu džiaugsmu.

Samuelio atsisveikinimo kalba
^. Tada Samuelis kreipėsi į visą Izraelį: “Tikėkit manimi, klausiau jūsų balso visame, ko jūs iš manęs prašėte, ir paskyriau karalių jums valdyti.
^. Štai karalius nuo dabar jus ves. O aš pasenau ir pražilau, turiu sūnus tarp jūsų. Aš buvau jūsų vadas nuo savo jaunystės iki šios dienos.
^. Štai aš! VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo pateptojo akivaizdoje liudykite prieš mane! Kieno esu aš paėmęs jautį? Ir kieno esu paėmęs asilą? Ką esu aš apgavęs ar apiplėšęs? Iš kieno rankos esu aš paėmęs kyšį, kad nematyčiau jo kaltės? Liudykite prieš mane, jums atsilyginsiu”.
^. Jie atsakė: “Tu mūsų nei apgavai, nei apiplėšei ir nieko nepaėmei iš kieno nors rankos”.
^. Jis tad jiems tarė: “Taigi VIEŠPATS šiandien yra jums liudytojas, ir jo pateptasis yra liudytojas, kad neradote nieko mano rankoje”. Ir jie sutiko: “Jis yra liudytojas!”

^. Tęsdamas Samuelis tarė žmonėms: “Liudytojas yra VIEŠPATS, kuris paskyrė Mozę bei Aaroną ir išvedė jūsų protėvius iš Egipto žemės.
^. Todėl dabar stokitės, aš eisiu į teismą su jumis VIEŠPATIES akivaizdoje ir atpasakosiu jums visus VIEŠPATIES gerumo darbus, padarytus jums ir jūsų protėviams.
^. Kai Jokūbas nuėjo į Egiptą ir egiptiečiai juos engė, tada jūsų protėviai šaukėsi VIEŠPATIES; VIEŠPATS pasiuntė Mozę ir Aaroną, kurie išvedė juos iš Egipto ir apgyvendino šioje vietoje.
^. Bet jie užmiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą. Užtat jis padavė juos į rankas Siseros, Hazoro karaliaus Jabino kariuomenės vado, į rankas filistinų ir į rankas Moabo karaliaus. Jie su jais kariavo.
^. Tada jie šaukdavosi VIEŠPATIES, tardami: ‘Nusidėjome, nes palikome VIEŠPATĮ ir garbinome Baalus ir Aštarotes. Bet dabar išgelbėk mus iš mūsų priešų rankos, ir mes tau tarnausime!’
^. Užtat VIEŠPATS siuntė Jerub-Baalą ir Bedaną, ir Jeftą, ir Samuelį; jis išgelbėjo nuo jus apsupusių priešų, ir jūs saugiai gyvenote.
^. Bet, matydami, kad amoniečių karalius Nahašas atžygiuoja prieš jus, man sakėte: ‘Ne! Karalius mus turi valdyti!’ – nors VIEŠPATS, jūsų Dievas, buvo jūsų karalius.

Įspėjimai žmonėms ir karaliui
^. Puiku, VIEŠPATS paskyrė jums karalių! Štai čia yra karalius, kurį išsirinkote, kurio prašėte.

^. Jei bijosite VIEŠPATIES, tarnausite jam, klausysite jo balso ir nemaištausite prieš VIEŠPATIES įsakymą, jei jūs ir jus valdantis karalius seksite VIEŠPAČIU, savo Dievu, – bus puiku!
^. Bet jei neklausysite VIEŠPATIES balso ir maištausite prieš VIEŠPATIES įsakymą, tuomet VIEŠPATIES ranka bus prieš jus ir prieš jūsų karalių.
^. Dabar tad būkite pasiruošę pamatyti nuostabų dalyką, kurį VIEŠPATS padarys jūsų akyse.
^. Argi ne kviečiapjūtė šiandien? Aš šauksiuosi VIEŠPATIES, kad siųstų perkūnijos ir lietaus. Tuomet jūs suprasite ir matysite, kokį nedorą dalyką jūs darėte VIEŠPATIES akyse, prašydami sau karaliaus”.
^. Samuelis šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS tą dieną atsiuntė perkūnijos ir lietaus. O visi žmonės didžiai bijojo VIEŠPATIES ir Samuelio.

^. Visi žmonės Samueliui sakė: “Užtark savo tarnus pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad nenumirtume, nes prie visų savo nuodėmių pridėjome dar ir tą nedorą dalyką: reikalavome karaliaus”.
^. Samuelis žmonėms tarė: “Nebijokite! Iš tikrųjų visus tuos nedorus dalykus jūs esate padarę, tačiau nesigręžkite nuo VIEŠPATIES, savo Dievo, bet tarnaukite VIEŠPAČIUI visa savo širdimi.
^. Nesigręžkite vaikytis beverčių daiktų, nenešančių naudos ir negalinčių išgelbėti, nes jie yra beverčiai.
^. Savo didžio vardo dėlei neatmes VIEŠPATS savo tautos, nes VIEŠPAČIUI patiko padaryti jus sau tauta.
^. Be to, gink Dieve nusidėti VIEŠPAČIUI ir liautis melstis už jus. Aš ir toliau mokysiu jus gero ir doro kelio.
^. Tik jūs turite garbinti VIEŠPATĮ ir jam ištikimai visa širdimi tarnauti, nes matėte, kokių didžių dalykų jis yra jums padaręs.
^. Bet jei užsispirsite ir toliau nedorai elgtis, ir jūs, ir jūsų karalius pražūsite”.

C. SAULIUS IR DOVYDAS

Sukilimas prieš filistinus
^. Saulius buvo…metų, kai tapo karaliumi, ir jis karaliavo Izraelyje…{dvejus} metus.

^. Saulius išsirinko iš Izraelio tris tūkstančius vyrų. Du tūkstančiai buvo su Sauliumi Michmaše ir Bet-Elio aukštumose, o vienas tūkstantis buvo su Jonatanu Benjamino Gibeoje. Likusius vyrus jis paleido namo į savo palapines.
^. Jonatanas nugalėjo Gibeoje esančią filistinų įgulą; filistinai apie tai sužinojo. Saulius paliepė pūsti ragą visame krašte, tardamas: “Teišgirsta hebrajai!”
^. Visas Izraelis išgirdo: “Saulius nugalėjo filistinų įgulą! Izraelis užsitraukė filistinų neapykantą!” Žmonės buvo pašaukti telktis pas Saulių į Gilgalą.

^. Filistinai savo ruožtu kovoti su Izraeliu sutelkė trisdešimt tūkstančių vežimų ir šešis tūkstančius raitelių, o kareivių tiek daug, kiek yra pajūryje smilčių. Jie atžygiavo ir pasistatė stovyklą prie Michmašo, į rytus nuo Bet-Aveno.
^. Izraelio vyrams pamačius, kad jie yra pavojuje, – nes kariuomenė buvo sunkioje padėtyje, – žmonės išsislapstė olose, urvuose, tarp uolų, kapuose ir vandens talpyklose.
^. Kiti hebrajai perėjo Jordaną į Gado ir Gileado žemę. Saulius vis dar buvo Gilgale, ir likusieji žmonės susitelkė prie jo kupini baimės.

^. Jis laukė septynias dienas – iki laiko, kurį buvo nustatęs Samuelis. Bet Samuelis neatėjo, ir žmonės pradėjo slaptai trauktis nuo Sauliaus.
^. Saulius tad paliepė: “Paruoškite čia man deginamąją auką ir bendravimo atnašas”. Ir jis atnašavo deginamąją auką.
^. Vos jam pabaigus atnašauti deginamąją auką, atėjo Samuelis. Saulius išėjo jo pasitikti ir pasveikinti.
^. “Ką tu padarei?” – klausė Samuelis. Saulius atsakė: “Matydamas, kad žmonės slaptai traukiasi nuo manęs ir tu neatėjai paskirtu laiku, o filistinai jau buvo susitelkę Michmaše,
^. aš sau tariau: ‘Nūn filistinai tuojau atžygiuos prieš mane į Gilgalą, o aš dar neieškojau VIEŠPATIES malonės’. Taigi aš iš savo nerimo ir atnašavau deginamąją auką”.
^. Samuelis Sauliui tarė: “Tu pasielgei kvailai, nesilaikydamas VIEŠPATIES, savo Dievo, tau duoto įsakymo! VIEŠPATS būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje visam laikui,
^. bet dabar tavo karaliavimas neišliks. VIEŠPATS susiieškojo sau vyrą pagal savo širdį, jį VIEŠPATS paskyrė būti savo tautos valdovu, nes tu nevykdei, ką VIEŠPATS buvo tau įsakęs”.
^. Samuelis pakilo ir nuėjo iš Gilgalo savo keliu. Bet likusieji žmonės, žygiuodami nuo Gilgalo Benjamino Gibeos link, nuėjo su Sauliumi prisidėti prie kariuomenės.

Saulius apžiūrėjo pas jį pasilikusius žmones – apie šešis šimtus vyrų.
^. Saulius, jo sūnus Jonatanas ir su jais pasilikusieji kareiviai apsistojo Benjamino Geboje, o filistinai turėjo stovyklą Michmaše.
^. Tada iš filistinų stovyklos išėjo trys būriai kareivių krašto niokoti. Vienas būrys pasuko Ofros keliu, einančiu į Šualo sritį,
^. kitas būrys pasuko Bet-Horono kryptimi, o trečiasis būrys pasuko kalno, dunksančio virš Zebojimų slėnio dykumos pusėje, link.

^. Visame Izraelio krašte nebuvo galima rasti kalvio, nes filistinai kalvystę buvo uždraudę: “Kitaip hebrajai pasidirbs sau kalavijus ar ietis!”
^. Taigi visi izraeliečiai turėdavo nueiti pas filistinus paaštrinti savo noragų, kauptuvų, kirvių ar pjautuvų.
^. Mokestis už paaštrinimą buvo du trečdaliai šekelio už noragus, kauptuvus bei trišakes ir trečdalis šekelio už kirvių paaštrinimą bei akstinų jaučiams varyti ištiesinimą.
^. Todėl mūšio dieną nebuvo galima rasti nei kalavijo, nei ieties rankose kareivių, buvusių su Sauliumi ir Jonatanu. Juos turėjo tik Saulius ir Jonatanas.

Jonatano žygdarbis
^. Filistinų įgula buvo įžygiavusi į Michmašo perėją.
^. Vieną dieną Sauliaus sūnus Jonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: “Eikš, paeikime iki filistinų įgulos kitoje pusėje”. Bet savo tėvui apie tai nepasakė.
^. Saulius buvo apsistojęs Gibeos pakraštyje po granatmedžiu, esančiu prie Migrono. Su juo buvo apie šešis šimtus vyrų
^. drauge su efodą nešiojančiu Ahitubo sūnumi Ahiju, Ikabodo broliu, VIEŠPATIES kunigo Šilo’e Elio sūnaus Fineho sūnumi. Žmonės nežinojo, kad Jonatanas buvo išėjęs.
^. Perėjoje, per kurią Jonatanas bandė nueiti iki filistinų įgulos, buvo stati uola vienoje pusėje ir stati uola kitoje pusėje, viena vadinama Bozezu, o kita – Sėne.
^. Viena stačioji uola buvo šiaurėje priešais Michmašą, o kita pietuose priešais Gebą.

^. Jonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: “Eikš, paeikime iki tų neapipjaustytųjų įgulos. Galbūt VIEŠPATS mums padės, nes VIEŠPAČIUI nėra sunku išgelbėti per daugelį ar per keletą”.
^. Ginklanešys jam atsakė: “Daryk visa, kas yra tavo širdyje. Va, aš su tavimi! Mano širdis kaip tavo širdis!”
^. Jonatanas tarė: “Štai mudu pereisime tų vyrų link ir jiems pasirodysime.
^. Jei jie mums sakys: ‘Palaukite, kol mes pas jus ateisime!’ – tuomet mudu liksime stovėti savo vietoje, prie jų nelipsime.
^. Bet jei jie sakys: ‘Palipkite pas mus!’ – tuomet mudu palipsime, nes VIEŠPATS atiduoda juos mums į rankas. Tai mums bus ženklas”.
^. Jiedu tada pasirodė priešais filistinų įgulą. Filistinai sakė: “Štai ir hebrajai išlenda iš urvų, kuriuose jie buvo pasislėpę”.
^. Įgulos vyrai šūktelėjo Jonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: “Palipkite pas mus, kad galėtume jums kai ką parodyti!” Jonatanas savo ginklanešiui tarė: “Lipk paskui mane, nes VIEŠPATS atidavė juos į Izraelio rankas”.
^. Jonatanas kopė rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys iš paskos. Filistinai krito prieš Jonataną, o jo ginklanešys, lipdamas paskui jį, juos pribaigė.
^. Šiame pirmame žygyje Jonatanas ir jo ginklanešys pusės akro plote užmušė apie dvidešimt vyrų.
^. Baisus klaikas sujudino kareivius stovykloje ir lauke; įgula ir net išėjusieji niokoti krašto buvo klaiko apimti. Pati žemė drebėjo, ir visus apėmė nepaprastas siaubas.

^. Sauliaus žvalgai Benjamino Gibeoje matė, kad priešo stovykla sklaidosi į visas puses.
^. Saulius kareiviams, esantiems su juo, įsakė: “Patikrinkite ir pažiūrėkite, kas yra iš mūsų išėjęs”. Jie patikrino ir pamatė, kad trūksta Jonatano ir jo ginklanešio.
^. Saulius tarė Ahijui: “Atnešk čia Dievo Skrynią”, nes Dievo Skrynia tuomet būdavo su izraeliečiais.
^. Sauliui kalbantis su kunigu, sąmyšis filistinų stovykloje vis didėjo ir didėjo. Jis tad kunigui tarė: “Sulaikyk ranką”.

^. Tada Saulius ir su juo esantieji kareiviai susitelkė ir nuskubėjo į mūšį. Jie rado filistinus didžiai sumišusius, kertančius kalavijais vieni kitiems.
^. Ir hebrajai, pirma buvusieji filistinų pusėje ir atėjusieji su jais į stovyklą, prisidėjo prie izraeliečių, buvusių su Sauliumi ir Jonatanu.
^. Panašiai ir visi izraeliečiai, slapstęsi Efraimo aukštumose, išgirdę, kad filistinai bėga, vijosi juos įkandin kovodami.
^. Taigi tą dieną VIEŠPATS suteikė Izraeliui pergalę.

Sauliaus priesaika Mūšis tęsėsi anapus Bet-Aveno. Visa kariuomenė buvo su Sauliumi – dešimt tūkstančių vyrų. Mūšis išsiplėtė Efraimo aukštumose.

^. Saulius tą dieną padarė didelę klaidą. Jis buvo prisaikdinęs kareivius, tardamas: “Tebūna prakeiktas vyras, kurs valgytų maisto iki vakaro, kol aš nebūsiu atkeršijęs savo priešams!” Taigi nė vienas iš kareivių neragavo maisto.

^. Kareiviai užtiko korį su medumi; ten buvo medaus ir žemėje.
^. Užtikę korį su medumi, kareiviai matė, kad varva medus, bet nė vienas jų rankos prie burnos nekėlė, nes bijojo priesaikos.
^. Bet Jonatanas nebuvo girdėjęs, kaip jo tėvas prisaikdino kareivius. Jis tad ištiesė rankoje laikomą lazdą, padažė jos galą į medaus korį ir pakėlė ranką prie burnos. Jam akys nušvito.
^. Tuomet vienas iš kareivių tarė: “Tavo tėvas griežtai prisaikdino kareivius, tardamas: ‘Tebūna prakeiktas vyras, kurs valgytų ką nors šiandien!’ Dėl to kareiviai yra nusilpę”.
^. Jonatanas kalbėjo: “Mano tėvas nuvargino kraštą! Prašyčiau pažiūrėti, kaip nušvito man akys, kai paragavau tą truputėlį medaus.
^. Iš tiesų, jei kareiviai šiandien būtų laisvai valgę paimto iš priešų grobio, pergalė prieš filistinus būtų buvusi kur kas didesnė!”

Draudžiama valgyti kruviną mėsą
^. Sumušę filistinus tą dieną nuo Michmašo iki Aijalono, kareiviai buvo visiškai nusilpę.
^. Tad puolė jie prie grobio ir, paėmę avių, jaučių bei veršių, pjovė juos ant žemės. Kareiviai valgė kruviną mėsą.
^. Sauliui buvo pranešta: “Štai kareiviai nusideda VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą!” “Jūs nesilaikėte tikėjimo, – jis tarė, – atritinkite man čia didelį akmenį”.
^. Ir Saulius įsakė: “Pasisukinėkite tarp kareivių ir jiems pasakykite: ‘Teatveda visi savo jaučius ar savo avis pas mane, teskerdžia juos čia ir tevalgo. Bet nenusidėkite VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą'”.

Tad visi kareiviai atsivedė savo jaučius tą naktį ir ten juos pjovė.
^. O Saulius pastatė VIEŠPAČIUI aukurą. Tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI.

Atskleidžiama Jonatano kaltė
^. Tada Saulius tarė: “Leiskimės vytis filistinus nakčia, plėškime juos iki aušros, nepalikime nė vieno iš jų gyvo!” Jie atsakė: “Daryk visa, kas tau atrodo gera”. Bet kunigas sakė: “Kreipkimės čia į Dievą”.
^. Saulius tad teiravosi Dievo: “Ar man reikia leistis filistinų vytis? Ar paduosi juos į rankas Izraeliui?” Bet jis tą dieną jam neatsakė.
^. Tada Saulius tarė: “Ateikite čia, visi žmonių vadai! Mes turime ištirti ir nustatyti, kaip ši nuodėmė šiandien buvo padaryta.
^. Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris duoda pergalę Izraeliui, net jei tai būtų per mano sūnų Jonataną, jis tikrai turės mirti!” Bet nė vienas iš kareivių neatsakė.
^. Jis tarė visam Izraeliui: “Atsistokite vienoje pusėje, o mano sūnus Jonatanas atsistos kitoje pusėje”. Kareiviai Sauliui atsakė: “Daryk, kas tau atrodo gera”. –
^. “O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, – Saulius tarė, – kodėl šiandien neatsakei savo tarnui? Jei kaltas esu aš ar mano sūnus Jonatanas, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, atsakyk Urimais. Bet jei ši kaltė yra tavo tautos Izraelio, atsakyk Tumimais”. Jonatanas ir Saulius buvo nurodyti burtų keliu.
^. Tuomet Saulius paliepė: “Meskite burtus man ir mano sūnui Jonatanui”. Jonatanas buvo nurodytas.

^. “Pasakyk man, ką padarei?” – Saulius klausė Jonataną. Jonatanas jam pasakė: “Aš tik paragavau truputį medaus nuo galo lazdos, kurią laikiau rankoje. Štai aš čia, pasiruošęs mirti”.
^. Saulius tarė: “Tedaro Dievas man taip ir dar teprideda: tu tikrai turi mirti, Jonatanai!”
^. Bet kareiviai Sauliui tarė: “Nejau turi mirti Jonatanas – tas, kuris įvykdė šį didį Izraelio išgelbėjimą? Jokiu būdu! Kaip gyvas VIEŠPATS, nė vienas plaukas nuo jo galvos nenukris ant žemės! Juk ką jis šiandien darė, visada Dievas buvo su juo”. Taip kareiviai išgelbėjo Jonataną, ir jis nemirė.
^. Saulius liovėsi vytis filistinus; filistinai sugrįžo į savo žemę.

Karai ir pergalės
^. Saulius, įtvirtinęs savo karaliavimą Izraelyje, kovojo su priešais iš visų pusių – su Moabu, su amoniečiais, su Edomu, su Zobos karaliais ir su filistinais. Kur tik jis pasisukdavo, nugalėdavo.
^. Jis buvo pergalingas, nugalėjo amalekitus ir išgelbėjo Izraelį nuo jo niokotojų rankų.

Sauliaus šeima
^. Sauliaus sūnūs buvo Jonatanas, Išvis ir Malchišua. O jo dviejų dukterų vardai šie: Meraba buvo vardas pirmagimės ir Michalė buvo vardas jaunesniosios.
^. Vardas Sauliaus žmonos, Ahimaazo dukters, buvo Abinoama. O vardas kariuomenės vado, Sauliaus dėdės Nero sūnaus, buvo Abneris.
^. Kišas buvo Sauliaus tėvas, o Abnerio tėvas Neras buvo Abielio sūnus.

^. Per visas Sauliaus dienas karas su filistinais buvo nuožmus. Kada tik Saulius pastebėdavo stiprų ir drąsų vyrą, paimdavo jį į savo tarnybą.

Šventas karas su amalekitais
^. Samuelis tarė Sauliui: “Mane VIEŠPATS siuntė patepti tavęs karaliumi savo tautai Izraeliui. Todėl dabar klausykis VIEŠPATIES žodžių!
^. “Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: ‘Aš bausiu Amaleką už tai, ką jis padarė Izraeliui, kai, jam einant iš Egipto, jį užpuolė kelyje.
^. Dabar eik, užpulk jį ir paskirk sunaikinti visa, kas jam priklauso. Nesigailėk nė vieno, bet užmušk vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus'”.

^. Saulius pašaukė kareivius ir prie Telaimų padarė jų apžiūrą: du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių kareivių iš Judo.
^. Tada Saulius nužygiavo iki pat Amaleko miesto ir slėnyje surengė pasalas.
^. Kenitams Saulius tarė: “Eikite šen! Palikite! Tučtuojau pasitraukite nuo amalekitų, kad nesunaikinčiau jūsų drauge su jais, nes jūs rodėte gerumą visiems izraeliečiams, kai jie išėjo iš Egipto”. Kenitams pasitraukus nuo amalekitų,
^. Saulius sutriuškino amalekitus nuo Havilos iki pat Šuro, esančio į rytus nuo Egipto.
^. Amaleko karalių Agagą paėmė gyvą į nelaisvę, bet visus žmones paskyrė sunaikinti kalaviju.
^. Saulius ir kareiviai pasigailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, peniukšlių ir avinėlių bei viso, kas buvo vertinga. Jie nenorėjo paskirti jų sunaikinti; sunaikinti jie paskyrė tik tai, kas buvo menka ir niekam nebetiko.

^. Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Samueliui:
^. “Gailiuosi, kad padariau Saulių karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų”. Samuelis sielojosi ir maldavo VIEŠPATĮ visą naktį.
^. Atsikėlęs anksti rytą, Samuelis išėjo su Sauliumi susitikti. Samueliui buvo pasakyta: “Saulius buvo nuėjęs į Karmelį. Štai jis ten savo garbei paminklą pasistatė. Paskui jis leidosi kelionėn ir nuėjo į Gilgalą”.
^. Kai Samuelis atėjo pas Saulių, Saulius jam tarė: “Telaimina tave VIEŠPATS! Aš įvykdžiau VIEŠPATIES įsakymą”. –
^. “Betgi ką reiškia tas avių bliovimas ir jaučių baubimas mano ausyse?” – klausė Samuelis.
^. Saulius atsakė: “Jie buvo parvesti iš amalekitų, nes kareiviai pasigailėjo geriausių avių ir galvijų, kad būtų paaukoti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui. Likusius mes paskyrėme sunaikinti”.
^. Samuelis tarė Sauliui: “Liaukis! Aš tau pasakysiu, ką VIEŠPATS kalbėjo man praeitą naktį”. Jis atsakė: “Kalbėk!”

^. Samuelis tarė: “Nors savo akyse ir gali atrodyti menkas, bet argi nesi Izraelio giminių galva? VIEŠPATS tave patepė Izraelio karaliumi.
^. VIEŠPATS tave pasiuntė į žygį, tardamas: ‘Eik ir paskirk sunaikinti tuos nusidėjėlius – amalekitus! Kovok, kol jie bus sunaikinti’.
^. Kodėl tad nepaklausei VIEŠPATIES balso? Kodėl tad meteisi ant grobio ir darei, kas nedora VIEŠPATIES akyse?”
^. Saulius Samueliui atsakė: “Aš vis dėlto paklausiau VIEŠPATIES balso! Atlikau žygį, į kurį VIEŠPATS mane siuntė, parvedžiau Amaleko karalių Agagą ir paskyriau amalekitus sunaikinti.
^. Bet iš grobio kareiviai paėmė avių ir jaučių – geriausia iš to, kas turėjo būti paskirta sunaikinti – paaukoti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, Gilgale”.

^. Į tai Samuelis atsakė:
“Argi tiek pat džiugina VIEŠPATĮ
deginamosios atnašos ir kruvinos aukos,
kiek klusnumas VIEŠPATIES balsui?
Tikrai, klusnumas yra geriau negu kruvina auka
ir atsidavimas – negu avinų taukai.
^. Nes maištas yra ne mažesnė nuodėmė už būrimą,
o pasikliovimas savimi tarsi stabų blogis.
Už tai, kad atmetei VIEŠPATIES žodį,
jis atmetė tave nuo karaliavimo”.

^. “Aš nusidėjau, – tarė Samueliui Saulius, – nes, bijodamas kareivių ir klausydamas jų balso, nusižengiau VIEŠPATIES įsakymui ir tavo žodžiams.
^. Dabar todėl prašyčiau atleisti mano nuodėmę ir grįžti su manimi, kad pagarbinčiau VIEŠPATĮ”.
^. Samuelis atsakė Sauliui: “Negrįšiu su tavimi, nes tu atmetei VIEŠPATIES žodį, o VIEŠPATS atmetė tave nuo karaliavimo Izraelyje”.
^. Samueliui nusigręžiant eiti, Saulius pagriebė jo skraistės skverną, ir jis atplyšo.
^. O Samuelis jam tarė: “Šiandien VIEŠPATS atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atidavė ją tavo artimui, kuris yra geresnis už tave.
^. Be to, Izraelio Šlovė neapgauna ir nekeičia savo minties, nes jis nėra mirtingas, kad jam reikėtų keisti savo mintį”.
^. Tačiau Saulius maldavo: “Nusidėjau, bet dabar pagerbk mane prieš mano tautos seniūnus ir prieš Izraelį, grįžk su manimi, kad pagarbinčiau VIEŠPATĮ, tavo Dievą!”
^. Samuelis sugrįžo su Sauliumi, ir Saulius puolė kniūbsčia prieš VIEŠPATĮ.

Agago mirtis ir Samuelio pasitraukimas
^. Tada Samuelis paliepė: “Atveskite pas mane Amaleko karalių Agagą”. Agagas atėjo pas jį svyruodamas. Agagas tarė: “Oi, arti karti mirtis!”
^. O Samuelis tarė:

“Kaip tavo kalavijas moteris darė bevaikes,
taip tavo motina bus bevaikė tarp moterų”.

Samuelis sukapojo Agagą į gabalus Gilgale VIEŠPATIES akivaizdoje.

^. Tada Samuelis nuėjo į Ramą, o Saulius nuėjo į savo namus Gibeoje.
^. Samuelis nebematė daugiau Sauliaus iki savo mirties dienos. Tačiau Samuelis sielojosi dėl Sauliaus todėl, kad VIEŠPATS gailėjosi padaręs jį Izraelio karaliumi.

Dievas siunčia Samuelį į Betliejų
^. VIEŠPATS tarė Samueliui: “Kaip ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje. Pripilk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Išają Betliejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų” – .
^. “Kaip aš eisiu? – klausė Samuelis, – jei Saulius apie tai išgirs, užmuš mane”. VIEŠPATS tarė: “Veskis su savimi telyčią ir sakyk: ‘Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI’.
^. Pakviesk Išają į aukos šventę, ir aš pats parodysiu tau, ką turėsi daryti. Patepsi man tą, kurį tau nurodysiu”.
^. Samuelis darė, ką VIEŠPATS įsakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto seniūnai išėjo, drebėdami iš baimės, jo pasitikti ir teiravosi: “Ar tavo atėjimas yra taikingas?”
^. Jis atsakė: “Taikingas. Atėjau atnašauti kruvinos aukos VIEŠPAČIUI. Pašventinkite save ir dalyvaukite su manimi aukos šventėje”. Pašventinęs Išają ir jo sūnus, jis pakvietė juos į aukos šventę.

^. Jiems atvykus, jis pamatė Eliabą ir pamanė: “Tikriausiai VIEŠPATIES pateptasis stovi prieš VIEŠPATĮ”.
^. Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: “Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį”.
^. Tada Išajas, pašaukęs Abinadabą, paliepė jam praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: “Nei to neišsirinko VIEŠPATS”.
^. Tada Išajas paliepė Šamai praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: “Nei to neišsirinko VIEŠPATS”.
^. Taip Išajas liepė septyniems savo sūnums praeiti pro Samuelį, bet Samuelis Išajui tarė: “Nė vieno iš jų neišsirinko VIEŠPATS”.

^. Samuelis paklausė Išają: “Ar tai visi tavo vaikinai?” – “Dar liko jauniausias. Matai, jis avis gano!” – atsakė. Samuelis Išajui tarė: “Pasiųsk ką nors jo atvesti, nes mes nesėsime valgyti, kol jis čia neateis”.
^. Išajas tad pasiuntė, ir jį atvedė. Jis buvo įdegęs saule, turėjo žvalias akis ir buvo gražios išvaizdos. “Stokis, – VIEŠPATS tarė, – ir patepk jį, nes tai jis!”
^. Samuelis, paėmęs ragą aliejaus, patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos VIEŠPATIES dvasia galingai užvaldė Dovydą. O Samuelis leidosi į kelionę ir parėjo į Ramą.

Dovydas Sauliaus tarnyboje
^. VIEŠPATIES dvasia buvo palikusi Saulių, ir pikta dvasia iš VIEŠPATIES pradėjo jį kankinti.
^. Sauliaus dvariškiai jam kalbėjo: “Štai tave kankina pikta dvasia iš Dievo.
^. Nūn prašome mūsų viešpatį paliepti, ir tau tarnaujantys dvariškiai paieškos žmogaus, mokančio groti lyra. Kada tik apims tave pikta dvasia iš Dievo, jis grotų, ir tu geriau jaustumeis”.
^. Saulius tarė savo dvariškiams: “Raskite man žmogų, mokantį gerai groti, ir atveskite jį pas mane!”
^. Tada atsiliepė vienas iš jaunų dvariškių. “Aš pastebėjau, – jis sakė, – kad Išajas Betliejietis turi sūnų, mokantį groti. Jis yra šaunus vyras ir karys, protingos kalbos ir orios išvaizdos. Be to, su juo yra VIEŠPATS”.
^. Todėl Saulius išsiuntė pasiuntinius pas Išają paprašyti: “Atsiųsk man savo sūnų Dovydą – tą, kuris gano avis”.
^. Išajas paėmė asilą, užkrovė ant jo duonos, pilną vyno vynmaišį bei ožiuką ir pasiuntė juos Sauliui per savo sūnų Dovydą.
^. Taigi Dovydas atėjo pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo, ir jis tapo jo ginklanešiu.
^. Tada Saulius pasiuntė Išajui žodį: “Prašyčiau leisti Dovydą liktis mano tarnyboje, nes jis rado malonę mano akyse”.
^. Kada tik pikta dvasia iš Dievo apimdavo Saulių, Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau ir imdavo geriau jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo.

Galijotas meta iššūkį izraeliečiams
^. Filistinai sutelkė savo pajėgas mūšiui. Susibūrę prie Soko’o, Judo žemėje, jie pasistatė stovyklą tarp Soko’o ir Azekos – prie Efes-Damimų.
^. O Saulius ir Izraelio vyrai susitelkė, pasistatydami stovyklą Elos slėnyje. Jie išsirikiavo į kovos gretas prieš filistinus.
^. Filistinai buvo sustoję ant kalvos vienoje pusėje, Izraelis stovėjo ant kalvos kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis.

^. Iš filistinų gretų išėjo kovotojas, vardu Galijotas, iš Gato, šešių uolekčių su plaštaka aukščio vyras.
^. Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir vilkėjo žvynuotą krūtinės šarvą – varinį šarvą, sveriantį penkis tūkstančius šekelių.
^. Ant kojų turėjo varines blauzdenas, o ant jo pečių kabojo varinė ietis.
^. Ieties kotas buvo tarsi audėjo riestuvas; jo ieties galva svėrė šešis šimtus geležinių šekelių. Pirma filistino ėjo jo skydnešys.

^. Sustojęs prieš Izraelio gretas, Galijotas šaukė joms, tardamas: “Kodėl turėtumėte stoti į kovą? Argi aš nesu filistinas, o jūs argi nesate Sauliaus tarnai? Išsirinkite iš savo tarpo vyrą, teateina jis prieš mane.
^. Jei jis mane nugalės ir mane užmuš, mes tapsime jūsų vergais, bet jei aš nugalėsiu ir jį užmušiu, jūs būsite mūsų vergai ir mums tarnausite.
^. Šiandien aš metu iššūkį Izraelio gretoms! – tęsė filistinas, – duokite man vyrą dvikovai”.
^. Išgirdę šiuos filistino žodžius, Saulius ir visas Izraelis buvo priblokšti ir baimės apimti.

Dovydas ateina į Sauliaus stovyklą
^. Dovydas buvo sūnus vieno Judo žemės efratiečio iš Betliejaus, vardu Išajas. Jis turėjo aštuonis sūnus. Sauliaus dienomis tas žmogus jau buvo senas ir pažengęs metuose.
^. Trys Išajo vyresnieji sūnūs buvo išėję su Sauliumi į karą. Vardai jo trijų išėjusių į karą sūnų buvo tokie: pirmagimis Eliabas, antrasis sūnus Abinadabas ir trečiasis Šama, o
^. Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji buvo išėję su Sauliumi,
^. bet Dovydas nueidavo nuo Sauliaus ir vėl sugrįždavo prie Betliejaus ganyti savo tėvo avių.
^. Tuo tarpu filistinas per keturiasdešimt dienų, rytą ir vakarą, išeidavo į priekį.

^. Išajas savo sūnui Dovydui tarė: “Paimk efą šių pagruzdintų grūdų bei šiuos dešimt kepalų duonos savo broliams ir nubėk su jais pas savo brolius į stovyklą.
^. Nunešk šiuos dešimt sūrių jų tūkstantininkui. Pažiūrėk, kaip sekasi tavo broliams, ir parnešk iš jų kokį nors ženklą”.

^. Saulius ir jie, ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje, pasirengę kariauti su filistinais.
^. Kitą rytą Dovydas atsikėlė anksti, palikęs avis pas sargą, paėmė maistą ir leidosi į kelionę, kaip jam buvo paliepęs Išajas. Jis pasiekė stovyklos užkardą tuo metu, kai kareiviai ėjo stoti į kovos gretas, šaukdami savo kovos šūkį.
^. Izraelis ir filistinai sustojo į mūšio gretas, gretos priešais gretas.
^. Palikęs daiktus ryšulių sargui, Dovydas bėgo gretų link. Atbėgęs pasveikino savo brolius.
^. Jam besikalbant su jais, kovotojas – filistinas iš Gato, vardu Galijotas, – išėjo į priekį iš filistinų gretų ir kalbėjo tais pačiais žodžiais kaip anksčiau. Ir Dovydas jį girdėjo.

^. Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo klaiko apimti.
^. Izraelio vyrai vieni kitiems sakė: “Ar matote tą išeinantį iš gretų vyrą? Jis išeina mesti iššūkio Izraeliui! Vyrą, kuris jį užmuštų, karalius padarys turtingą, duos jam savo dukterį žmona ir atleis nuo mokesčių jo tėvo namus Izraelyje”.
^. Dovydas paklausė arti prie jo stovėjusių vyrų: “Kaip bus atlyginta vyrui, kuris paguldytų tą filistiną ir pašalintų gėdą nuo Izraelio? Kas yra tas neapipjaustytas filistinas, drįstantis mesti iššūkį gyvojo Dievo gretoms?”
^. Kareiviai atsakė jam tais pačiais žodžiais: “Taip bus atlyginta vyrui, kuris jį užmuštų”.

^. Jo vyriausias brolis Eliabas išgirdo jį kalbantį su vyrais. Eliabą apėmė pyktis ant Dovydo. Jis tarė: “Kodėl tu čia atėjai? Kam palikai anas keletą avių dykumoje? Aš pažįstu tavo įžūlumą ir nedorą širdį, nes tu atėjai tik mūšio pamatyti!”
^. Bet Dovydas atsakė: “Ką aš dabar padariau? Aš tik paklausiau!”
^. Ir, pasitraukęs nuo jo prie kito, jis paklausė to paties, o kareiviai davė jam tą patį atsakymą kaip anksčiau.

^. Klausimai, kuriuos Dovydas ištarė, buvo išgirsti ir pakartoti Sauliui. Šis pasiuntė jo pašaukti.
^. Dovydas tarė Sauliui: “Tegu nenustoja nė vienas dėl jo drąsos! Tavo tarnas eis ir kovos su tuo filistinu”.
^. Bet Saulius Dovydui atsakė: “Tu negali eiti prieš tą filistiną ir su juo kovoti, nes esi tik vaikas, o jis yra kareivis nuo pat savo jaunystės!”
^. O Dovydas atsakė Sauliui: “Tavo tarnas ganydavo savo tėvo avis; kada tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės,
^. vydavausi iš paskos ir kovodavau, išgelbėdamas ją iš jo nasrų. O jei atsigręždavo prieš mane, pagriebdavau jį už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau.
^. Tavo tarnas yra užmušęs ir liūtą, ir mešką. Anas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo gretoms.
^. VIEŠPATS, – tęsė Dovydas, – kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės mane ir nuo to filistino”. Tada Saulius tarė Dovydui: “Eik! VIEŠPATS bus su tavimi!”

Pasirengimas dvikovai
^. Saulius aprengė Dovydą savo drabužiais, uždėjo jam ant galvos varinį šalmą ir apvilko jį krūtinės šarvu.
^. Dovydas virš drabužių prisijuosė jo kalaviją. Jis bandė paeiti, bet veltui, nes prie jų nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: “Negaliu su jais paeiti, nes nesu įpratęs”. Jis tad juos nusivilko.
^. Tada jis pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenukus, įsidėjo juos į savo piemens maišelio kišenę ir, laikydamas rankoje svaidyklę, ėjo filistino link.

^. Tuo tarpu filistinas artinosi prie Dovydo su savo skydnešiu, einančiu pirma jo.
^. Apsižvalgęs ir pamatęs Dovydą, filistinas žiūrėjo į jį su panieka, nes jis buvo tik vaikas, įdegęs saulėje ir gražios išvaizdos.
^. Filistinas tarė Dovydui: “Argi aš esu šuva, kad su lazda ateini prieš mane?” Filistinas keikė Dovydą savo dievais.
^. “Eikš šen prie manęs, – filistinas tarė Dovydui, – kad galėčiau atiduoti tavo kūną padangių paukščiams ir laukų žvėrims”.
^. Bet Dovydas filistinui atsakė: “Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš ateinu prieš tave vardu Galybių VIEŠPATIES, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį.
^. Šiandien VIEŠPATS paduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje.
^. Ši visa bendrija žinos, kad VIEŠPATS gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus į mūsų rankas!”

^. Filistinui vėl pradėjus eiti prie Dovydo, Dovydas skubiai pabėgėjo gretų link filistino pasitikti.
^. Įkišęs ranką į savo maišelį, Dovydas išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn.

^. Taip Dovydas nugalėjo filistiną su svaidykle ir akmeniu, – parbloškė jį ir užmušė. Rankoje kalavijo Dovydas neturėjo.
^. Tada Dovydas pribėgo, atsistojo šalia jo ir, ištraukęs iš makšties jo kalaviją, jį užmušė. Juo nukirto jam galvą.

Filistinai, pamatę, kad jų kovotojas negyvas, ėmė bėgti.
^. Izraelio ir Judo vyrai pakilo su kovos šūkiu ir taip vijosi filistinus iki pat Gato ir Ekrono vartų, kad mirtinai sužeisti filistinai krito ant kelio nuo Šaarajimų iki Gato ir Ekrono.
^. Paliovę vytis filistinus, izraeliečiai sugrįžo ir apiplėšė jų stovyklą. Dovydas, paėmęs filistino galvą, nunešė ją į Jeruzalę. O jo ginklus pasidėjo savo palapinėje.

Pergalingas Dovydas nuvedamas pas Saulių
^. Saulius, pamatęs Dovydą einant kovoti su filistinu, klausė savo kariuomenės vadą Abnerį: “Kieno sūnus tas vaikinas, Abneri?” –
^. “Kaip tu gyvas, karaliau, nežinau”, – atsakė Abneris.
^. Karalius jam paliepė: “Sužinok, kieno sūnus yra tas jaunuolis”.
^. Taigi kai Dovydas, užmušęs filistiną, sugrįžo, Abneris ėmė ir įvedė jį, laikantį filistino galvą rankoje, pas Saulių.
^. Saulius jo paklausė: “Kieno tu esi sūnus, jaunuoli?” Dovydas atsakė: “Aš esu sūnus tavo tarno Išajo Betliejiečio”.

Dovydas ir Jonatanas
^. Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Jonatanas pamilo jį kaip save patį.
^. Saulius paėmė Dovydą į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus.
^. O Jonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes jį pamilo kaip save patį.
^. Jonatanas nusiėmė skraistę ir kariškus drabužius, kuriuos nešiojo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu.
^. Dovydas eidavo į žygius, kur tik Saulius jį siųsdavo, ir jo žygiai buvo sėkmingi. Užtat Saulius padarė jį kariuomenės vadu. Tai patiko visiems kareiviams, net ir dvariškiams.

Sauliaus pavydas
^. Grįžtant jiems namo, – kai Dovydas, užmušęs filistiną, grįžo, – iš visų Izraelio miestų išėjo moterys, dainuodamos ir šokdamos, lydimos būgnelių su žvangučiais, džiaugsmo dainų ir sistrų, karaliaus Sauliaus pasitikti.
^. Džiūgaudamos moterys dainavo ir sakė:

“Saulius užmušė savo tūkstančius,
o Dovydas savo dešimtis tūkstančių!”

^. Saulius labai įpyko, nes tie žodžiai jam nepatiko. Jis tarė: “Jos davė Dovydui dešimtis tūkstančių, o man tedavė tūkstančius. Tik karaliavimo jam betrūksta!”
^. Nuo tos dienos Saulius žiūrėjo į Dovydą pavydo akimis.

^. Kitą dieną pikta dvasia iš Dievo apėmė Saulių, ir jis pradėjo siausti namuose. Dovydas grojo lyra, kaip jis kasdien darydavo, o tuo tarpu Saulius laikė rankoje savo ietį.
^. Saulius sviedė ietį, sakydamas sau: “Prismeigsiu Dovydą prie sienos”. Bet Dovydas du sykius nuo jo išsigelbėjo.

^. Saulius bijojo Dovydo, nes su juo buvo VIEŠPATS, o nuo Sauliaus jis buvo pasitraukęs.
^. Todėl Saulius pašalino Dovydą iš savo aplinkos, paskirdamas jį tūkstantininku; Dovydas išeidavo ir sugrįždavo, vesdamas kareivius,
^. ir buvo sėkmingi visi žygiai, nes su juo buvo VIEŠPATS.
^. O Saulius, matydamas jį lydinčią sėkmę, kentė nuolatinę baimę.
^. Bet visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis, vesdamas juos į žygius, kartu eidavo ir kartu grįždavo.

Dovydo vedybos
^. Saulius tarė Dovydui: “Štai Meraba yra mano vyresnioji duktė. Ją aš tau duosiu žmona. Tik būk mano kovotojas ir kovok VIEŠPATIES kovas”. Mat Saulius galvojo: “Aš pats prieš jį savo rankos nekelsiu. Filistinai tepakelia ranką prieš jį!”
^. Dovydas atsakė Sauliui: “Kas aš, kas mano giminės ir kas mano tėvo namai Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?”
^. Bet atėjus laikui, kada Sauliaus duktė Meraba turėjo būti duota Dovydui, ji buvo atiduota kaip žmona Adrieliui Meholatiečiui.

^. Sauliaus duktė Michalė buvo pamilusi Dovydą. Kai apie tai buvo Sauliui pasakyta, jis buvo patenkintas.
^. Saulius sau sakė: “Ją aš duosiu jam! Ji gali būti žabangomis jam, kad filistinai pakeltų prieš jį ranką”. Todėl Saulius tarė Dovydui: “Mano žentu net dabar tu gali tapti per mano antrąją”.
^. Saulius įsakė savo dvariškiams: “Šnabždėkite Dovydui į ausį, sakydami: ‘Štai karalius tavimi žavisi, o visi jo dvariškiai tave myli. Kodėl tad netapti karaliaus žentu?'”
^. Sauliaus dvariškiai pakartojo šiuos žodžius Dovydui į ausį. Bet Dovydas atsakė: “Argi jūs manote, kad tapti karaliaus žentu yra lengvas dalykas? Aš esu tik neturtingas ir menkas žmogus”.
^. Sauliaus dvariškiai jam pranešė: “Dovydas šitaip kalbėjo”. –
^. “Dovydui taip pasakykite, – tarė Saulius. – ‘Karalius nereikalauja jokios dovanos už nuotaką, išskyrus šimtą filistinų apyvarpės odelių, idant būtų karaliaus priešams atkeršyta'”. Saulius tikėjosi nužudyti Dovydą filistinų rankomis.
^. Dvariškiams pakartojus Dovydui šiuos žodžius, Dovydas buvo patenkintas mintimi tapti karaliaus žentu. Prieš pasibaigiant nustatytam laikui,
^. Dovydas drauge su savo vyrais išsirengė į žygį ir užpuolęs užmušė du šimtus filistinų. Dovydas parnešė jų apyvarpės odeles ir suskaitė visą skaičių karaliui, kad galėtų tapti karaliaus žentu. Saulius davė jam savo dukterį Michalę žmona.
^. Betgi Saulius matė ir suprato, kad VIEŠPATS buvo su Dovydu. Net Sauliaus duktė Michalė jį mylėjo.
^. Todėl Saulius Dovydo dar labiau bijojo ir buvo jo priešas per visą savo gyvenimą.

^. Filistinų didžiūnai atžygiuodavo į mūšį. Kada tik jie atžygiuodavo, Dovydas kovodavo sėkmingiau negu visi kiti Sauliaus pareigūnai. Jo vardas tapo labai garsus.

Saulius persekioja Dovydą
^. Saulius kalbėjo savo sūnui Jonatanui ir visiems dvariškiams, kad reikėtų Dovydą užmušti. O Sauliaus sūnus Jonatanas Dovydą buvo labai pamėgęs.
^. Jonatanas tad pasakė Dovydui: “Mano tėvas Saulius nori tave žūtbūt užmušti. Prašyčiau rytoj rytą pasisaugoti. Dink iš akių ir nesirodyk!
^. O aš išėjęs stovėsiu šalia savo tėvo lauke, kuriame būsi ir tu, ir kalbėsiu savo tėvui apie tave. Jei ką nors sužinosiu, tau pasakysiu”.
^. Jonatanas savo tėvui Sauliui apie Dovydą kalbėjo gerai. Jam sakė: “Karalius neturėtų nusidėti savo tarnui Dovydui, nes jis tau nėra nusidėjęs. Priešingai, jo žygiai yra buvę tau labai naudingi.
^. Jis statė savo gyvybę į pavojų ir užmušė filistiną, o VIEŠPATS suteikė per jį didelę pergalę visam Izraeliui. Pats matei ir džiaugeisi. Kodėl tad, užmušdamas Dovydą be priežasties, turėtumei užsitraukti kaltę išliedamas nekalto žmogaus kraują?”
^. Saulius paklausė Jonatano balso ir prisiekė: “Kaip gyvas VIEŠPATS, jis nebus užmuštas!”
^. Jonatanas pasišaukė Dovydą ir visa tai jam pasakė. Tada Jonatanas nuvedė Dovydą pas Saulių, ir jis tarnavo kaip pirma.

^. Vėl kilus karui, Dovydas išžygiavo kovoti su filistinais. Jis taip smarkiai juos užpuolė, kad jie nuo jo bėgo.
^. Todėl pikta dvasia iš VIEŠPATIES apėmė Saulių. Tuo metu jis sėdėjo savo namuose su ietimi rankoje, o Dovydas grojo lyra.
^. Saulius bandė prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, bet Dovydas išvengė Sauliaus smūgio, ir ietis įsmigo į sieną. Dovydas ištrūko ir išsigelbėjo tą naktį.

Michalė išgelbsti Dovydą
^. Saulius siuntė pasiuntinius prie Dovydo namų jo tykoti ir ryto metą užmušti. Tačiau Dovydo žmona Michalė jam tarė: “Jei šiąnakt savo gyvasties negelbėsi, rytoj būsi užmuštas”.
^. Michalė tad Dovydą nuleido žemyn pro langą. Jis išsigelbėjo ir pabėgo.
^. Tada Michalė, paėmusi namų stabą, paguldė jį lovoje, padėjo prie galvos ožkų vilnos pagalvę ir apklojo jį drabužiais.
^. Kai Saulius atsiuntė pasiuntinius Dovydo suimti, ji sakė: “Jis serga”.
^. Tačiau Saulius išsiuntė pasiuntinius atgal, kad jie patys Dovydą pamatytų. “Atneškite jį pas mane su lova, – jis įsakė, – aš jį užmušiu!”
^. Įėję pasiuntiniai lovoje rado namų stabą su pagalve iš ožkų vilnos prie galvos.
^. Saulius Michalei tarė: “Kodėl tu mane taip apgavai? Tu padėjai mano priešui pabėgti!” – “Dėl to, – atsakė Michalė, – kad jis man sakė: ‘Padėk man pabėgti, kitaip aš tave užmušiu'”.

Dovydas ir Samuelis Ramoje
^. Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. Atėjęs pas Samuelį į Ramą, jis papasakojo jam visa, ką Saulius buvo jam padaręs. Jis ir Samuelis nuėjo ir apsistojo prie Najotų.
^. Sauliui buvo pranešta: “Dovydas yra prie Najotų Ramoje”.
^. Tada Saulius išsiuntė pasiuntinius Dovydo suimti. Pamačius būrį pranašų, kurie kalbėjo dvasios pagauti, su Samueliu, stovinčiu tarp jų kaip vadu, Sauliaus pasiuntinius apėmė Dievo dvasia, ir jie kalbėjo dvasios pagauti.
^. Kai Sauliui buvo apie tai pranešta, Saulius išsiuntė kitus pasiuntinius, ir jie kalbėjo dvasios pagauti. Saulius siuntė vėl – trečią kartą – pasiuntinius, ir jie kalbėjo dvasios pagauti.
^. Tada jis pats nuėjo į Ramą. Atėjęs prie didžiosios vandens talpyklos, esančios Seku’e, jis klausė: “Kur yra Samuelis ir Dovydas?” Jam buvo pasakyta, kad jie yra prie Najotų Ramoje.
^. Jis ėjo ten – Najotų Ramoje link, ir jį apėmė Dievo dvasia. Eidamas jis kalbėjo dvasios pagautas, kol pasiekė Najotus Ramoje.
^. Nusivilkęs drabužius, ir jis kalbėjo dvasios pagautas Samuelio akivaizdoje. Jis gulėjo nuogas visą tą dieną ir visą tą naktį. Todėl ir sakoma: “Argi ir Saulius yra tarp pranašų?”

Jonatanas padeda Dovydui pabėgti
^. Dovydas pabėgo iš Najotų Ramoje. Nuėjęs pas Jonataną, tarė: “Ką aš padariau? Koks yra mano nusikaltimas? Kuo nusikaltau tavo tėvui, kad jis trokšta atimti man gyvybę?”
^. Jis atsakė: “Jokiu būdu! Tu nemirsi! Tikėk manimi, mano tėvas nedaro nieko – nei svarbaus, nei nesvarbaus – man to nepatikėdamas. Kodėl turėtų tai nuo manęs slėpti? Taip negali būti!”
^. Atsakydamas Dovydas prisiekė: “Tavo tėvas puikiai žino, kad aš radau malonę tavo akyse. Jis sako sau: ‘Jonatanas neturi apie tai žinoti, kad neliūdėtų’. Iš tikrųjų, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, tik žingsnis teskiria mane nuo mirties!”

^. Jonatanas tad tarė Dovydui: “Ką tik tu man sakysi, aš dėl tavęs padarysiu”. –
^. “Štai rytoj yra jaunatis, – Dovydas kalbėjo Jonatanui, – ir aš iš tikrųjų turėčiau pietauti su karaliumi. Bet tu leisk man išvykti, idant galėčiau iki trečios dienos vakaro pasislėpti kaime.
^. Jei tavo tėvas manęs pasigestų, tark: ‘Dovydas labai prašė manęs, kad leisčiau jam trumpam nuvykti į savo miestą Betliejų, nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką’.
^. Jei jis sakytų: ‘Puiku!’ – tavo tarnas yra saugus, bet jei jis įširstų, gali būti tikras, kad yra nusprendęs daryti pikta.
^. Elkis ištikimai su savo tarnu, nes esi įvedęs savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su savimi. O jei esu kaltas, užmušk mane tu pats, bet pas savo tėvą atgal eiti manęs neversk”. –
^. “Jokiu būdu taip nekalbėk! – atsakė Jonatanas, – jei sužinosiu, kad mano tėvas yra nusprendęs daryti tau pikta, apie tai tikrai tau pasakysiu!”
^. Dovydas klausė Jonataną: “Kas man pasakys, jei tavo tėvas tau šiurkščiai atsakytų?” –
^. “Eikš, – tarė Jonatanas Dovydui, – nueikime į lauką!”

Jiems atėjus į lauką,
^. Jonatanas tarė Dovydui: “Prisiekiu VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt ir, tikėk manimi, jei jis yra tau palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir tau pranešiu.
^. Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, – taip VIEŠPATS tepadaro Jonatanui ir dar teprideda, jeigu aš apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna VIEŠPATS su tavimi, kaip jis būdavo su mano tėvu!
^. Man gyvam esant, elkis su manimi ištikima VIEŠPATIES meile, o man mirus,
^. nenutrauk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekad, net tada, kai VIEŠPATS bus išnaikinęs visus Dovydo priešus nuo žemės veido”.
^. Taip Jonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: “Tepašaukia VIEŠPATS atsiskaityti Dovydo priešus!”
^. Jonatanas iš meilės Dovydui vėl prisaikdino jį, nes jis mylėjo jį kaip save patį.

^. Jonatanas tarė Dovydui: “Rytoj yra jaunatis. Tavęs bus pasigesta, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.
^. Poryt skubiai nueik į tą vietą, kur anksčiau slėpeisi, ir būk ten prie Ezelio akmens.
^. Aš paleisiu tris strėles jo pusėn, tarsi šaudamas į taikinį,
^. ir paliepsiu berniukui: ‘Nueik ir surask strėles!’ Jei berniukui sakysiu: ‘Štai strėlės yra šiapus tavęs, surink jas!’ – tada ateik, nes tau saugu ir nėra jokio pavojaus – kaip yra gyvas VIEŠPATS!
^. Bet jei jaunuoliui sakysiu: ‘Ei, strėlės yra toliau už tavęs!’ – tada eik sau, nes pats VIEŠPATS tave išsiunčia.
^. O dėl pažado, kurį davėme vienas kitam, tebūna VIEŠPATS liudytojas man ir tau amžinai”.

^. Dovydas tad pasislėpė tame lauke. Atėjus jaunačiai, Karalius sėdosi dalytis šventės valgiu.
^. Užėmus karaliui savo įprastą vietą ant krėslo prie sienos, Jonatanas stovėjo, Abneris atsisėdo šalia Sauliaus, bet Dovydo vieta buvo tuščia.

^. Tačiau Saulius tą dieną nieko nekalbėjo. “Kas nors jam atsitiko, – pagalvojo sau, – jis turi būti nešvarus ir dar nėra apsivalęs”.
^. Bet kitą dieną po jaunaties – antrą dieną – Dovydo vieta vėl buvo tuščia. Saulius savo sūnui Jonatanui tarė: “Kodėl Išajo sūnus neatėjo į šventę nei vakar, nei šiandien?”
^. Jonatanas Sauliui atsakė: “Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į Betliejų.
^. Jis sakė: ‘Prašyčiau leisti man eiti, nes mes turėsime šeimos šventės auką mieste, ir mano brolis į ją mane pašaukė. Taigi jeigu randu malonę tavo akyse, leisk man pasprukti ir aplankyti savo gimines’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo”.

^. Saulius įtūžo ant Jonatano. “Esi sūnus suktos ir maištingos moters! – šaukė jis – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Išajo sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai ?
^. Juk kol žemėje gyvas Išajo sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus. Dabar tad pašauk ir atvesk jį pas mane, nes jis yra pasmerktas mirti!”
^. Jonatanas klausė savo tėvą Saulių: “Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką jis yra padaręs?”
^. Bet Saulius metė į jį savo ietį, norėdamas jį nudurti. Jonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nusprendęs nužudyti Dovydą.
^. Pykčio įkarštyje Jonatanas pakilo nuo stalo ir antrąją šventės dieną nieko nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.

^. Kitą rytą Jonatanas, lydimas jauno berniuko, nuėjo į tą lauką susitikti su Dovydu.
^. Jis tarė berniukui: “Bėk ir surask strėles, kurias leidžiu”. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę toliau, negu buvo berniukas.
^. Berniukui pasiekus vietą, kur buvo nukritusi Jonatano strėlė, Jonatanas sušuko berniukui: “Ei, žiūrėk, strėlė yra toliau!”
^. Jonatanas vėl pašaukė berniuką: “Skubėk! Greičiau ir nestoviniuok!” Taigi Jonatano berniukas surinko strėles ir parnešė savo šeimininkui.
^. Berniukas nieko neįtarė. Tik Jonatanas ir Dovydas težinojo apie jų susitarimą.
^. Jonatanas padavė savo ginklus berniukui, paliepdamas: “Eik ir parnešk juos į miestą”.
^. Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčia ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas ilgiau verkė.

^. Tada Jonatanas tarė Dovydui: “Eik ramybėje, nes mudu abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, tardami: ‘Tebūna VIEŠPATS su manimi ir tavimi, su mano palikuonimis ir tavo palikuonimis amžinai'”.

Dovydas ir Nobės kunigas
^. Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jonatanas sugrįžo į miestą.
^. Dovydas atėjo į Nobę pas kunigą Ahimelechą. Išsigandęs Ahimelechas išėjo Dovydo pasitikti. “Kodėl tu ateini vienas? – tarė jis. – Kodėl nėra nė vieno kito su tavimi?” – jis klausė.
^. Dovydas kunigui Ahimelechui atsakė: “Mane karalius pasiuntė su reikalu ir įsakė: ‘Tenežino joks žmogus nieko apie reikalą, kuriuo tave siunčiu, ar apie tau duotą įsakymą’. Užtat ir nurodžiau savo vyrams susitikti tokioje ir tokioje vietoje.
^. O dabar, – ką turi po ranka? Duok man penketą kepalų duonos arba ką gali rasti”.
^. Kunigas Dovydui atsakė: “Paprastos duonos neturiu po ranka, tik pašventintos duonos. Galite jos valgyti, jei vyrai yra susilaikę nuo moterų”.
^. Dovydas, atsakydamas kunigui, tarė: “Aš laiduoju, kad moterys buvo atskirtos nuo mūsų, kaip ir praeityje. Kada tik leisdavausi į žygį, net ir į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti. Juo labiau šiandien, kai mūsų kelionė yra pašventinama ginklais!”
^. Kunigas tad davė jam pašventintos duonos, nes ten kitos duonos nebuvo, kaip tiktai Artumo duona, kuri buvo paimta iš VIEŠPATIES akivaizdos ir tuo pačiu laiku pakeista šilta duona.

^. Tą dieną ten buvo vienas iš Sauliaus pareigūnų, užlaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje, vardu Doegas Edomietis. Jis buvo vyriausiasis Sauliaus kerdžius.

Galijoto kalavijas
^. Tada Dovydas tarė Ahimelechui: “Ar nėra čia pas tave kokios ieties ar kalavijo? Nepasiėmiau nei savo kalavijo, nei jokių savo ginklų, nes karaliaus reikalas vertė labai skubėti”. –
^. “Štai, – atsakė kunigas, – ten, už efodo, įvyniotas į drabužį yra kalavijas Galijoto – filistino, kurį užmušei Elos slėnyje. Jei nori jį imti, imk, nes kito, išskyrus jį, čia nėra”. Dovydas atsakė: “Kito tokio nėra! Duok jį man!”

Dovydas bėglys pas filistinus
^. Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą.
^. Achišo dvariškiai jam sakė: “Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja, šokdami ratelius:

‘Saulius užmušė savo tūkstančius,
o Dovydas savo dešimtis tūkstančių?'”

^. Tuos žodžius Dovydas paėmė į širdį ir Gato karaliaus Achišo labai bijojo.
^. Užtat kada tik būdavo tarp jų, jis apsimesdavo bepročiu ir, jiems bandant jį sutramdyti, elgdavosi kaip pamišėlis: kleizodavo ženklus ant miesto vartų durų ir varvindavo seiles sau į barzdą. Galop Achišas tarė savo dvariškiams: “Jūs matote, kad tas vyras pamišęs! Kodėl tat reikėjo jį pas mane atvesti?
^. Nejau man pamišėlių trūksta, kad jūs atvedėte šį vyruką prieš mane maivytis? Argi turėtų toks į mano namus įeiti?”
^. Dovydas iš ten išėjo ir nubėgo į Adulamo olą. Išgirdę apie tai, jo broliai ir visi jo tėvo namai suėjo ten pas jį.
^. Kas tik buvo nuskurdęs ar kas tik buvo prasiskolinęs, ar kas tik buvo apkartintos širdies, dėjosi prie jo. Jis tapo jų vadu. Su juo buvo apie keturis šimtus vyrų.
^. Iš ten Dovydas nuėjo į Moabo Mizpę. Moabo karaliui jis tarė: “Prašyčiau leisti mano tėvui ir motinai ateiti pas tave, kol sužinosiu, ką Dievas nori man daryti”.
^. Jis paliko juos pas Moabo karalių, ir jie pas jį gyveno visą laiką, kol Dovydas buvo savo tvirtovėje.
^. Tačiau pranašas Gadas tarė Dovydui: “Nesėdėk tvirtovėje! Tuojau pat eik į Judo žemę!” Taigi Dovydas paliko tvirtovę ir nuėjo į Hereto mišką.

Doegas išduoda Ahimelechą
^. Saulius išgirdo, kad Dovydas ir su juo buvusieji vyrai buvo aptikti. Tuomet Saulius sėdėjo Gibeoje, po tamarisko medžiu ant kalvos, su ietimi rankoje, apsuptas visų savo dvariškių.
^. Aplink save stovintiems dvariškiams Saulius tarė: “Klausykitės, Benjamino vyrai! Ar Išajo sūnus duos kiekvienam iš jūsų laukų ir vynuogynų? Ar padarys jus visus tūkstantininkais ir šimtininkais?
^. Ar tai dėl to prieš mane susimokėte? Juk niekas man nepasako, kad mano sūnus susidėjo su Išajo sūnumi, nė vienas iš jūsų nesirūpina manimi ir nepasako man, kad mano sūnus sukurstė mano tarną tykoti manęs iš pasalų, kaip jis šiandien ir daro”.
^. Doegas Edomietis, stovėjęs tarp Sauliaus dvariškių, atsiliepdamas tarė: “Aš mačiau Išajo sūnų, atėjusį į Nobę, pas Ahitubo sūnų Ahimelechą.
^. Jo labui jis VIEŠPATIES teiravosi, aprūpino jį maistu ir atidavė jam filistino Galijoto kalaviją”.

Saulius nubaudžia kunigus
^. Karalius pasiuntė pašaukti Ahitubo sūnų Ahimelechą ir visus kunigus, priklausiusius jo tėvo namams Nobėje. Jie visi atėjo pas karalių.
^. Tada karalius tarė: “Klausykis atidžiai, Ahitubo sūnau!” – “Aš čia, mano viešpatie!” – jis atsakė.
^. Saulius jo klausė: “Kodėl prieš mane susimokėte, tu ir Išajo sūnus? Tu davei jam duonos bei kalaviją ir teiravaisi Dievo jo labui, kad jis prieš mane sukiltų ir tykotų manęs iš pasalų, kaip jis šiandien ir daro!”

^. Ahimelechas, atsakydamas karaliui, tarė: “Kuris iš visų tavo dvariškių yra taip ištikimas kaip Dovydas? Jis yra karaliaus žentas, tavo asmens sargybos vadas ir laikomas pagarboje tavo namuose.
^. Ar pirmąkart aš teiravausi Dievo jo labui? Jokiu būdu ne! Tegu karalius neprikiša kaltės savo tarnui ar kam nors iš mano tėvo namų, nes tavo tarnas nieko – nei mažai, nei daug – apie tai nežinojo”.
^. Bet karalius tarė: “Ahimelechai, tu mirsi! Tu ir visi tavo namai!”
^. Ir karalius įsakė aplink jį stovinčiai asmens sargybai: “Pulkite! Užmuškite VIEŠPATIES kunigus, nes ir jų rankos yra su Dovydu! Jie žinojo, kad jis buvo bėglys, bet man to nepranešė”. Bet karaliaus tarnai nenorėjo pakelti rankos prieš VIEŠPATIES kunigus.
^. Tuomet karalius tarė Doegui: “Tu, Doegai, išdrįsk! Pulk kunigus!” Doegas Edomietis paėjo pirmyn ir pats puolė kunigus. Tą dieną jis užmušė aštuoniasdešimt penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą.
^. Nobę – kunigų miestą – jis ištiko kalaviju; vyrus ir moteris, vaikus ir mažylius, jaučius, asilus ir avis – visa jis ištiko kalaviju.

Ahimelecho sūnus Abjataras pabėga
^. Bet vienas Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnus, vardu Abjataras, išsigelbėjo ir nubėgo pas Dovydą.
^. Kai Abjataras pranešė Dovydui, kad Saulius išžudė VIEŠPATIES kunigus,
^. Dovydas tarė Abjatarui: “Tą dieną ten buvo Doegas Edomietis, aš žinojau, jog jis tikrai išduos Sauliui. Aš laikau save kaltu už gyvybę visų tavo tėvo namuose.
^. Gyvenk su manimi ir nebijok, nes kas ieškotų tavo gyvasties, turės ieškoti ir mano gyvasties. Būsi saugus su manimi”.

Dovydas gina Keilą nuo filistinų
^. Dovydui buvo pranešta: “Štai filistinai puola Keilą ir plėšia klojimus”.
^. Dovydas klausė VIEŠPATIES, teiraudamasis: “Ar turiu eiti ir užpulti tuos filistinus?” VIEŠPATS atsakė Dovydui: “Eik filistinų pulti ir išgelbėk Keilą”.
^. Bet Dovydo vyrai jam sakė: “Štai, mes bijome net čia, Judo žemėje! O kas bus tada, kai nueisime į Keilą kovoti su filistinais?”
^. Dovydas tad vėl teiravosi VIEŠPATIES. VIEŠPATS jam atsakė: “Taip! Tuojau pat žygiuok į Keilą, nes aš paduosiu filistinus tau į rankas”.
^. Dovydas ir jo vyrai nuėjo į Keilą ir kovojo su filistinais. Jis išsivarė jų galvijus ir laimėjo prieš juos didelę pergalę. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.

^. Kai Ahimelecho sūnus Abjataras atbėgo pas Dovydą į Keilą, jis atėjo su efodu rankoje.

^. Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra atėjęs į Keilą. “Dievas padavė jį man į rankas, – sakė sau Saulius, – nes jis, įeidamas į miestą su vartais ir skląsčiais, užsidarė narve”.
^. Saulius tad pašaukė visas karines pajėgas prie ginklų žygiuoti į Keilą ir apsupti Dovydą ir jo vyrus.
^. Dovydas, sužinojęs, kad Saulius rengia jam pikta, paliepė kunigui Abjatarui: “Atnešk efodą!”
^. Tuomet Dovydas tarė: “O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius rengiasi ateiti į Keilą ir dėl manęs sunaikinti miestą.
^. Ar Saulius ateis, kaip tavo tarnas yra girdėjęs? O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, maldauju tave, pasakyk savo tarnui”. – “Ateis,” – atsakė VIEŠPATS.
^. Tuomet Dovydas tarė: “Ar Keilos didžiūnai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?” – “Išduos,” – atsakė VIEŠPATS.
^. Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus, tuojau paliko Keilą ir klajojo iš vienos vietos į kitą. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra išbėgęs iš Keilos, jis nutraukė žygį.

Dovydas ir Jonatanas Horeše
^. Dovydas gyveno Judo dykumos tvirtovėse; gyveno Zifo dykumos aukštumose. Saulius nuolat jo ieškojo, bet Dievas nepadavė Dovydo į jo rankas.

^. Būdamas Horeše Zifo dykumoje, Dovydas sužinojo, kad Saulius buvo išėjęs ieškoti jo gyvybės.
^. Kartą Sauliaus sūnus Jonatanas atėjo į Horešą pas Dovydą ir pastiprino jo ranką Dievo vardu.
^. Sakė jam: “Nebijok, nes mano tėvo Sauliaus ranka niekad tavęs nepalies. Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antrasis po tavęs. Net mano tėvas Saulius žino, kad taip yra”.
^. Tada jiedu sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje. Dovydas pasiliko Horeše, o Jonatanas sugrįžo į savo namus.

Zifo gyventojų klasta
^. Keletas Zifo gyventojų atėjo pas Saulių į Gibeą ir tarė: “Dovydas slapstosi tarp mūsų Horešo tvirtovėse prie Hachilos kalvos į pietus nuo Ješimono.
^. Nūn tad, karaliau, kada tik panorėsi ateiti, ateik! Mes savo ruožtu paduosime jį karaliui į rankas”.
^. Saulius atsakė: “Būkite VIEŠPATIES palaiminti už man parodytą užuojautą!
^. Prašyčiau grįžti ir dar kartą ištirti. Tiksliai sužinokite, kur yra jo lankoma lindynė ir kas jį ten matė, nes man pranešta, kad jis yra labai klastingas.
^. Apžiūrėkite ir sužinokite visas jo lindynes, kuriose jis yra slapstęsis, ir sugrįžkite pas mane, kai būsite tikri. Tada aš su jumis eisiu, ir jei jis yra toje srityje, aš jį suieškosiu tarp visų Judo klanų”.
^. Jie tad tuojau iškeliavo į Zifą pirma Sauliaus.

Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, Araboje, į pietus nuo Ješimomo.
^. Sauliui ir jo vyrams atėjus jo ieškoti, buvo pranešta apie tai Dovydui. Jis nusileido prie uolos, esančios Maono dykumoje. Saulius, apie tai išgirdęs, vijosi Dovydą į Maono dykumą.
^. Saulius skynėsi sau kelią vienu kalno šlaitu, o Dovydas ir jo vyrai buvo kitoje kalno pusėje. Dovydui skubant pabėgti nuo Sauliaus, o Sauliui ir jo vyrams stengiantis apsupti Dovydą bei jo vyrus ir juos sugauti,
^. pas Saulių atėjo pasiuntinys ir tarė: “Skubėk eiti į žygį, nes filistinai užpuolė kraštą!”
^. Taigi Saulius liovėsi vytis Dovydą ir nužygiavo prieš filistinus. Užtat ta vieta ir buvo pavadinta Pabėgimo uola.

Dovydas pasigaili Sauliaus
^. Iš ten Dovydas palipo į En-Gedį ir apsistojo jo kalnų tvirtovėse.
^. Kai, nuvijęs filistinus, Saulius sugrįžo, jam buvo pranešta: “Štai Dovydas yra En-Gedžio dykumoje”.
^. Tada Saulius, pasiėmęs iš viso Izraelio tris tūkstančius rinktinių vyrų, išėjo ieškoti Dovydo bei jo vyrų laukinių ožkų uolų kryptimi.
^. Jis atėjo prie avidžių šalia kelio. Ten buvo ola, ir Saulius įėjo į ją nusilengvinti. O Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gale.

^. Dovydo vyrai sakė jam: “Štai ta diena, apie kurią VIEŠPATS tau kalbėjo: ‘Aš paduosiu tavo priešą tau į rankas. Tu gali pasielgti su juo, kaip tau patinka'”. Dovydas prislinko ir vogčiomis atpjovė Sauliaus skraistės skverną.
^. Bet paskui Dovydui gėlė širdį, kam jis nupjovė Sauliaus skraistės skverną.
^. “Tegu VIEŠPATS mane apsaugo, – sakė jis savo vyrams, – kad aš drįsau padaryti tokį dalyką savo viešpačiui – VIEŠPATIES pateptajam, pakeldamas ranką prieš jį. Juk jis yra VIEŠPATIES pateptasis!”
^. Tais žodžiais Dovydas smarkiai sudraudė savo vyrus ir Sauliaus užpulti jiems neleido.

Saulius paliko olą ir nuėjo savo keliu.
^. Tada ir Dovydas pakilo ir, išėjęs iš olos, pašaukė Saulių: “Mano valdove, karaliau!” Sauliui atsigręžus pasižiūrėti, Dovydas su didžia pagarba žemai nusilenkė.
^. Sauliui Dovydas tarė: “Kodėl klausai žodžių žmonių, kurie sako: ‘Štai Dovydas nori tau pikta padaryti’?
^. Savo akimis tu gali dabar matyti, kad VIEŠPATS šiandien oloje buvo padavęs tave man į rankas. Nors jie ir ragino tave užmušti, bet aš tavęs pasigailėjau. Tariau sau: ‘Rankos prieš savo valdovą nepakelsiu, nes jis yra VIEŠPATIES pateptasis’.
^. Štai, mano tėve, gerai pasižiūrėk į savo skraistės skverną mano rankoje, nes, pjaudamas skverną nuo tavo skraistės, aš tavęs neužmušiau! Gali tad tikrai žinoti ir matyti, kad mano rankose nėra nieko pikta ir maištinga. Tau aš nesu nusidėjęs, nors tu mane vejiesi, norėdamas užmušti.
^. Tebūna VIEŠPATS mūsų teisėjas! Tegu jis pats įvykdo tau kerštą už mane, bet mano ranka nebus pakelta prieš tave!
^. Kaip sako sena patarlė: ‘Nedori darbai ateina iš nedorėlių!’ Mano ranka nebus pakelta prieš tave.
^. Prieš ką yra išėjęs Izraelio karalius? Ką jis vejasi? Nustipusį šunį ar vienišą blusą?
^. Tebūna tad VIEŠPATS teisėjas, tegu teisia mane ir tave! Tegu jis įsidėmi, tegu jis mano bylą apgina ir tegu jis mane prieš tave pateisina!”

^. Kai Dovydas pabaigė sakyti Sauliui visus tuos dalykus, Saulius tarė: “Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?” Ir Saulius pravirko balsu.
^. “Ne aš, bet tu esi teisus, – tarė jis Dovydui, – nes man tu atmokėjai gerumu, o aš tau mokėjau piktumu.
^. Taip, tu ką tik parodei, kaip kilniai elgeisi su manimi, nes, VIEŠPAČIUI padavus mane tau į rankas, tu manęs neužmušei.
^. Kai žmogus užklumpa savo priešą, argi jis leidžia jam sveikam savo keliu eiti? Tegu VIEŠPATS atlygina tau gerumu už tai, ką tu man šiandien padarei.
^. Nūn, tikėk manimi, aš žinau, kad tu tikrai tapsi karaliumi ir kad karaliavimas Izraelyje pereis į tavo rankas.
^. Prisiek tad man VIEŠPAČIU, kad nesunaikinsi po manęs mano palikuonių ir neištrinsi iš mano tėvo namų mano vardo”.
^. Sauliui Dovydas prisiekė.

Tada Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai palipo į kalnų tvirtovę.

Samuelio mirtis. Pasakojimas apie Nabalą ir Abigailę
^. Samuelis mirė, ir visas Izraelis susirinko jo apraudoti. Palaidojo prie jo namo Ramoje.

Tada Dovydas nuėjo į Parano dykumą.

^. Maone gyveno žmogus, kurio nuosavybė buvo Karmelyje. Tas žmogus buvo labai turtingas. Jis turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Tuo metu jis kirpo avis Karmelyje.
^. Žmogaus vardas buvo Nabalas, o vardas jo žmonos – Abigailė. Moteris buvo protinga ir graži, bet vyras buvo šiurkštus žmogus ir nedorėlis. Jis buvo iš Kalebo klano.
^. Dovydas, būdamas dykumoje, išgirdo, kad Nabalas kerpa savo avis.
^. Dovydas tad pasiuntė dešimt vaikinų. Vaikinams Dovydas nurodė: “Palipkite į Karmelį. Nuėję pas Nabalą, jį mano vardu pasveikinkite.
^. Taip sakykite: ‘Už gyvenimą! Ramybė tau ir ramybė tavo namams! Ramybė visam, ką turi!
^. Girdžiu, kad dabar kerpi avis. Kaip žinai, tavo piemenys buvo su mumis, mes jų neskriaudėme, ir jie nieko nepasigedo per visą laiką, kol jie buvo Karmelyje.
^. Prašyčiau paklausti savo vaikinų, ir jie tau pasakys. Todėl teranda mano vaikinai malonę tavo akyse, nes atėjome šiuo ypatingu metu. Prašyčiau duoti, ką tik turi po ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui'”.

^. Dovydo vaikinai nuėję pakartojo visus tuos žodžius Nabalui Dovydo vardu. Jiems nutilus,
^. Nabalas Dovydo tarnams atsakė: “Kas tas Dovydas? Kas tas Išajo sūnus? Nūdien yra daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų.
^. Nejau imsiu savo duoną, vandenį bei mėsą, kurią paskerdžiau savo avių kirpėjams, ir duosiu nežinia iš kur atėjusiems vyrams?”
^. Dovydo vaikinai tad grįžo nueitu keliu. Sugrįžę visa tai jam papasakojo.
^. Savo vyrams Dovydas tarė: “Visi prisisekite savo kalavijus!” Kiekvienas jų prisisegė kalaviją, ir pats Dovydas prisisegė kalaviją. Apie keturis šimtus vyrų leidosi eiti su Dovydu, o du šimtai pasiliko prie daiktų.

^. Nabalo žmonai Abigailei vienas iš Nabalo vaikinų pasakė: “Štai Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius pasveikinti mūsų šeimininko, o jis juos labai įžeidė.
^. Tačiau tie vyrai buvo mums labai geri, mūsų neskriaudė, ir mes nieko nepasigedome per visą laiką, kol klajojome su jais, būdami gamtos prieglobstyje.
^. Siena mums jie buvo ir naktį, ir dieną – visą laiką, kai buvome su jais, ganydami avis.
^. Nūn tad žinok tai ir pagalvok, ką turėtumei daryti, nes nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visiems jo namams. Jis yra toks niekšingas žmogus, kad niekas negali su juo kalbėtis”.

^. Skubiai Abigailė paėmė du šimtus kepalų duonos, du vynmaišius vyno, penkias jau iškeptas avis, penkis saikus pagruzdintų grūdų, šimtą kekių razinų ir du šimtus papločių iš figų. Sukrovusi juos ant asilų,
^. savo vaikinams ji tarė: “Eikite pirma manęs. Aš seksiu jums iš paskos”. Bet savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė.
^. Atsitiko, kad, jai jojant ant asilo ir leidžiantis žemyn kalno tarpekliu, Dovydas ir jo vyrai leidosi žemyn jos link. Su jais ji susitiko.
^. Dovydas buvo ką tik pasakęs: “Iš tikrųjų be reikalo taip saugojau to žmogaus nuosavybę dykumoje, kad niekas nepražuvo iš to, kas jam priklausė, nes jis man dabar atsilygino piktu už gera!
^. Tegu Dievas tai padaro ir dar teprideda Dovydo priešams, jei, nespėjus rytui išaušti, aš palikčiau gyvą bent vieną vyriškį iš tų, kurie jam priklauso”.

^. Abigailė, pamačiusi Dovydą, skubiai nulipo nuo asilo ir, puldama prieš Dovydą kniūbsčia nusilenkė iki žemės.
^. Parpuolusi prie jo kojų, ji maldavo: “Tekrinta tik ant manęs, mano viešpatie, ši kaltė! Prašyčiau leisti tavo tarnaitei tau kalbėti ir išklausyti tavo tarnaitės žodžių.
^. Prašyčiau, mano viešpatie, nekreipti dėmesio į Nabalą – tą niekšingą žmogų, nes koks jo vardas, toks jis ir yra! Jo vardas reiškia ‘Kvailys’, ir jis yra kvailas. O aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties vaikinų, kuriuos tu siuntei.

^. Nūn tad, mano viešpatie, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip tu esi gyvas, kadangi VIEŠPATS sulaikė tave nuo kraujo kaltės ir nuo keršto savo paties ranka, tegu tavo priešai ir ieškantys pikta mano viešpačiui tampa kaip Nabalas.
^. O dabar ši dovana, kurią tavo tarnaitė atnešė savo viešpačiui, tegu būna duota vaikinams, sekantiems paskui mano viešpatį.
^. Prašyčiau atleisti tavo tarnaitei nusižengimą, nes VIEŠPATS tikrai suteiks mano viešpačiui išliekančius namus dėl to, kad mano viešpats kovoja VIEŠPATIES kovas, ir jokio pikto neturi būti rasta tavyje per visą tavo gyvenimą.
^. Jei pakiltų žmogus tavęs persekioti ir tavo gyvybės ieškoti, mano viešpaties gyvybė bus įrišta į gyvųjų ryšulėlį VIEŠPATIES, tavo Dievo, globoje, bet gyvybę tavo priešų jis nusvies tarsi iš svaidyklės.
^. Kai VIEŠPATS bus įvykdęs mano viešpačiui visa gera, ką jis yra tau pažadėjęs, ir bus paskyręs tave Izraelio valdovu,
^. mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi už be reikalo išlietą kraują ar savo ranka įvykdytą kerštą. O kai VIEŠPATS bus padaręs mano viešpatį laimingą, tada atsimink savo tarnaitę”.

^. Dovydas tarė Abigailei: “Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti!
^. Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės ir atkeršijimo savo paties ranka!
^. Nes kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sulaikęs mane daryti tau pikta, jei nebūtumei skubėjusi ir atėjusi manęs sutikti, tikrai dar prieš rytui auštant nė vieno vyriškio nebūtų išlikę Nabalui”.
^. Tada Dovydas priėmė iš jos rankų, ką ji buvo jam atnešusi, ir tarė jai: “Eik ramybėje į savo namus! Tikėk manimi, aš paklausiau tavo balso ir įvykdžiau tavo prašymą”.

^. Abigailė parėjo namo pas Nabalą. Žiūri, jis kelia vaišes tarsi karaliaus puotą savo namuose. Nabalas buvo linksmai nusiteikęs, nes labai girtas, todėl ji iki ryto jam visiškai nieko nesakė.
^. Kitą rytą, kai vynas buvo iš Nabalo išgaravęs, jo žmona jam papasakojo visa, kas buvo įvykę. Jam širdis apmirė krūtinėje, ir jis tarsi suakmenėjo.
^. Praslinkus maždaug dešimčiai dienų, VIEŠPATS ištiko Nabalą, ir jis numirė.
^. Išgirdęs, kad Nabalas mirė, Dovydas tarė: “Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris atlygino Nabalui už man padarytą įžeidimą ir savo tarną sulaikė nuo pikto! VIEŠPATS grąžino Nabalo nedorus darbus jam pačiam ant galvos”. Tada Dovydas išsiuntė pas Abigailę pasiuntinius prašyti jos rankos, paimti ją sau žmona.
^. Dovydo tarnai, atėję pas Abigailę į Karmelį, jai tarė: “Dovydas pasiuntė mus pas tave paimti tave jam žmona”.
^. Ji pakilo ir, nusilenkusi veidu lig žemės, tarė: “Laikykite savo tarnaitę verge plauti mano viešpaties tarnų kojas”.
^. Tada Abigailė skubiai atsikėlė ir, užsėdusi ant asilo, išjojo drauge su savo penkiomis tarnaitėmis paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona.

^. Dovydas buvo paėmęs žmona Ahinoamą iš Jezrėelio. Taigi abi jos tapo jo žmonomis.
^. Saulius savo dukterį Michalę – Dovydo žmoną – buvo atidavęs žmona Lajišo sūnui Paltijui iš Galimų.

Dovydas pasigaili Sauliaus
^. Zifo žmonės atėjo pas Saulių Gibeoje ir sakė: “Dovydas slapstosi Hachilos kalvoje priešais Ješimoną”.
^. Saulius tad tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trimis tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose.
^. Saulius įsirengė stovyklą prie kelio ant Hachilos kalvos, esančios priešais Ješimoną. O Dovydas tuo metu laikėsi dykumoje. Pastebėjęs, kad Saulius yra atžygiavęs jo ieškoti į dykumą,
^. Dovydas pasiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius buvo tikrai atvykęs.
^. Tada pats Dovydas nuėjo į vietą, kur buvo Sauliaus stovykla. Dovydas išžvalgė vietą, kur miegojo Saulius drauge su Nero sūnumi Abneriu, savo kariuomenės vadu. Saulius miegojo užkardos viduje, o kareiviai buvo išsidėstę aplink jį.

^. Dovydas kreipėsi į hetitą Ahimelechą ir Zerujos sūnų Abišajį, Joabo brolį, tardamas: “Kas nulips su manimi į Sauliaus stovyklą?” Abišajis atsakė: “Aš nulipsiu su tavimi”.
^. Dovydas ir Abišajis tad atėjo prie kareivių nakčia, žiūri, Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneris ir kareiviai aplink jį miega.
^. “Šiandien VIEŠPATS padavė tau į rankas tavo priešą! – tarė Abišajis Dovydui. – Leisk tad man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk jam smogti man nereikės”.
^. Bet Dovydas Abišajui atsakė: “Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti be kaltės?”
^. Dovydas tęsė: “Kaip VIEŠPATS gyvas, pats VIEŠPATS ištiks jį arba kai ateis jo diena mirti, arba kai nužygiuos į mūšį ir žus.
^. Tesaugo mane VIEŠPATS, kad aš nepakelčiau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. Dabar tad paimk ietį, esančią jam prie galvos, bei vandens ąsotį, ir eikime sau”.
^. Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs.

^. Dovydas, perėjęs į kitą šlaitą, atsistojo ant tolimos kalvos viršūnės. Tarp jų buvo didelis nuotolis.
^. Dovydas pašaukė kareivius ir Nero sūnų Abnerį, tardamas: “Abneri! Ar neatsiliepsi?” Atsiliepdamas Abneris sušuko: “Kas tu esi, kad rėkauji karaliui?”
^. Abneriui Dovydas tarė: “Tu esi vyras, ar ne? Kito, kaip tu, nėra Izraelyje! Kodėl tad nebudėjai prie savo viešpaties karaliaus? Juk vienas iš kareivių atėjo karaliaus, tavo viešpaties, užmušti!
^. Ką padarei, nėra gera! Kaip gyvas VIEŠPATS, esate verti mirties bausmės, nes nebudėjote prie savo viešpaties – prie VIEŠPATIES pateptojo. Nūn apsižvalgyk! Kur yra karaliaus ietis ar vandens ąsotis, buvęs jam prie galvos?”

Saulius prisipažįsta kaltas esąs
^. Saulius, pažinęs Dovydo balsą, klausė: “Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?” – “Tai mano balsas, o karaliau, mano viešpatie,” – atsakė Dovydas
^. ir pridūrė: “Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną? Ką aš padariau? Kokia kaltė yra mano rankoje?
^. Dabar tad prašyčiau savo viešpatį karalių paklausyti savo tarno žodžių. Jei pats VIEŠPATS yra sukurstęs tave prieš mane, tegu jis priima atnašos kvapą. Bet jei tai yra žmonės, tebūna jie VIEŠPATIES prakeikti, nes jie taip toli mane išvarė, kad aš negaliu šiandien turėti savo dalies VIEŠPATIES pavelde, tarsi man sakytų: Eik, tarnauk kitiems dievams’.
^. Dabar tad tegu nekrinta mano kraujas ant žemės, toli nuo VIEŠPATIES Artumo, nes Izraelio karalius yra išėjęs ieškoti vienos blusos, tarsi kurapkos kalvose medžioti”.

^. O Saulius atsakė: “Aš nusidėjau! Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, daugiau aš tau niekad pikta nedarysiu, žinodamas, kad tu šiandien branginai mano gyvastį. Taip, aš elgiausi kvailai ir dariau didelę klaidą”.
^. Atsakydamas Dovydas tarė: “Štai ietis, o karaliau! Atsiųsk vaikiną jos paimti.
^. VIEŠPATS atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas. Šiandien VIEŠPATS padavė tave man į rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį.
^. Štai kaip šiandien tavo gyvybė buvo brangi mano akyse, lygiai taip brangi tebūna mano gyvybė VIEŠPATIES akyse ir teišgelbsti mane iš visų pavojų”.
^. Saulius Dovydui tarė: “Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug pasieksi, tau visada seksis!”

Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo namo.

Dovydas – bėglys Gate
^. “Vieną dieną, – sakė Dovydas sau širdyje, – aš tikrai žūsiu nuo Sauliaus rankos. Nieko geresnio nelieka man, kaip gelbėtis filistinų krašte. Saulius tada nustos manęs ieškoti visoje Izraelio žemėje, ir aš išsigelbėsiu iš jo rankų”.
^. Dovydas tad leidosi į kelionę drauge su savo šešiais šimtais vyrų ir perėjo pas Maocho sūnų Gato karalių Achišą.
^. Dovydas ir jo vyrai gyveno pas Achišą Gate, kiekvienas su savo šeima, o Dovydas su savo dviem žmonomis – Ahinoama Jezrėeliete ir Abigaile iš Karmelio, Nabalo našle.
^. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra pabėgęs į Gatą, jis daugiau jo nebeieškojo.

^. Dovydas kreipėsi į Achišą: “Jei radau malonę tavo akyse, tegu būna man duota vieta gyventi viename iš miestelių. Kam gi turėtų tavo tarnas gyventi su tavimi karališkajame mieste?”
^. Tą dieną Achišas jam davė Ziklagą. Užtat Ziklagas ir priklauso Judo karaliams iki šios dienos.
^. Filistinų žemėje Dovydas išgyveno vienerius metus ir keturis mėnesius.

^. Dovydas ir jo vyrai eidavo ir užpuldavo gešuritus, gizritus ir amalekitus – tautas, gyvenusias krašte nuo Telamo iki pat Šuro ir Egipto žemės.
^. Kada tik Dovydas užpuldavo kokią vietovę, jis nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters, pasigrobdavo kaimenes ir bandas, asilus, kupranugarius bei drabužius ir sugrįždavo pas Achišą.
^. Kai Achišas paklausdavo: “Kur šiandien darei žygį?” – Dovydas atsakydavo: “Prieš Jerahmėelio klano Negebą” ar: “Prieš kenitų Negebą”.
^. Dovydas nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters parvesti į Gatą, nes sau sakė: “Jie galėtų mus išduoti ir pasakyti: ‘Dovydas tai ir tai padarė'”. Taip Dovydas darė, ir toks buvo jo paprotys visą laiką, kai jis gyveno filistinų žemėje.
^. Achišas Dovydu pasitikėjo. “Jo tauta – Izraelis – tikrai jo nekenčia, – sakė sau, – amžinai jis bus man pavaldus”.

Filistinai pradeda karą su Izraeliu
^. Atsitiko, kad tomis dienomis filistinai sutelkė pajėgas mūšiui su Izraeliu. Achišas Dovydui tarė: “Nūn, savaime suprantama, tu ir tavo vyrai turite žygiuoti su mano pajėgomis”.
^. “Puiku! Greitai tu pamatysi, ką tavo tarnas gali padaryti”, – atsakė Dovydas Achišui. Tada Dovydui Achišas tarė: “Labai gerai! Tave paskirsiu savo asmens sargybiniu visam gyvenimui”.

Saulius ir En-Doro žynė
^. O Samuelis jau buvo miręs. Visas Izraelis buvo jį apraudojęs ir palaidojęs Ramoje, jo paties mieste. Saulius buvo išvaręs iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius.

^. Filistinai susitelkė ir, atžygiavę prie Šunemo, įsirengė stovyklą. Saulius surinko visą Izraelį. Jie įsirengė stovyklą prie Gilboos.
^. Pamatęs filistinų stovyklą, Saulius išsigando. Širdis jam drebėjo iš išgąsčio.
^. Saulius tad teiravosi VIEŠPATIES, bet VIEŠPATS jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimus, nei per pranašus.
^. Tuomet Saulius savo dvariškiams tarė: “Suraskite man moterį, iššaukiančią vėles, pas kurią galėčiau nueiti ir pasiteirauti”. Dvariškiai jam pasakė, kad En-Dore yra moteris, galinti iššaukti vėles.

^. Saulius tad persirengė, apsivilkdamas kitus drabužius, ir leidosi į kelionę su dviem vyrais. Jie atėjo pas tą moterį nakčia. Saulius jai tarė: “Prašyčiau išburti man per vėlę. Iššauk man tą, kurį tau pasakysiu”.
^. Moteris jam atsakė: “Be abejo, tu žinai, ką Saulius yra padaręs ir kaip jis išnaikino iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius. Kodėl tad žabangas statai, kad mane gyvą užmuštum?”
^. Bet Saulius VIEŠPAČIU jai prisiekė: “Kaip gyvas VIEŠPATS, dėl to tu nebūsi kalta”.
^. Tada moteris paklausė: “O ką turiu tau iššaukti?” Jis atsakė: “Iššauk man Samuelį”.
^. Pamačiusi Samuelį, moteris sušuko visu balsu. Sauliui moteris tarė: “Kodėl tu mane apgavai? Tu esi Saulius!”
^. “Nebijok, – tarė Saulius, – ką tu matai?” Moteris Sauliui atsakė: “Matau dvasią, kylančią iš žemės”.
^. Jis klausė ją: “Kokia yra jos išvaizda?” “Išeina senas vyras, – ji atsakė, – jis yra apsigaubęs skraiste”. Tada Saulius pažino, kad tai Samuelis. Žemai nusilenkdamas, jis puolė kniūbsčia.

^. Samuelis tarė Sauliui: “Kodėl sudrumstei man ramybę, mane iššaukdamas?” – “Man gresia didelis pavojus, – atsakė Saulius, – filistinai kariauja su manimi, o Dievas pasitraukė nuo manęs. Jis nebeatsako man nei per pranašus, nei per sapnus. Užtat ir iššaukiau tave, kad pasakytum man, ką turėčiau daryti”.
^. Samuelis atsakė: “Kodėl tad klausi mane? Juk VIEŠPATS pasitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu!
^. VIEŠPATS padarė tau lygiai taip, kaip jis kalbėjo per mane. VIEŠPATS išplėšė karalystę iš tavo rankos ir padavė tavo artimui – Dovydui!
^. Kadangi nepaklausei VIEŠPATIES balso ir neišliejai jo degančio pykčio ant Amaleko, todėl tai VIEŠPATS padarė tau šiandien.
^. Be to, VIEŠPATS paduos Izraelį drauge su tavimi į filistinų rankas. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi. VIEŠPATS paduos ir Izraelio stovyklą į filistinų rankas”.

Saulius puola į neviltį
^. Saulius, klaiko apimtas nuo Samuelio žodžių, tuojau pat sukniubo žemėje. Jam stigo ir jėgų, nes nebuvo nieko valgęs visą dieną ir visą naktį.
^. Moteris priėjo prie Sauliaus ir, matydama, kad jis klaiko apimtas, jam tarė: “Štai tavo tarnaitė klausė tavo balso. Aš stačiau į pavojų savo gyvybę ir įvykdžiau tavo nurodymus.
^. Dabar tad prašyčiau, kad ir tu paklausytum savo tarnaitės balso. Leisk man padėti prieš tave riekę duonos. Valgyk, kad turėtumei jėgų eiti savo keliu”.
^. Jis atsisakė, tardamas: “Nevalgysiu”. Bet jo dvariškiams ir moteriai prisispyrus raginant, jis jų paklausė. Jis tad pakilo nuo žemės ir atsisėdo ant lovos.
^. Moteris turėjo namuose penimą veršiuką. Skubiai jį papjovė. Paėmusi miltų, juos užminkė ir iškepė neraugintų papločių.
^. Ji padėjo visa tai Sauliui bei jo dvariškiams, ir jie pavalgė. Tą pačią naktį jie pakilo ir išėjo.

Filistinų vadai atmeta Dovydą
^. Filistinai telkė visas savo pajėgas prie Afeko, o izraeliečiai buvo pasistatę stovyklą palei šaltinį prie Jezrėelio.
^. Filistinų didžiūnai atžygiavo, kiekvienas eidamas su savo šimtinės ar tūkstančio gretomis. Dovydas ir jo vyrai atžygiavo eitynių gale, eidami su Achišu.
^. Filistinų vadai klausė: “Ką čia veikia tie hebrajai?” Achišas filistinų vadams paaiškino: “Na, tai Dovydas, Izraelio karaliaus Sauliaus tarnas. Jis yra buvęs pas mane metus su viršum, ir aš negaliu jam nieko prikišti nuo to laiko, kai jis pabėgo nuo Sauliaus, iki šios dienos”.
^. Filistinų vadai pyko ant jo. “Siųsk tą vyrą atgal, – jam tarė, – tegrįžta į vietą, kurią jam esi paskyręs. Į mūšį jis su mumis nežygiuos, kitaip mūšyje jis gali tapti mums priešu. Juk kaip kitaip galėtų šis vyrukas atgauti savo valdovo malonę? Ar ne šių vyrų galvomis?
^. Argi tai ne Dovydas, apie kurį jie šokdami dainuoja:

‘Saulius užmušė savo tūkstančius,
o Dovydas savo dešimtis tūkstančių?'”

^. Tada Achišas, pasišaukęs Dovydą, jam tarė: “Kaip gyvas VIEŠPATS, tu esi doras vyras, ir man atrodo tinkama, kad žygiuotumei į mūšį ir iš mūšio su manimi, nes neradau tavyje nieko pikta nuo tavo atėjimo pas mane dienos iki šios dienos. Nepaisant to, kiti didžiūnai tavęs nepriima.
^. Dabar tad grįžk atgal ramybėje. Nedaryk nieko, kas būtų pikta filistinų didžiūnų akyse”.

^. Bet Dovydas tarė Achišui: “Ką padariau? Kuo neįtiko tavo tarnas nuo dienos, kurią pasirodžiau prieš tave, iki šios dienos, kad negaliu eiti ir kovoti su viešpaties karaliaus priešais?”
^. Atsakydamas Dovydui, Achišas tarė: “Aš žinau, kad mano akyse esi taip tinkamas, kaip Dievo angelas. Bet, nepaisant to, filistinų vadai pasakė: ‘Į mūšį su mumis jis nežygiuos!’
^. Dabar tad atsikelk anksti rytą, tu ir su tavimi atėjusieji tavo valdovo tarnai, ir žygiuok į vietą, kurią tau paskyriau. Neimk į širdį niekingų pastabų, nes tu buvai tinkamas mano tarnyboje! Leiskitės į kelionę anksti rytą, išvykite, kai tik prašvis”.
^. Dovydas tad anksti rytą leidosi į kelionę, su savo vyrais grįždamas į filistinų žemę. O filistinai nužygiavo į Jezrėelį.

Ziklagas sugriautas
^. Kai Dovydas ir jo vyrai trečią dieną pasiekė Ziklagą, amalekitai buvo įsiveržę į Negebą ir Ziklagą. Jie buvo užpuolę Ziklagą ir jį sudeginę.
^. Jo moteris ir visus, kas buvo jame, – žemos kilmės ir kilmingus, – jie buvo paėmę į nelaisvę. Nenužudė jų nė vieno, bet juos pasigrobė ir nuėjo savo keliu.
^. Atėję į miestą, Dovydas ir jo vyrai rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestas į nelaisvę.
^. Dovydas ir su juo esantieji kareiviai aimanavo ir tol verkė, kol jiems pristigo jėgų verkti.
^. Ir abi Dovydo žmonos – Abinoama iš Jezrėelio ir Abigailė, Nabalo našlė, – buvo išvestos į nelaisvę.
^. Dovydui iškilo didelis pavojus, nes kareiviai grasino užmušti jį akmenimis. Visi kareiviai buvo įniršę dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas ieškojo jėgų pas VIEŠPATĮ, savo Dievą.

^. Dovydas tarė Ahimelecho sūnui kunigui Abjatarui: “Atnešk man efodą!” Abjataras atnešė Dovydui efodą.
^. Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, klausdamas: “Ar turiu vytis tuos užpuolikus? Ar juos pasivysiu?” Šis atsakė jam: “Vykis, nes tikrai juos pasivysi ir tikrai išgelbėsi, ką jie paėmė!”
^. Dovydas tad leidosi vytis – jis ir šeši šimtai vyrų, kurie buvo su juo. Jie atėjo į Besoro slėnį, kur buvo palikti pavargusieji.
^. Dovydas vijosi toliau – jis ir keturi šimtai vyrų. Du šimtai pasiliko, nes dėl nuovargio nebepajėgė pereiti per Besoro slėnį.

^. Laukuose aptikę egiptietį, jie atvedė jį pas Dovydą. Jie davė jam duonos valgyti ir vandens atsigerti;
^. davė jam ir figų papločio gabalą bei dvi kekes razinų. Užvalgęs jis atgavo jėgas. Jis nebuvo nei duonos valgęs, nei vandens gėręs tris dienas ir tris naktis.
^. Tada Dovydas jo paklausė: “Kieno tu? Iš kur esi?” “Aš esu vaikinas iš Egipto, vieno amalekito vergas, – jis atsakė, – mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas aš susirgau.
^. Mes užpuolėme cheretitų Negebą, Judo Negebą bei Kalebo Negebą ir sudeginome Ziklagą”.
^. Dovydas jam tarė: “Ar nuvesi mane pas tą užpuolikų gaują?” Jis atsakė: “Prisiek man Dievu, kad manęs neužmuši ar mano šeimininkui neišduosi, tai nuvesiu tave pas tą užpuolikų gaują”.

^. Kai jis nuvedė Dovydą, žiūri, jie plačiai pasklidę stovykloje – valgo, geria ir šoka – šventiškai nusiteikę, džiaugdamiesi dideliu grobiu, kurį buvo paėmę iš filistinų krašto ir iš Judo krašto.
^. Dovydas kovojo su jais nuo sutemų iki kitos dienos vakaro. Nė vienas jų neišsigelbėjo, tiktai keturi šimtai vaikinų, kurie, užsėdę ant kupranugarių, pabėgo.
^. Dovydas išgelbėjo visa, ką amalekitai buvo paėmę. Dovydas išgelbėjo ir abi savo žmonas.
^. Nieko iš jų nepasigedo – mažo ar didelio, sūnų ar dukterų, grobio ar ko kito, kas buvo pagrobta – visa Dovydas atgavo.
^. Be to, Dovydas paėmė visas bandas bei kaimenes, ir, jas varydami pirma jo, žmonės šaukė: “Tai yra Dovydo grobis!”

^. Dovydui pasiekus anuos du šimtus vyrų, dėl nuovargio nebegalėjusių sekti paskui Dovydą, paliktų prie Besoro slėnio, jie išėjo pasitikti Dovydo ir su juo esančių kareivių. Dovydas, priėjęs prie jų, su jais pasisveikino.
^. Tačiau nedori ir niekam tikę vyrai, kurie buvo žygiavę su Dovydu, tarė: “Kadangi jie nėjo su mumis, todėl jiems neduosime nieko iš atimto grobio. Tegu pasiima kiekvienas savo žmoną ir vaikus. Tegu sau eina!”
^. Bet Dovydas atsakė: “Taip neturite daryti, mano broliai, su tuo, ką VIEŠPATS mums suteikė. Jis mus apsaugojo ir mums į rankas padavė mus užpuolusią gaują.
^. Kas galėtų šiuo atžvilgiu su jumis sutikti? Dalis saugančio reikmenis bus tokia pat, kaip dalis einančio į mūšį. Jie visi po lygiai dalysis”.
^. Taigi nuo tos dienos iki šiol toks yra įstatas ir įsakas Izraelyje.

Dovydo dovanos Judo giminei
^. Pasiekęs Ziklagą, Dovydas pasiuntė dalį grobio savo bičiuliams, Judo seniūnams, tardamas: “Tai yra dovana jums iš paimto grobio iš VIEŠPATIES priešų”.
^. Jis pasiuntė grobio seniūnams į Bet-Elį, Negebo-Ramotus ir Jatirą;
^. į Aroerį, Sifmotus ir Eštemoą;
^. Rakalą, Jerahmėelio klano miestus ir kenitų klano miestus;
^. į Hormą, Bor-Ašaną ir Atachą;
^. ir į Hebroną – į visas vietas, kur buvo klajoję Dovydas ir jo vyrai.

Gilboos kalno mūšis ir Sauliaus mirtis
^. Filistinai išėjo į mūšį su Izraeliu, o Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų. Daug jų krito mirtinai sužeisti ant Gilboos kalno.
^. Filistinai pasivijo Saulių ir jo sūnus. Sauliaus sūnus – Jonataną, Abinadabą ir Malchišuą – filistinai nukovė.
^. Mūšis siautėjo aplink Saulių. Keletas lankininkų į jį pataikė ir jį sunkiai sužeidė.
^. Tuomet Saulius savo ginklanešiui tarė: “Išsitrauk iš makšties kalaviją ir nudurk mane, kad neapipjaustytieji manęs nenudurtų ir manęs neišjuoktų”. Bet jo ginklanešys tai daryti atsisakė, nes buvo klaiko apimtas. Saulius tad pačiupo savo paties kalaviją ir ant jo užsismeigė.
^. Ir ginklanešys, matydamas Saulių mirusį, puolė ant savo kalavijo ir mirė su juo.
^. Taigi tą pačią dieną drauge mirė Saulius, jo trys sūnūs ir jo ginklanešys.
^. Kai Izraelio vyrai, esantieji kitoje slėnio pusėje ir anapus Jordano, pamatė, kad Izraelio vyrai pabėgę iš mūšio ir Saulius bei jo sūnūs mirę, jie paliko savo miestus ir bėgo. O filistinai atėjo ir juos užėmė.

^. Kitą dieną filistinai, atėję žuvusiųjų apiplėšti, rado Saulių ir jo tris sūnus, kritusius ant Gilboos kalno.
^. Jie nukirto jam galvą, paėmė ginklus ir siuntė pasiuntinius per visą filistinų kraštą nunešti geros žinios savo stabų šventykloms ir žmonėms.
^. Jo ginklus padėjo į Aštarotės šventyklą, o jo kūną pakabino ant Bet-Šano sienos.
^. Bet kai Jabeš-Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai buvo padarę Sauliui,
^. visi jų ištikimi vyrai leidosi į kelionę ir, žygiavę visą naktį, nuėmė Sauliaus kūną ir kūnus jo sūnų nuo Bet-Šano sienos. Parnešę į Jabešą, juos ten sudegino.
^. Tuomet jie paėmė jų kaulus ir palaidojo juos po tamarisko medžiu Jabeše. Jie pasninkavo septynias dienas.