A. AUKŲ APEIGOS
Deginamoji auka VIEŠPATS pasišaukė Mozę ir kalbėjo jam iš Susitikimo palapinės, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: kai kas nors iš jūsų nori atvesti VIEŠPAČIUI gyvulio atnašą, atveskite atnašą iš jaučių bandos ar iš avių bei ožkų kaimenės.
Jei atnaša yra deginamoji auka iš jaučių bandos, jis atves sveiką jautį prie Susitikimo palapinės įėjimo, kad būtų priimtas jo vardu VIEŠPATIES akivaizdoje. Ten jis uždės ranką ant galvos deginamajai aukai, kad ji būtų priimta jo labui kaip išpirkimas už jį. Jautis bus papjautas VIEŠPATIES akivaizdoje, o Aaronas ir jo sūnūs atnašaus kraują, jį išliedami ant visų šonų aukuro, esančio prie Susitikimo palapinės įėjimo. Tada deginamoji auka bus nulupta ir sukapota į dalis. Kunigo Aarono sūnūs užkurs ant aukuro ugnį ir pridės į ugnį malkų. Paskui Aarono sūnūs, kunigai, išdėlios sukapotas dalis drauge su galva ir taukais ant ugnies ir malkų, esančių ant aukuro. O viduriai ir kojos bus apiplauti vandeniu. Tada kunigas pavers dūmais visą atnašą ant aukuro kaip deginamąją auką – malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI.
Jei jo atnaša deginamajai aukai yra iš smulkių gyvulių – avių ar ožkų kaimenės, jis atves sveiką aviną ar ožį. Jis bus papjautas prie šiaurinio aukuro šono VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada Aarono sūnūs – kunigai išlies jo kraują ant visų aukuro šonų. Sukapotą į dalis, kunigas išdėlios mėsą drauge su galva ir taukais viršum degančių malkų ant aukuro. O viduriai ir kojos bus apiplauti vandeniu. Tada kunigas atnašaus visa, paversdamas dūmais ant aukuro. Tai yra deginamoji auka – malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI.
Jei jo atnaša VIEŠPAČIUI yra deginamoji auka iš paukščių, jis parinks ją iš purplelių ar balandžių. Kunigas jį atneš prie aukuro, nusuks jam galvą ir ant aukuro pavers jį dūmais. O jo kraujas bus nutekintas ant aukuro sienų. Jis atskirs gurklį su viskuo, kas jame, ir numes jį į pelenams skirtą vietą rytinėje aukuro pusėje. Tada, perplėšęs paukštį per vidurį ir pusių neatskirdamas, kunigas pavers jį dūmais ant aukuro, viršum malkų ant ugnies. Tai yra deginamoji auka – malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI”.
Javų aukos “Kai kas nors duoda javų atnašą VIEŠPAČIUI, jo atnaša turi būti geriausi miltai. Jis užpils ant jų aliejaus, apibarstys smilkalais ir atneš Aarono sūnums – kunigams. Kunigas, paėmęs iš jos saują rinktinių miltų ir aliejaus, drauge su visais smilkalais pavers šią priminimo atnašą dūmais ant aukuro, malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI. O kas lieka nuo javų atnašos, bus Aaronui ir jo sūnums, švenčiausia dalis ugnies atnašų VIEŠPAČIUI.
Kai duosi javų atnašą, iškeptą krosnyje, ji turi būti iš rinktinių miltų: nerauginti papločiai, įmaišyti su aliejumi, arba neraugintos, aliejumi apteptos bandelės. Jei tavo javų atnaša yra kepta keptuvėje, ji bus iš geriausių miltų, išminkyta su aliejumi ir nerauginta. Padalyk ją į gabalus ir apipilk aliejumi. Tai yra javų atnaša. Jei tavo javų atnaša yra atnaša puode, ji bus paruošta iš rinktinių miltų aliejuje.
Kai atneši VIEŠPAČIUI javų atnašą, paruoštą vienu iš šių būdų, ji bus paduota kunigui, kuris ją padės ant aukuro. Kunigas paims iš javų atnašos priminimo dalį ir pavers ją dūmais ant aukuro kaip malonaus kvapo ugnies auką VIEŠPAČIUI. O kas lieka nuo javų atnašos, bus Aaronui ir jo sūnums, – tai yra švenčiausia dalis ugnies atnašų VIEŠPAČIUI.
Visos javų atnašos, kurias duodi VIEŠPAČIUI, turi būti neraugintos, nes nei raugo, nei medaus nepaversi dūmais kaip aukos ugnies VIEŠPAČIUI. Juos galite atnešti VIEŠPAČIUI kaip pirmienų atnašas, tačiau ant aukuro jie nebus dedami, kad duotų malonų kvapą. Visas javų atnašų aukas pasūdysi druska. Tenestinga tavo javų atnašoms tavo sandoros su Dievu druskos. Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos.
Jei neši VIEŠPAČIUI derliaus pirmienų javų atnašą, atneši savo derliaus pirmienų šviežias ugnyje pagruzdintas varpas, kruopas iš šviežių grūdų, kaip pirmienų javų atnašą. Užpilsi ant jos aliejaus ir apibarstysi ją smilkalais. Tai yra javų atnaša. O kunigas pavers dūmais jos priminimo dalį, – dalį šviežių grūdų su aliejumi drauge su smilkalais. Tai yra ugnies atnaša VIEŠPAČIUI”.
Bendravimo aukos “Jei kieno atnaša yra bendravimo auka ir jis atnašauja gyvulį iš jaučių bandos, turi atnašauti VIEŠPATIES akivaizdoje sveiką patiną ar sveiką patelę. Jis uždės ranką savo atnašai ant galvos ir papjaus gyvulį prie Susitikimo palapinės įėjimo, o Aarono sūnūs – kunigai – išlaistys kraują ant aukuro šonų. Tada iš bendravimo aukos jis atnašaus kaip ugnies atnašą VIEŠPAČIUI vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir ant vidurių esančius taukus; abudu inkstus su taukais, kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį jis išims drauge su inkstais. Tada Aarono sūnūs pavers tai dūmais ant aukuro drauge su deginamąja auka, viršum malkų ant ugnies, kaip malonaus kvapo ugnies atnašą VIEŠPAČIUI.
Jei jo atnaša yra bendravimo auka VIEŠPAČIUI iš avių kaimenės, turi atnašauti sveiką patiną ar sveiką patelę. Jei jis duoda avį kaip savo atnašą, atves ją VIEŠPATIES akivaizdon ir uždės ranką atnašai ant galvos. Ji bus papjauta priešais Susitikimo palapinę, o Aarono sūnūs išlaistys jos kraują ant visų aukuro šonų. Iš bendravimo aukos jis kaip auką VIEŠPAČIUI atnašaus ugnimi jos taukus: visą riebiąją uodegą, kuri turi būti atkirsta prie pat stuburo, vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir taukus, kurie yra ant vidurių; abudu inkstus su taukais, kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį jis išims drauge su inkstais. Tada kunigas pavers visa tai dūmais ant aukuro kaip maisto ugnies atnašą VIEŠPAČIUI.
Jei jo atnaša yra ožka, atves ją VIEŠPATIES akivaizdon ir uždės ranką jai ant galvos. Ji bus papjauta priešais Susitikimo palapinę, o Aarono sūnūs išlaistys jos kraują ant visų aukuro šonų. Iš jos jis atnašaus kaip ugnies atnašą VIEŠPAČIUI vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir visus taukus, kurie yra ant vidurių; abudu inkstus drauge su taukais, kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį jis išims drauge su inkstais. Tada kunigas visa tai pavers dūmais ant aukuro kaip maisto ugnies atnašą ugnimi maloniam kvapui.
Visi taukai priklauso VIEŠPAČIUI. Šis yra amžinas įsakas visoms jūsų kartoms, kur tik jūs gyventumėte: nevalgysite nei jokių taukų, nei jokio kraujo”.
Aukos už nuodėmę. Už Vyriausiojo kunigo nuodėmę VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Sakyk izraeliečiams: kai žmogus nusideda netyčiomis bet kuriam iš VIEŠPATIES įsakymų, darydamas tai, kas uždrausta;
Jei pateptasis kunigas nusideda taip, kad kaltė krinta ant tautos, jis už nuodėmę, kuria nusidėjo, turi atnašauti sveiką jautį iš bandos kaip atnašą už nuodėmę VIEŠPAČIUI. Jis atves jautį prie Susitikimo palapinės durų priešais VIEŠPATĮ ir uždės ranką jaučiui ant galvos. Jautis bus papjautas VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada pateptasis kunigas pasems jaučio kraujo ir įneš jį į Susitikimo palapinę. Kunigas, padažęs pirštą kraujyje, pašlakstys juo septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje Šventovės užuolaidos link. Kunigas pavilgys krauju ir kvapiųjų smilkalų aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje Susitikimo palapinėje, ragus, o likusį jaučio kraują išpils prie papėdės deginamųjų aukų aukuro, kuris yra prie Susitikimo palapinės įėjimo. Išims visus atnašos už nuodėmę jaučio taukus: vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir visus taukus, kurie yra ant vidurių; abudu inkstus drauge su taukais, kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį išims kartu su inkstais, – lygiai taip, kaip buvo išimta iš bendravimo aukos jaučio. Kunigas pavers juos dūmais ant deginamųjų aukų aukuro. O jaučio odą ir visą jo mėsą drauge su galva, kojomis, viduriais ir išmatomis – visas jaučio liekanas – jis išneš į švarią vietą už stovyklos, kur išpilami pelenai, ir sudegins ant laužo. Toje vietoje, kur išpilami pelenai, bus viskas sudeginta.
Už Izraelio bendruomenės nuodėmę Jei visa Izraelio bendruomenė suklysta netyčia ir, bendrijai to net nejaučiant, padaro ką nors, kas pagal VIEŠPATIES įsakymus neturėtų būti daroma, ir užsitraukia kaltę, tuomet, kai nuodėmė, kuria jie užsitraukė kaltę, paaiškėja, bendrija atnašaus jautį iš bandos kaip atnašą už nuodėmę ir atves jį priešais Susitikimo palapinę. Bendrijos seniūnai uždės ranką jaučiui ant galvos VIEŠPATIES akivaizdoje, ir jautis bus papjautas priešais VIEŠPATĮ. Pateptasis kunigas įneš jaučio kraujo į Susitikimo palapinę. Kunigas, padažęs pirštą kraujyje, pašlakstys juo VIEŠPATIES akivaizdoje septynis kartus užuolaidos link. Tada krauju pavilgys ragus aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje Susitikimo palapinėje, o likusį kraują išlies prie papėdės deginamųjų aukų aukuro, kuris yra prie Susitikimo palapinės įėjimo. Visus jo taukus išims ir pavers juos dūmais ant aukuro. Su šiuo jaučiu pasielgs lygiai taip, kaip pasielgė su jaučiu {kunigų} atnašos už nuodėmę; tą patį su juo padarys. Taigi kunigas atliks už juos permaldavimą, ir jiems bus atleista. O patį jautį jis išgabens už stovyklos ir sudegins jį, kaip sudegino pirmąjį jautį. Tai yra bendrijos atnaša už nuodėmę.
Už bendruomenės vadų nuodėmę Kai nusideda netyčia valdovas, darydamas ką nors iš tų dalykų, kurie pagal VIEŠPATIES, jo Dievo, įsakymus neturėtų būti daromi, ir pasijunta kaltas ar jo padarytoji nuodėmė jam primenama, tuomet jis atves sveiką ožį kaip savo atnašą. Uždės ranką ožiui ant galvos, ir ožys bus papjautas toje vietoje, kur pjaunamos deginamosios aukos VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai atnaša už nuodėmę. Tada kunigas paims savo pirštu atnašos už nuodėmę kraujo ir pavilgys juo deginamųjų aukų aukuro ragus, o jo likusį kraują išlies prie deginamųjų aukų aukuro papėdės. Visus jo taukus jis pavers dūmais ant aukuro, kaip daroma su bendravimo aukos taukais. Taip kunigas padarys permaldavimą valdovo labui už nuodėmę, ir ji bus atleista.
Už paprasto žmogaus nuodėmę Jei kas iš paprastų žmonių nusideda netyčiomis, darydamas ką nors iš tų dalykų, kurie pagal VIEŠPATIES įsakymus neturėtų būti daromi, ir pasijunta kaltas ar vėliau jam primenama jo padarytoji nuodėmė, tuomet jis atves sveiką ožką, kaip savo atnašą už nuodėmę, kurią jis yra padaręs. Jis uždės ranką ant galvos atnašai už nuodėmę, ir atnaša už nuodėmę bus papjauta deginamųjų aukų vietoje. Tada kunigas paims savo pirštu jos kraujo ir pavilgys juo deginamųjų aukų aukuro ragus, o likusį kraują išlies prie aukuro papėdės. Jis išims visus jos taukus, kaip išimami bendravimo aukos taukai, ir kunigas pavers juos dūmais ant aukuro, kad būtų malonus kvapas VIEŠPAČIUI. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui, ir jam bus atleista.
O jei atnaša, kurią jis atveda kaip atnašą už nuodėmę, yra avis, jis turi atvesti avelę be trūkumų. Jis uždės ranką ant galvos atnašai už nuodėmę, ir ji bus papjauta toje vietoje, kur yra pjaunamos deginamosios aukos. Tada kunigas paims savo pirštu jos kraujo ir pavilgys juo deginamųjų aukų aukuro ragus, o jos likusį kraują išlies prie aukuro papėdės. Visi taukai bus išimti, kaip išimami bendravimo aukos avies taukai, ir kunigas pavers juos dūmais ant aukuro virš atnašų VIEŠPAČIUI ugnimi. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už nuodėmę, kurią jis padarė, ir jam bus atleista”.
Ypatingi atnašų už nuodėmę atvejai “Jei žmogus nusideda, būdamas prisaikdintas būti liudytoju ir nors gali paliudyti, nes matė ar iš kitur sužinojo apie dalyką, bet atsisako kalbėti ir užsitraukia kaltę;
arba paliesdamas bet ką nešvaraus, nors to ir nesuvokdamas, ar tai būtų lavonas nešvaraus žvėries, ar nešvaraus galvijo, ar nešvaraus roplio, jis tampa nešvarus ir užsitraukia kaltę;
arba kai jis, nors ir nesuvokdamas, paliečia žmogaus nešvarumą – bet kokį nešvarumą, dėl kurio tampa nešvarus, bet vėliau suvokia savo kaltę;
arba kai žmogus neapgalvotai ištaria lūpomis priesaiką geram ar blogam tikslui, – kaip žmonės kad yra įpratę prisiekinėti neapgalvotai, – ir vėliau suvokia savo kaltę dėl tokios priesaikos.
Kai jis suvokia savo kaltę bet kuriuo iš šių atvejų, išpažins nuodėmę, kuria nusidėjo. Atves VIEŠPAČIUI kaip savo bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, patelę iš avių kaimenės – avį ar ožką – kaip atnašą už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui už jo nuodėmę.
Betgi jei jis neišgali atnašauti avies, tai atnašaus kaip bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, du purplelius ar du balandžius – vieną atnašai už nuodėmę, o kitą deginamajai aukai. Nuneš juos pas kunigą, o jis aukos pirma tą, kuris yra atnaša už nuodėmę, nusukdamas jam galvą prie kaklo, bet galvos nenukirsdamas. Krauju atnašos už nuodėmę pašlakstys aukuro šoną, o likusis kraujas bus ištekintas prie aukuro papėdės. Tai atnaša už nuodėmę. O antrąjį paruoš deginamajai aukai, kaip paprastai daroma. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už nuodėmę, kuria jis nusidėjo, ir jam bus atleista.
Betgi jei jis neišgali atnašauti dviejų purplelių ar dviejų balandžių, tai atnašaus už nuodėmę, kuria nusidėjo, dešimtadalį efos rinktinių miltų atnašai už nuodėmę. Nei aliejaus į juos nemaišys, nei smilkalų ant jų neužbarstys, nes tai yra atnaša už nuodėmę. Atneš juos pas kunigą, o kunigas pasems jų saują kaip priminimo dalį ir pavers juos dūmais ant aukuro drauge su ugnies atnašomis VIEŠPAČIUI. Tai atnaša už nuodėmę. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už bet kurią nuodėmę, kuria nusidėjo, ir jam bus atleista. Kaip ir javų atnaša, likusi miltų dalis priklausys kunigui”.
Atlyginimo aukos VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kai žmogus nusižengia ir nusideda netyčiomis, paglemždamas sau iš VIEŠPAČIUI pašvęstų atnašų, jis atves VIEŠPAČIUI kaip atnašą už kaltę iš kaimenės sveiką aviną, kurio vertę nustatys sidabro šekeliais pagal šventovės šekelį. Tai yra kaltės atnaša. Atlygins ir už tai, kuo jis nusidėjo šventovei, pridėdamas prie jos penktadalį viršaus ir paduodamas kunigui. Kunigas atliks permaldavimą jo labui su kaltės atnašos avinu, ir jam bus atleista.
Kai žmogus, to nežinodamas, nusideda bet kuriam iš VIEŠPATIES įsakymų, darydamas tai, kas uždrausta, jis užsitraukia kaltę ir turi priimti už ją bausmę. Jis atves pas kunigą iš kaimenės sveiką aviną pagal tavo nustatytą vertę kaip atnašą už kaltę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui už klaidą, kuria jis netyčiomis suklydo, ir jam bus atleista. Tokia yra atnaša už kaltę; tas žmogus tikrai buvo kaltas VIEŠPAČIUI”.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kai žmogus nusideda ir nusižengia VIEŠPAČIUI, pasielgdamas apgaulingai su artimu užstato ar skolos laidavimo reikalu arba vagyste, arba artimo apgavyste, arba, radęs pamestą daiktą, melu išsigina; arba jei kreivai prisiekia dėl ko nors iš daugelio dalykų, kaip žmonės kad paprastai daro, ir nusideda, – kai žmogus taip nusidėjo ir, suvokęs savo kaltę, sugrąžins, ką buvo įsigijęs vagyste ar apgavyste, ar jam patikėtą užstatą, ar daiktą, kurį jis buvo radęs, ar bet kokį kitą daiktą, dėl kurio buvo kreivai prisiekęs, jis atlygins už patį daiktą ir pridės viršaus penktą dalį. Jo savininkui taip atsilygins, kai suvoks savo kaltę. Tada jis atves pas kunigą kaip atnašą už kaltę VIEŠPAČIUI iš kaimenės sveiką aviną pagal tavo nustatytą vertę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje, ir jam bus atleista visa, kuo jis buvo užsitraukęs kaltę”.
Kunigystė ir auka. Kasdienė deginamoji auka VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Duok Aaronui ir jo sūnums nurodymus. Tokios yra deginamosios aukos apeigos: pati deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro žaizdro visą naktį lig ryto, o ant aukuro turi būti kurstoma ugnis. Kunigas, užsimovęs apatines kelnaites iš drobės, apsivilks savo drobiniu apdaru, susems pelenus, kuriais ugnis pavertė ant aukuro deginamąją auką, ir supils juos šalia aukuro. Tada nusivilks savo apdarą ir, apsivilkęs kitais drabužiais, išneš pelenus už stovyklos į švarią vietą. Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti. Kas rytą kunigas uždės ant jos malkų, išdėlios ant jos deginamąją auką ir pavers dūmais bendravimo atnašų taukus. Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti.
Kasdienė javų atnaša Tokios yra javų atnašos apeigos: Aarono sūnūs atnašaus ją VIEŠPATIES akivaizdoje priešais aukurą. Vienas jų paims iš jos saują geriausių miltų bei aliejų iš javų atnašos drauge su visais ant atnašos esančiais smilkalais ir pavers jos priminimo dalį dūmais ant aukuro kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI. O kas iš jos lieka, suvalgys Aaronas ir jo sūnūs. Ji turi būti valgoma kaip nerauginti papločiai šventoje vietoje: ją turi valgyti Susitikimo palapinės kieme. Ji neturi būti kepama su raugu. Aš daviau ją kaip jų dalį iš savo ugnies atnašų. Ji yra ypač šventa kaip ir atnaša už nuodėmę ar atnaša už kaltę. Tik vyriškieji Aarono palikuonys ją valgys kaip savo teisėtą dalį iš VIEŠPATIES atnašų ugnimi, per visas kartas. Visa, kas tik jas paliestų, taps pašvęsta”.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Tokia yra atnaša, kurią Aaronas ir jo sūnūs turi atnašauti VIEŠPAČIUI savo patepimo dieną: dešimtadalį efos geriausių miltų kaip nuolatinę javų atnašą, pusę rytą ir pusę vakare. Ji bus paruošta keptuvėje su aliejumi. Atneši ją gerai aliejuje išmirkytą, – keptas javų atnašos riekes, – ir atnašausi ją kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI. Taip ją paruoš ir kunigas, pateptas iš Aarono sūnų būti jo įpėdiniu. Tai yra amžinas įstatas: atnaša priklauso VIEŠPAČIUI, ji visa turi būti paversta dūmais. Kiekviena kunigo javų atnaša turi būti visa sudeginta: ji neturi būti valgoma”.
Atnašos už nuodėmę VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Taip kalbėk Aaronui ir jo sūnums. Tokios yra apeigos atnašos už nuodėmę. Atnaša už nuodėmę bus papjauta VIEŠPATIES akivaizdoje toje vietoje, kur yra pjaunama atnaša deginamajai aukai. Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo palapinės kieme. Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. Molinis indas, kuriame ji buvo virta, turi būti sudaužytas, o jeigu ji virta variniame inde, jis turi būti iššveistas ir vandeniu išskalautas. Ją valgys tik vyriškiai iš kunigų giminės, nes ji yra ypač šventa. Bet atnašos už nuodėmę mėsa, kurios kraujo buvo įnešta į Susitikimo palapinę permaldavimui šventoje vietoje, nebus valgoma. Ji turi būti sudeginta ugnimi”.
Atlyginimo atnašos už kaltę “Tokios yra apeigos atnašos už kaltę: ji yra ypač šventa. Atnaša už kaltę bus papjauta toje vietoje, kur pjaunama deginamosios aukos atnaša. Jos kraujas bus išlietas ant aukuro šonų. Visi jos taukai turi būti atnašauti: riebioji uodega, vidurius dengianti riebioji plėvė, abudu inkstai su jų taukais prie paslėpsnių ir kepenų lezgis, kuris turi būti išimtas drauge su inkstais. Kunigas pavers juos ant aukuro dūmais kaip ugnies atnašą VIEŠPAČIUI. Tai yra atnaša už kaltę. Ją valgys tik vyriškiai iš kunigų giminės. Bus valgoma šventoje vietoje, nes atnaša yra ypač šventa.
Atnaša už kaltę yra panaši į atnašą už nuodėmę. Tie patys nurodymai galioja abiem: ji turi priklausyti kunigui, kuris atlieka su ja permaldavimą. Panašiai kunigas, kuris atnašauja už ką nors deginamąją auką, sau pasiims kailį deginamosios aukos, kurią jis atnašavo. Be to, bet kokia javų atnaša, kepta krosnyje, ir bet kokia, paruošta puode ar keptuvėje, priklausys ją atnašaujančiam kunigui. Tuo tarpu bet kokia kita javų atnaša, įmaišyta su aliejumi ar sausa, priklausys lygiai visiems Aarono sūnums”.
Bendravimo atnašos “Tokios yra apeigos bendravimo aukos, kuri atnašaujama VIEŠPAČIUI. Jei kas ją aukoja dėkodamas, tai drauge su padėkos auka turės atnašauti ir neraugintų, su aliejumi įmaišytų papločių, neraugintų, aliejumi apteptų bandelių bei aliejuje išminkytų rinktinių miltų papločių. Šias atnašas, pridėjęs raugintos duonos papločių, jis turės atnašauti su savo padėkai skirta bendravimo auka. Iš jų jis turės atnašauti po vieną paplotį kaip savo auką VIEŠPAČIUI. Tai priklausys kunigui, išliejančiam bendravimo atnašos kraują. O jo bendravimo aukos, skirtos dėkojimui, mėsa turės būti valgoma tą pačią dieną, kai ji aukojama. Nieko iš jos neturi būti palikta lig ryto.
O jei auka, kurią jis atnašauja, yra įžado ar savanoriška auka, nors ji turi būti valgoma tą dieną, kai ji aukojama, tačiau jos liekanos gali būti valgomos ir rytojaus dieną. Betgi trečią dieną aukos mėsos liekanos turės būti sudegintos. Todėl jei būtų valgomos trečią dieną bendravimo aukos mėsos liekanos, auka nebus maloni nei Dievui, nei bus įskaityta tam, kuris ją aukojo. Tokia mėsa turi būti laikoma atmatomis, ir kas ją valgys, užsitrauks kaltę.
Mėsa, palietusi ką nors nešvaraus, nebus valgoma; ji turi būti sudeginta ugnyje. O kitą mėsą gali valgyti tik tas, kas yra švarus. Betgi kas, būdamas nešvarus, valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, bus pašalintas iš savo giminės. Jei žmogus paliestų bet kokį nešvarų dalyką – žmogišką nešvarumą ar nešvarų gyvulį, ar bet kokį nešvarų bjaurų kūrinį – ir valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, jis bus pašalintas iš savo giminės”.
Nurodymai apie taukus ir kraują VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk: nevalgysite jokių taukų, nei jaučio, nei avies, nei ožkos. Nors taukai gyvulio, nudvėsusio ar žvėrių sudraskyto, ir gali būti kam nors panaudoti, bet jūs patys jų nevalgysite. Jei kas nors valgytų taukų gyvulio, iš kurio gali būti atnašauta ugnimi VIEŠPAČIUI skirta auka, tas asmuo bus pašalintas iš savo giminės. Nevalgysite jokio kraujo, – ar tai būtų paukščio, ar tai būtų gyvulio kraujas, – niekur savo gyvenvietėse. Kas valgytų bet kokį kraują, bus pašalintas iš savo giminės”.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk: atnašą, skirtą VIEŠPAČIUI iš bendravimo aukos, turės atnešti VIEŠPAČIUI žmogus, kuris atnašauja bendravimo auką. Savo rankomis jis atneš VIEŠPAČIUI skirtą ugnies atnašą. Jis pats atneš taukus su krūtine, kad krūtinė būtų pakylėta kaip pakylėjimo atnaša VIEŠPATIES akivaizdoje. Kunigas taukus pavers dūmais ant aukuro, o krūtinė bus Aarono ir jo sūnų dalis. Ir dešiniąją šlaunį nuo savo bendravimo aukų atiduosite kunigui kaip dovaną. Tas, kuris iš Aarono sūnų atnašauja bendravimo aukos kraują ir taukus, gaus dešiniąją šlaunį kaip savo dalį. Nes aš paėmiau pakylėjimo atnašos krūtinę ir dovanos atnašos petį iš izraeliečių – iš jų bendravimo aukų – ir atidaviau juos kunigui Aaronui ir jo sūnums kaip amžiną izraeliečių duoklę. Tai bus kunigiškoji dalis iš VIEŠPAČIUI skirtų ugnies atnašų, duota Aaronui ir jo sūnums, kai jie buvo įvesti tarnauti VIEŠPAČIUI kaip kunigai. Kad ji būtų jiems duodama kaip amžina izraeliečių duoklė per visas jų kartas, VIEŠPATS įsakė tą dieną, kai jis patepė juos kunigais”.
Tokios yra apeigos deginamosios aukos, javų atnašos, atnašos už nuodėmę, atnašos už kaltę, pašventinimo atnašos ir bendravimo aukos, kurias VIEŠPATS paskelbė Mozei ant Sinajaus kalno, kai įsakė izraeliečiams nešti savo atnašas VIEŠPAČIUI Sinajaus dykumoje.
B. KUNIGŲ ŠVENTIMŲ APEIGOS
Aarono ir jo sūnų šventimų apeigos VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Paimk Aaroną drauge su jo sūnumis, drabužius, patepimo aliejų, jautį atnašai už nuodėmę, du avinus bei pintinę su nerauginta duona ir surink visą bendriją prie Susitikimo palapinės angos”. Mozė padarė, kaip VIEŠPATS jam įsakė. Kai visa bendrija buvo surinkta prie įėjimo į Susitikimo palapinę, Mozė kreipėsi į bendriją: “Štai ką VIEŠPATS įsakė padaryti”.
Tada Mozė, paliepęs Aaronui ir jo sūnums prieiti, apiplovė juos vandeniu. Paskui apvilko jį tunika, apjuosė juosta, aprengė skraiste ir uždėjo jam efodą, suverždamas jį meistriškai išausta efodo juosta ir taip pritvirtindamas prie Aarono. Uždėjo jam krūtinės dėklą, o į krūtinės dėklą įdėjo Urimus ir Tumimus. Užmovė jam ant galvos turbaną ir prie turbano, priekyje, prisegė auksinį papuošalą – šventąją diademą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.
Tada Mozė, paėmęs patepimo aliejaus, patepė ir pašventino Padangtę ir visa, kas buvo jos viduje. Pašlakstė juo aukurą septynis kartus ir pašventindamas patepė aukurą, visus jo reikmenis bei praustuvą su pastovu. Užpylė Aaronui ant galvos patepimo aliejaus jam pašventinti. Mozė, paliepęs privesti Aarono sūnus, apvilko juos tunikomis, apjuosė juostomis ir užmovė jiems kepures, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.
Šventimų aukos Kai jam buvo atvestas jautis atnašai už nuodėmę, Aaronas bei jo sūnūs uždėjo ranką atnašos už nuodėmę jaučiui ant galvos, ir jautis buvo papjautas. Mozė paėmė kraujo ir pirštu pavilgė kiekvieną aukuro ragą, tuo apvalydamas aukurą. Tada kraują jis išliejo prie aukuro papėdės. Taip jį pašventino, padarydamas už jį permaldavimą. Mozė paėmė visus vidurius dengiančius taukus, kepenų lezgį, abu inkstus su jų taukais ir ant aukuro pavertė juos dūmais. Bet patį jautį, jo odą, mėsą ir išmatas jis sudegino ant laužo už stovyklos, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.
Tada jis paliepė atvesti aviną deginamajai aukai. Aaronas bei jo sūnūs uždėjo rankas avinui ant galvos, ir avinas buvo papjautas. Mozė apšlakstė krauju visus aukuro šonus. Avinas buvo sukapotas, ir Mozė galvą, dalis ir taukus ant aukuro pavertė dūmais. Apiplovus vidurius ir kojas vandeniu, Mozė pavertė dūmais ant aukuro visą aviną. Tai buvo deginamoji auka, malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.
Tada jis paliepė atvesti antrąjį aviną, šventimų aviną. Aaronas bei jo sūnūs uždėjo rankas avinui ant galvos, ir jis buvo papjautas. Mozė paėmė jo kraujo ir juo pavilgė Aarono dešinės ausies lezgelį, jo dešinės rankos nykštį ir dešinės kojos nykštį. Kai Aarono sūnūs buvo privesti, Mozė pavilgė krauju jų dešinės ausies lezgelį, dešinės rankos nykštį ir jų dešinės kojos nykštį, o likusį kraują Mozė iššlakstė ant visų aukuro šonų. Jis paėmė taukus, – riebiąją uodegą, visus vidurius dengiančius taukus, kepenų lezgį, abu inkstus su jų taukais, – ir dešiniąją šlaunį. Iš neraugintos duonos pintinės, buvusios VIEŠPATIES akivaizdoje, jis paėmė vieną neraugintos duonos paplotį, vieną duonos su aliejumi paplotį bei vieną bandelę ir padėjo juos ant taukų bei dešiniosios šlaunies. Juos visus jis sudėjo Aaronui ir jo sūnums ant delno, liepdamas juos pakylėti kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada Mozė paėmė juos iš jų rankos ir pavertė dūmais ant aukuro kartu su deginamąja auka. Tai buvo šventimų atnaša maloniam kvapui, ugnies atnaša VIEŠPAČIUI. Mozė paėmė krūtinę ir pakylėjo ją kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Ji buvo Mozei tenkanti šventumų avino dalis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Tada Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir kraujo, esančių ant aukuro, pašlakstė jais Aaroną bei jo drabužius ir taip pat jo sūnus bei jų drabužius. Taip jis pašventino Aaroną ir jo drabužius, taip pat jo sūnus ir jų drabužius.
Galop Mozė tarė Aaronui ir jo sūnums: “Virkite mėsą prie Susitikimo palapinės angos ir valgykite ją ten su duona, kuri yra šventimų atnašų pintinėje, kaip man buvo įsakyta: ‘Aaronas ir jo sūnūs ją valgys’. Mėsos ir duonos liekanas turite sunaikinti ugnimi. Be to, jūs neatsitrauksite nuo Susitikimo palapinės angos septynias dienas, kol jūsų šventimų dienos nebus užbaigtos, nes jūsų šventimai užtruks septynias dienas. Tai, kas šiandien buvo padaryta, VIEŠPATS įsakė, kad būtų daroma {septynias dienas} dėl permaldavimo jūsų labui. Jūs turite pasilikti prie Susitikimo palapinės angos dieną ir naktį per septynias dienas, laikydamiesi VIEŠPATIES nurodymų, kitaip jūs mirsite, nes taip man buvo įsakyta”. Aaronas ir jo sūnūs padarė visa, ką VIEŠPATS buvo įsakęs per Mozę.
Pirmoji Aarono ir jo sūnų auka Aštuntą dieną Mozė pasišaukė Aaroną bei jo sūnus ir Izraelio seniūnus. Aaronui jis tarė: “Paimk jautuką atnašai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai – sveikus – ir atnašauk juos VIEŠPATIES akivaizdoje. Kalbėk izraeliečiams, tardamas: ‘Paimkite ožį atnašai už nuodėmę, veršį ir ėriuką, sveikus mitulius deginamajai aukai, jautį ir aviną bendravimo atnašai paaukoti VIEŠPATIES akivaizdoje ir su aliejumi įmaišytą javų atnašą, nes šiandien jums pasirodys VIEŠPATS'”. Jie tad visa, ką Mozė buvo įsakęs, sugabeno priešais Susitikimo palapinę. Visa bendrija susirinko ir stovėjo VIEŠPATIES akivaizdoje. Mozė tarė: “Štai ką VIEŠPATS įsakė jums padaryti, kad jums pasirodytų VIEŠPATIES šlovė”. Tada Mozė paliepė Aaronui: “Prieik prie aukuro ir paaukok savo atnašą už nuodėmę ir deginamąją auką, atlik permaldavimą už save ir už žmones, paaukok žmonių atnašas ir atlik permaldavimą už juos, kaip VIEŠPATS įsakė”.
Aaronas priėjo prie aukuro ir papjovė jautuką, kuris buvo jo paties atnaša už nuodėmę. Aarono sūnūs padavė jam kraujo, o jis, padažęs pirštą kraujyje, pavilgė juo aukuro ragus. O likusį kraują išliejo prie aukuro papėdės. Bet taukus, inkstus ir atnašos už nuodėmę kepenų lezgį jis pavertė dūmais ant aukuro, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, o mėsą ir kailį sudegino ant laužo už stovyklos.
Tada jis papjovė deginamąją auką. Aarono sūnūs prinešė jam kraujo, o jis iššlakstė jį ant aukuro šonų. Deginamąją auką jie prinešė jam sukapotą į dalis su aukos galva, ir jis pavertė tai dūmais ant aukuro. Apiplovęs vidurius ir kojas, jis pavertė ir juos dūmais drauge su deginamąja auka ant aukuro.
Paskui jis aukojo žmonių atnašą. Paėmęs ožį, kuris buvo žmonių atnaša už nuodėmę, jį papjovė ir paaukojo kaip atnašą už nuodėmę lygiai kaip pirmąją. Jis atnašavo deginamąją auką, paaukodamas ją pagal nuostatus. Jis atnašavo javų atnašą ir, paėmęs iš jų saują, pavertė juos dūmais ant aukuro, neįskaitant rytmečio deginamosios aukos.
Jis papjovė jautį ir aviną kaip žmonių bendravimo auką. Aarono sūnūs prinešė jam kraujo, kurį jis iššlakstė ant visų aukuro šonų, jaučio ir avino taukus – riebiąją uodegą, vidurius dengiančius taukus, abu inkstus su taukais, esančiais ant jų, ir kepenų lezgius. Šias riebias dalis jie išdėliojo viršum krūtinių, ir taukai buvo paversti dūmais ant aukuro. Krūtines ir dešiniąją šlaunį Aaronas pakylėjo kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip Mozė buvo įsakęs.
Viešpats apreiškia savo Artumą Aaronas pakėlė rankas žmonių link ir juos palaimino. Paaukojęs atnašą už nuodėmę, deginamąją auką ir bendravimo atnašą, jis nulipo žemyn. Tada Mozė ir Aaronas įėjo į Susitikimo palapinę. Išėję jie palaimino žmones, ir VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems žmonėms. Iš VIEŠPATIES Artumo išėjo ugnis ir sudegino deginamąją auką bei taukus ant aukuro. Tai matydami, visi žmonės šaukė iš džiaugsmo ir puolė veidu žemėn.
Nadabo ir Abihu’o nuodėmė O Aarono sūnūs, Nadabas ir Abihu’as, pasiėmė savo smilkytuvus, įsidėjo žarijų, užbarstė ant jų smilkalų ir atnašavo VIEŠPATIES akivaizdoje nešventintą ugnį, kokios jis nebuvo jiems įsakęs. Ugnis išsiveržė iš VIEŠPATIES Artumo ir taip juos užgožė, kad jie numirė VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada Mozė tarė Aaronui: “Apie tai kalbėjo VIEŠPATS, kai pasakė:
‘Per esančius čia prie manęs
apreikšiu savo šventumą
ir visų žmonių akivaizdoje
būsiu pašlovintas'”.
Bet Aaronas tylėjo.
Mozė pasišaukė Mišaelį ir Elzafaną, Aarono dėdės Uzielio sūnus, ir jiems tarė: “Prieikite ir nuneškite savo giminaičius nuo šventovės priekio kur nors už stovyklos”. Jiedu priėjo ir išnešė juos, apsirengusius tunikomis, už stovyklos, kaip Mozė jiems buvo įsakęs. O Aaronui ir jo sūnums Eleazarui ir Itamarui tarė: “Netaršykite sau plaukų, neplėšykite savo drabužių, kad kartais nenumirtumėte ir pyktis neužgožtų visos bendrijos. Jūsų giminės, visi Izraelio namai, apraudos VIEŠPATIES siųstą gaisrą. Nepasitraukite nuo Susitikimo palapinės angos, kad nenumirtumėte, nes VIEŠPATIES patepimo aliejus yra ant jūsų”. Jie pasielgė, kaip Mozė buvo įsakęs.
Nurodymai apie kunigų elgesį VIEŠPATS kalbėjo Aaronui, tardamas: “Negerkite vyno ar svaiginamųjų gėrimų nei tu, nei tavo sūnūs, kai jums reikia eiti į Susitikimo palapinę, kad nenumirtumėte. Tai yra amžinas įstatas visoms jūsų kartoms, nes jūs turite daryti skirtumą tarp to, kas šventa, ir to, kas prasta, tarp to, kas švaru, ir to, kas nešvaru; jūs turite mokyti izraeliečius visų įstatų, kuriuos jiems paskelbė VIEŠPATS per Mozę”.
Mozė kalbėjo Aaronui ir jo likusiems sūnums Eleazarui ir Itamarui: “Paimkite javų atnašą, paliktą nuo VIEŠPAČIUI skirtų ugnies atnašų, ir suvalgykite ją neraugintą prie aukuro, nes ji yra ypač šventa. Valgysite ją šventoje vietoje, nes tai yra tavo duoklė ir tavo sūnų duoklė iš ugnies atnašų VIEŠPAČIUI, nes taip man įsakyta. Betgi krūtinę, pakylėjimo atnašą, ir šlaunį, dovanos atnašą, tu ir tavo sūnūs bei dukterys su tavimi galite valgyti bet kur švarioje vietoje, nes jie buvo paskirti kaip duoklė tau ir duoklė tavo vaikams iš izraeliečių bendravimo aukų. Drauge su deginamosios aukos taukais jie atneš ir šlaunį, dovanos atnašą, ir krūtinę, pakylėjimo atnašą, pakylėti kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie priklausys kaip duoklė tau ir tavo vaikams amžinai, kaip VIEŠPATS įsakė”.
Tada Mozė pakartotinai pasiteiravo apie atnašos už nuodėmę ožį, o jis jau buvo sudegintas! Jis supyko ant Eleazaro ir Itamaro, likusių Aarono sūnų, ir tarė: “Kodėl nesuvalgėte atnašos už nuodėmę šventoje vietoje? Juk ji yra ypač šventa, ir Dievas ją davė jums, kad nuvalytumėte bendrijos kaltę, atliktumėte permaldavimą jų labui VIEŠPATIES akivaizdoje! Jos kraujas nebuvo įneštas į šventovės vidų. Jūs turėjote ją suvalgyti tik šventovėje, kaip aš įsakiau”. O Aaronas kalbėjo Mozei: “Štai jie atnešė šiandien savo atnašą už nuodėmę ir deginamąją auką VIEŠPATIES akivaizdon, ir kokie dalykai ištiko mane! Jei aš šiandien būčiau valgęs atnašą už nuodėmę, nejau tai būtų buvę malonu VIEŠPAČIUI?” Mozė, tai girdėdamas, sutiko.
C. NUOSTATAI APIE APEIGINĮ ŠVARUMĄ
Švarūs ir nešvarūs gyvūnai. Keturkojai VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: “Taip kalbėkite izraeliečiams:
‘Iš visų keturkojų žemėje šie yra gyvuliai, kuriuos galite valgyti. Kiekvieną gyvulį, kuris turi skeltus nagus – yra skeltanagis ir atrajoja – tokį galite valgyti. Tačiau iš tų, kurie arba tik atrajoja, arba tik turi skeltus nagus, šių nevalgysite: kupranugario, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi, – jis yra jums nešvarus; uolų opšraus, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi, – jis yra jums nešvarus; kiškio, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi; ir kiaulės, nes ji, nors ir turi skeltus nagus ir yra skeltanagė, bet neatrajoja, – ji yra jums nešvari. Nei jų mėsos valgysite, nei jų dvėsenos liesite, – jie yra jums nešvarūs.
Vandens gyvūnai Šiuos galite valgyti iš visų vandens gyvūnų. Kas vandenyse – jūroje, ar upėje – turi pelekus ir žvynus, tokius galite valgyti. Bet kas neturi pelekų ir žvynų jūroje ar upėje, – iš visų rėpliojančių gyvūnų vandenyje ir iš visų kitų gyvūnų, esančių vandenyje, – tokius laikysite pasibjaurėtinais. Laikysite juos pasibjaurėtinais: nevalgysite jų mėsos, bjaurėsitės jų dvėsena. Visa, kas neturi vandenyje pelekų ir žvynų, yra jums pasibjaurėjimas.
Paukščiai Iš paukščių šiuos laikysite pasibjaurėtinais, – jie nebus valgomi, nes yra pasibjaurėjimas, – erelį, grifą, juodąjį grifą; suopį, visų rūšių sakalus; visų rūšių varnas; strutį, lėlį, žuvėdrą; visų rūšių vanagus; pelėdą, narą, ūbaujančią pelėdą, naminę pelėdą, dykumos pelėdą, einį; gandrą; visų rūšių garnius, lukutį ir šikšnosparnį.
Skraidantys vabzdžiai Visi sparnuotieji vabzdžiai, vaikščiojantys keturiomis kojomis, bus jums pasibjaurėtini. Bet iš sparnuotųjų vabzdžių, vaikščiojančių keturiomis kojomis, galite valgyti tuos, kurie turi sudurtas kojas ir gali jomis šokinėti žemėje. Iš jų galite valgyti įvairių rūšių skėrius, įvairių rūšių rijūnus skėrius, įvairių rūšių svirplius ir įvairių rūšių žiogus. Bet visi kiti sparnuoti, keturias kojas turintys vabzdžiai bus jums pasibjaurėtini.
Nešvarių gyvūnų palietimas Šiais atvejais jūs užsitrauksite nešvarumą. Kas paliestų bet kurio jų dvėseną, bus nešvarus iki vakaro, o kas neštų bet kurio jų dvėsenos dalį, turės išsiplauti savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Gyvuliai, kurie turi nagus, bet nėra skeltanagiai ar neatrajoja, yra jums nešvarūs. Kas paliestų kurį nors iš jų, bus nešvarus. Taip pat ir gyvuliai, vaikščiojantys letenomis iš tų, kurie rėplioja keturiomis, yra jums nešvarūs. Kas paliestų bet kurio jų dvėseną, bus nešvarus iki vakaro, o kas neštų jų dvėseną, išsiplaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Jie yra jums nešvarūs.
Iš gyvūnų, kužančių žemėje, šie bus jums nešvarūs: kurmis, pelė, įvairių rūšių didieji driežai; gekas, sausumos krokodilas, driežas, smėlynų driežas ir chameleonas. Jums šie yra nešvarūs tarp kužančių gyvūnų. Kas paliestų kurį iš jų padvėsusį, bus nešvarus iki vakaro. Ir ant ko kuris nors iš jų padvėsusis užkristų, taps nešvarus, – ar tai būtų medinis daiktas, ar drabužis, ar kailis, ar ašutinė, ar bet koks daiktas, naudojamas bet kokiam tikslui. Jis turi būti pamerktas į vandenį ir liks nešvarus iki vakaro. Tada jis taps švarus. Jei bet kas iš jų įkristų į indą iš molio, viskas jo viduje bus nešvaru, ir indą sudaužysite. Bet koks maistas, kurį būtų galima valgyti, bus nešvarus, jei vanduo iš tokio indo ant jo užtikštų; bet koks gėrimas, kurio būtų galima atsigerti, bus nešvarus, jei jis buvo tokiame inde. Viskas, ant ko bet kokia dvėsenos dalis užkristų, bus nešvaru. Krosnis ar viryklė turės būti sudaužyta į šipulius. Jos yra nešvarios, ir jums bus nešvarios. O šaltinis ar vandens talpykla, turintys vandens, bus švarūs, betgi kas paliečia dvėseną šaltinyje ar vandens talpykloje, taps nešvarus. Jei tokia dvėsena užkristų ant grūdų sėklos, laikomos sėjai, ji yra švari, betgi jei ant sėklos būtų užpiltas vanduo ir tokia dvėsena užkristų ant jo, ji bus jums nešvari.
Jei nugaišo gyvulys, kurio mėsą galite valgyti, kas prisiliestų prie jo gaišenos, bus nešvarus iki vakaro. Kas užvalgytų jo gaišenos, turės išsiplauti drabužius ir bus nešvarus iki vakaro; ir kas neštų gaišeną, turės išsiplauti drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.
Visi gyvūnai, kužantys žemėje, kelia pasibjaurėjimą. Jie nebus valgomi. Kas tik šliaužia pilvu ir kas rėplioja visomis keturiomis ar kas tik turi daug kojų, – jokių žemėje kužančių gyvūnų nevalgysite, nes jie yra pasibjaurėtini. Neužsitraukite sau pasibjaurėjimo jokiu kužančiu gyvūnu, nesusiterškite jais savęs ir netapkite per juos nešvarūs, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Todėl pašvęskite save ir būkite šventi. Nesuterškite savęs jokiu kužančiu gyvūnu, kuris rėplioja žeme! Kadangi aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas, jūs būsite šventi, nes aš esu šventas!
Tokie yra nuostatai apie gyvulius, paukščius ir visus gyvūnus, plaukiojančius vandenyse, bei visus gyvūnus, kužančius žemėje, kad darytumėte skirtumą tarp nešvarių ir švarių, tarp gyvūnų, kuriuos galima valgyti, ir tarp gyvūnų, kurių negalima valgyti'”.
Moters apvalymas po gimdymo VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk: ‘Kai moteris pastoja ir pagimdo berniuką, ji bus nešvari septynias dienas. Ji bus nešvari, kaip būna nešvari savo mėnesinių metu. Aštuntąją dieną berniuko apyvarpės oda bus apipjaustyta. O moteris pasiliks dar trisdešimt tris dienas savo apsivalymo kraujyje. Nieko, kas šventa, nelies nei į šventovę eis, kolei nepasibaigs jos apsivalymo dienos. Jei pagimdo mergaitę, ji bus nešvari dvi savaites, kaip būna nešvari mėnesinių metu, ir pasiliks dar šešiasdešimt šešias dienas savo apsivalymo kraujyje.
Pasibaigus jos apsivalymo dienoms – ar tai už sūnų, ar tai už dukterį, – ji atneš kunigui prie Susitikimo palapinės angos mitulį ėriuką deginamajai aukai ir balandį ar purplelį atnašai už nuodėmę. Jis atnašaus VIEŠPATIES akivaizdoje ir atliks permaldavimą jos labui. Tada ji bus švari po savo kraujavimo. Tokios yra apeigos pagimdžiusiai kūdikį, berniuką ar mergaitę. O jei ji neturi iš ko atnašauti avį, teatnašauja du purplelius ar du balandžius, vieną deginamajai aukai, o kitą atnašai už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jos labui, ir ji bus švari'”.
Nurodymai apie odos ligas VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui:
“Kai žmogui kūno odoje atsiranda sutinimas ar išbėrimas, ar dėmė, besivystanti į raupsų ligą jo kūno odoje, jis turi būti atvestas pas kunigą Aaroną ar pas vieną iš jo sūnų kunigų. Kunigas apžiūrės ligą jo kūno odoje: jei plaukai ligos apimtoje vietoje yra pabalę ir ligos apimtoji vieta atrodo įdubusi, lyginant su kūno oda, tai yra raupsai. Kunigas, tai nustatęs, pripažins, kad tas žmogus yra apeigoms nešvarus. O jei dėmė kūno odoje yra balta, neatrodo įdubusi, lyginant su oda, ir plaukai ant jos nėra pabalę, kunigas uždarys ligonį septynioms dienoms. Septintą dieną kunigas jį apžiūrės ir, jei ligos apimtoji vieta išlaikė savo spalvą ir nepaplatėjo odoje, tada kunigas uždarys jį dar kitoms septynioms dienoms. Septintą dieną kunigas jį vėl apžiūrės ir, jei ligos apimtoji vieta yra sumažėjusi ir nėra paplatėjusi odoje, kunigas pripažins, kad žmogus yra švarus. Tai tik išbėrimas. Žmogus išsiplaus drabužius ir bus švarus. Betgi jei tada, kai jis pasirodė pas kunigą ir buvo pripažintas esąs švarus, išbėrimas plėstųsi, jis turi vėl pasirodyti kunigui. Kunigas jį apžiūrės ir, jei išbėrimas odoje yra paplatėjęs, kunigas pripažins, kad žmogus yra nešvarus. Išbėrimas yra raupsai.
Kai žmogus gauna raupsų ligą, jis turi būti atvestas pas kunigą. Kunigas jį apžiūrės ir, jei ant jo odos rastų baltą ištinimą su išbalusiais plaukais, o ištinime gyvos mėsos opą, tai jo kūno odoje yra įsisenėjusi raupsų liga. Kunigas pripažins, kad jis yra nešvarus, – jo neuždarys, nes aišku, jis yra nešvarus. Bet jei išbėrimas taip apimtų odą, kad apdengtų visą ligonio odą nuo galvos iki kojų, kiek tik kunigo akys gali užmatyti, – kunigas jį apžiūrės ir, jei išbėrimas yra apdengęs visą kūną, pripažins ligonį švariu nuo ligos. Jis yra švarus, nes visas pasidarė baltas. Bet jei kada nors jam pasirodytų gyva mėsa, jis bus nešvarus. Kunigas apžiūrės gyvą mėsą ir pripažins jį esant nešvarų. Gyva mėsa yra nešvari, nes ji yra raupsai. Bet jei gyvoji mėsa vėl tampa balta, jis ateis pas kunigą. Kunigas jį apžiūrės ir, jei oda yra tapusi balta, kunigas pripažins ligonį esant švarų. Jis yra švarus.
Kai žmogaus kūno odoje iškyla bei išgyja skaudė ir skaudės vietoje pasirodo baltas sutinimas ar rausvai balta dėmė, jis turi pasirodyti kunigui. Kunigas ją apžiūrės ir, jei ji atrodo įdubusi, lyginant su kita oda, ir plaukai ant jos yra pabalę, kunigas pripažins jį esant nešvarų. Tai raupsų liga, iškilusi skaudės vietoje. Bet jei kunigas, apžiūrėdamas jį, nustato, kad plaukai ant dėmės nėra pabalę ir ji nėra įdubusi, lyginant su kita oda, bet darosi mažesnė, kunigas uždarys jį septynioms dienoms. O jei ji odoje plečiasi, tada kunigas pripažins jį esant nešvarų. Tai yra liga. Bet jei dėmė pasilieka toje pačioje vietoje ir nesiplečia, ji yra skaudės randas. Kunigas pripažins, kad žmogus yra švarus.
Arba ugniai nudeginus žmogaus kūno odą ir gyvai mėsai nudegimo opoje tapus rausvai balta ar balta, kunigas ją apžiūrės. Jei plaukai nudegimo opoje yra pabalę ir opa atrodo įdubusi, lyginant su kita oda, tai raupsų liga. Raupsai išsivystė nudegimo opoje, ir kunigas pripažins, kad žmogus yra nešvarus. Tai yra raupsų liga. Bet jei kunigas, opą apžiūrėdamas, nustato, kad jos plaukai nėra pabalę ir ji nėra įdubusi, lyginant su kita oda, bet yra sumažėjusi, kunigas uždarys žmogų septynioms dienoms. Septintąją dieną kunigas jį apžiūrės, jei opa bus paplatėjusi odoje, kunigas pripažins jį nešvariu. Tai yra raupsų liga. Bet jei opa bus pasilikusi savo vietoje ir neišsiplėtusi odoje, bet sumažėjusi, tai yra sutinimas nuo nudegimo. Kunigas pripažins jį esant švarų, nes tai yra nudegimo randas.
Jei vyrui ar moteriai atsirastų žaizda ant galvos ar ant smakro, kunigas apžiūrės ligą. Jei žaizda atrodo įdubusi, lyginant su kita oda, ir plaukai yra pageltę ir suplonėję, kunigas pripažins jį esant nešvarų. Tai yra dedervinė, galvos ar smakro raupsų liga. O kai kunigas, apžiūrėdamas dedervinės žaizdas, nustato, kad jos neatrodo įdubusios, lyginant su kita oda, tačiau jose nėra juodų plaukų, kunigas uždarys žmogų su dedervinės žaizdomis septynioms dienoms. Septintą dieną kunigas apžiūrės ligą. Jei jis nustato, kad dedervinė nepaplatėjusi, joje nėra geltonų plaukų ir, lyginant su kita oda, dedervinės žaizdos neįdubusios, žmogus nusiskus, neskusdamas dedervinės žaizdų. O asmenį, sergantį dedervine, kunigas uždarys dar kitoms septynioms dienoms. Septintą dieną kunigas apžiūrės dedervinę. Jei dedervinė neišsiplėtė odoje ir žaizdotoji oda, lyginant su kita oda, neatrodo įdubusi, kunigas pripažins jį esant švarų. Žmogus išsiplaus drabužius ir bus švarus. Tačiau jeigu dedervinė plėstųsi tada, kai žmogus buvo pripažintas švariu, kunigas jį apžiūrės. Jeigu dedervinė yra paplatėjusi, kunigui nėra reikalo tikrinti, ar plaukai pageltę, – žmogus yra nešvarus. Bet jeigu, jo akimis žiūrint, dedervinė yra sustabdyta ir žaizdų vietoje ataugę juodi plaukai, dedervinė yra išgydyta. Kunigas pripažins žmogų esant švarų.
Jei vyrui ar moteriai ant kūno odos pasirodytų spuogai – balti spuogai, kunigas turi juos apžiūrėti. Jei spuogai ant kūno odos yra balsvi, tai tik odos išbėrimas. Ligonis yra švarus.
Kai žmogui nuslenka plaukai nuo galvos, jis yra plikagalvis, bet švarus. Taip pat jei plaukai jam nuslenka nuo viršugalvio, jis turi pliką viršugalvį, bet yra švarus. Bet jei ant pliko pakaušio ar pliko viršugalvio pasirodo rausvai baltos spalvos skaudė, ji yra raupsų liga, besivystanti ant jo pliko pakaušio ar jo pliko viršugalvio. Kunigas jį apžiūrės: jei ištinimas ant pliko pakaušio ar pliko viršugalvio yra rausvai baltas, kaip atrodo raupsų liga kūno odoje, tas žmogus serga raupsais, – jis yra nešvarus. Kunigas pripažins jį esant nešvarų, nes liga yra ant jo galvos”.
Nuostatai raupsais sergantiems “Kiekvieno raupsų liga sergančio drabužiai turi būti suplyšę ir galvos plaukai sutaršyti. Jis turės prisidengti burną ir šaukti: “Nešvarus, nešvarus!” Visą laiką, kol bus raupsuotas, jis bus nešvarus. Būdamas nešvarus, jis turi gyventi atskirai, – jo gyvenvietė turi būti už stovyklos”.
Drabužių užkrėtimas “Kai raupsų liga pasirodo drabužyje, – vilnoniame ar marškoniame drabužyje, jo lininiuose ar vilnoniuose apmatuose ar atauduose, – odoje ar odiniuose daiktuose, jei pats drabužis ar jo apmatai ar ataudai, ar oda, ar odinis daiktas nuo ligos darosi žalsvas ar rausvas, liga yra raupsai ir turi būti parodyta kunigui. Apžiūrėjęs kunigas padės užkrėstą daiktą atskirai septynioms dienoms. Septintą dieną apžiūrės ligą: jei liga yra paplatėjusi drabužyje, – apmatuose ar atauduose, – ar odoje, nepaisant kam oda yra naudojama, tai yra raupsų liga. Drabužis yra nešvarus. Drabužį – vilnonius ar lininius apmatus ar ataudus – ar bet kokį odinį daiktą, kuriame rasta liga, jis sudegins, nes tai besiplečianti raupsų liga ir turi būti sudeginta ugnyje.
Bet jei kunigas nustato, kad liga drabužyje, – apmatuose ar atauduose, – ar bet kokiame odiniame daikte neišsiplėtė, kunigas palieps daiktą, kuriame reiškiasi liga, išplauti ir padės jį atskirai dar kitoms septynioms dienoms. Po išplovimo kunigas apžiūrės daiktą, kuriame reiškiasi liga. Jei ligos dėmė nepakeitė spalvos, nors liga ir nėra paplatėjusi, jis yra nešvarus. Turi jį sudeginti ugnyje, nepaisant ar ligos dėmė yra vidaus, ar lauko pusėje.
Betgi jei apžiūrėjęs kunigas nustato, kad ligos dėmė po išplovimo yra išnykusi, tą vietą jis iškirps iš drabužio ar iš odos, ar iš apmatų, ar ataudų. Jei ji vėl pasirodo drabužyje, apmatuose ar atauduose, ar kokiame nors daikte iš odos, tą daiktą, kuriame vėl reiškiasi liga, sunaikinsi ugnyje. Betgi drabužis, apmatai ar ataudai, ar daiktas iš odos, iš kurio liga po plovimo yra dingusi, tada turi būti antrąkart išplautas, ir bus švarus.
Tokie yra nuostatai apie raupsų ligą vilnoniame ar marškoniame drabužyje, apmatuose ar atauduose, ar bet kokiame odiniame daikte, kai reikia juos pripažinti, ar jie švarūs, ar nešvarūs”.
Apvalymas nuo užkrečiamų odos ligų VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Tokios yra apeigos, kurias turi atlikti raupsuotasis, kai jis yra pripažįstamas esąs švarus.
Jis turi būti atvestas pas kunigą. O kunigas turi išeiti už stovyklos. Jei apžiūrėjęs kunigas nustato, kad raupsuotasis yra iš ligos pagijęs, kunigas įsakys, kad du gyvi švarūs paukščiai, kedro medžio, tamsiai raudonų siūlų ir izopo būtų atnešta tam, kuris turi būti pripažintas švariu. Kunigas palieps papjauti vieną iš paukščių viršum molinio indo, pripilto šaltinio vandens. Paims gyvąjį paukštį drauge su kedro medžiu, tamsiai raudonos spalvos siūlais ir izopu, pamirkys juos kraujyje paukščio, papjauto viršum šaltinio vandens, ir pašlakstys krauju septynis kartus žmogų, kuris yra apvalomas nuo raupsų ligos. Tada kunigas pripažins jį esant švarų ir paleis gyvąjį paukštį skristi į laukus. O žmogus, kuris turi būti pripažintas švariu, išsiplaus drabužius, nusiskus visus plaukus, išsimaudys vandenyje ir bus švarus. Tada jis gali eiti į stovyklą, bet septynias dienas turės gyventi už savo palapinės. Septintą dieną nusiskus visus savo plaukus, galvos, barzdos, antakių, – jis turi nusiskusti visus plaukus. Tada išsiplaus drabužius, išsimaudys vandenyje ir bus švarus.
Aštuntą dieną jis turi paimti du sveikus ėriukus, vieną sveiką mitulę avį, o javų atnašai – tris dešimtadalius efos geriausių miltų ir vieną logą aliejaus. Apvalymo apeigas atliekantis kunigas pastatys žmogų, kuris turi būti apvalytas, drauge su jo atnašomis VIEŠPATIES akivaizdoje prie Susitikimo palapinės angos. Kunigas paims vieną iš ėriukų, paaukos jį kaip atnašą už nuodėmę drauge su logu aliejaus ir pakylės juos VIEŠPATIES akivaizdoje kaip pakylėjimo atnašą. Ėriuką jis papjaus toje vietoje, kur yra pjaunamos šventoje vietoje atnaša už nuodėmę ir deginamoji auka, nes atnaša už kaltę, kaip ir atnaša už nuodėmę, priklauso kunigui ir yra ypač šventa. Tada kunigas paims kaltės atnašos kraujo ir pavilgys juo žmogaus, kuris turi būti apvalytas, dešinės ausies lezgelį, dešinės rankos nykštį ir dešinės kojos nykštį. Kunigas turi paimti logą aliejaus, užsipilti jo ant kairės rankos delno, padažyti dešinės rankos pirštą aliejuje, esančiame ant jo kairės rankos delno, ir pašlakstyti keletu lašų aliejaus savo pirštu septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje. Keletą lašų ant jo delno likusio aliejaus kunigas užteps žmogui, kuris turi būti apvalytas, ant dešinės ausies lezgelio, dešinės rankos nykščio ir ant dešinės kojos nykščio, viršum kraujo atnašos už kaltę. O likusį aliejų, esantį ant delno, kunigas išpils ant galvos žmogui, kuris turi būti apvalytas. Tada kunigas atliks permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje: kunigas paaukos atnašą už nuodėmę ir atliks permaldavimą to žmogaus labui, kuris turi būti apvalytas. Tada bus papjauta deginamoji auka, – ant aukuro kunigas paaukos deginamąją auką ir javų atnašą. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui. Tada žmogus bus švarus”.
Vargšų apvalymo atnašos “Betgi jei žmogus yra vargšas ir tiek neišgali, tepaima vieną ėriuką atnašai už kaltę, – pakylėjimui {VIEŠPATIES akivaizdoje}, – atlikti permaldavimą jo labui, dešimtadalį efos geriausių, maišytų su aliejumi miltų, javų atnašai ir logą aliejaus. Be to, du purplelius arba du balandžius, – ką jis išgali, – vieną atnašai už nuodėmę, o kitą deginamajai aukai. Aštuntą dieną jis atneš juos kunigui, kad būtų apvalytas VIEŠPATIES akivaizdoje prie Susitikimo palapinės angos. O kunigas paims kaltės atnašos ėriuką bei logą aliejaus ir pakylės juos kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Kunigas papjaus kaltės atnašos ėriuką, paims truputį kaltės atnašos kraujo ir pavilgys juo žmogaus, kuris turi būti apvalytas, dešinės ausies lezgelį, dešinės rankos nykštį ir dešinės kojos nykštį. Kunigas užpils truputį aliejaus ant savo kairiosios rankos delno, o dešinės rankos pirštu kunigas pašlakstys keletu lašų aliejaus, esančio ant jo kairės rankos delno, septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje. Keletą lašų aliejaus, esančio ant jo delno, kunigas užteps žmogui, kuris turi būti apvalytas, ant dešinės ausies lezgelio, dešinės rankos nykščio ir dešinės kojos nykščio toje vietoje, kur buvo užteptas atnašos už kaltę kraujas. Likusį ant delno aliejų kunigas užteps ant galvos žmogui, kuris turi būti apvalytas, atlikdamas permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada jis atnašaus vieną iš purplelių ar iš balandžių, – ką žmogus išgali, – vieną atnašai už nuodėmę, o kitą deginamajai aukai drauge su javų atnaša, ir kunigas atliks permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje. Tokios yra apeigos raupsuotajam, kuris neišgali atnašų savo pripažinimui, kad yra švarus”.
Pelėsių liga namuose VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas:
“Kai įeisite į Kanaano žemę, kurią aš duodu jums nuosavybėn, ir jei aš sukelčiau raupsų ligą viename iš namų jūsų nuosavybės krašte, namų savininkas nueis pas kunigą ir praneš, tardamas: ‘Man atrodo, kad kažin kokia liga yra mano namuose’. Kunigas, prieš eidamas ligos apžiūrėti, turi paliepti namus ištuštinti, kad niekas, kas yra namuose, netaptų nešvarus. Tada kunigas įeis namų apžiūrėti. Jis turi apžiūrėti ligą. Jei liga reiškiasi namų sienose žalsvos ar rausvos spalvos įdubimais, gilesniais už sienos paviršių, kunigas turi išeiti pro namų duris ir uždaryti namus septynioms dienoms. Septintą dieną kunigas turi sugrįžti. Jei jis nustato, kad liga namų sienose yra išsiplėtusi, kunigas turi paliepti, kad akmenys, kuriuose reiškiasi liga, būtų išlupti ir išnešti už miesto į nešvarią vietą. O namai iš vidaus turi būti kruopščiai išgrandyti, ir nuluptas tinkas išmestas už miesto į nešvarią vietą. Tada turi būti atnešti kiti akmenys ir įdėti į anų akmenų vietą; paimtas kitas tinkas ir namai ištinkuoti.
Jei liga vėl ima plėstis namuose tada, kai akmenys buvo išlupti ir namai išgrandyti bei iš naujo ištinkuoti, kunigas turi ateiti ir juos apžiūrėti. Jei liga namuose yra išsiplėtusi, – raupsų liga plečiasi namuose, – jie yra nešvarūs. Namai turi būti nugriauti, jų akmenys, rąstai ir visas namų tinkas išnešti į nešvarią vietą už miesto. Kas tik įeitų į namus, kai jie yra uždaryti, bus nešvarus iki vakaro; kas tik miegotų tokiuose namuose, turi išsiplauti drabužius; ir kas tik valgytų tokiuose namuose, turi išsiplauti drabužius.
Betgi jei kunigas ateina ir nustato, kad liga namuose nėra išsiplėtusi po to, kai namai buvo ištinkuoti, tada kunigas pripažins, kad namai yra švarūs, nes liga yra pranykusi. Namams apvalyti jis turi paimti du paukščius drauge su kedro medžiu, tamsiai raudonos spalvos siūlų bei izopo ir papjauti vieną paukštį viršum molinio indo, pripilto šaltinio vandens. Paims kedro medį, izopą bei tamsiai raudonos spalvos siūlus drauge su gyvuoju paukščiu, pamirkys papjautojo paukščio kraujyje bei vandenyje ir pašlakstys namus septynis kartus. Taip jis apvalys namus paukščio krauju, šaltinio vandeniu, gyvuoju paukščiu, kedro medžiu, izopu ir tamsiai raudonos spalvos siūlais. O gyvąjį paukštį paleis skristi už miesto į laukus. Taip jis turi atlikti permaldavimą už namus, ir jie taps švarūs”.
Tokie yra nuostatai kiekvienai raupsų ligai, – dedervinėms, raupsams drabužių ir namų, sutinimui ar išbėrimui, ar dėmėms, – nustatyti, kada jie yra nešvarūs ir kada jie yra švarūs.
Tokie yra nuostatai raupsų ligoms.
Asmeniško apeiginio nešvarumo atvejai. Vyrų VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: “Kalbėkite izraeliečiams ir sakykite jiems:
‘Kai vyras patiria sėklos išsiliejimą iš savo kūno, – sėklos išsiliejimas daro jį apeigoms nešvarų. Toks yra jo sėklos išsiliejimo nešvarumas, kad nedaro skirtumo, ar jo varpa nesulaiko sėklos išsiliejimo, ar jo varpa sulaiko sėklos išsiliejimą, vis vien jam tai yra nešvarumas. Kiekvienas guolis, kuriame atsigultų sėklos išsiliejimu sergantis, tampa nešvarus. O kas paliestų jo guolį, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus lig vakaro. Kas atsisėstų ant daikto, ant kurio buvo sėdėjęs sergantis sėklos išsiliejimu, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus lig vakaro. Kas paliestų sergančio sėklos išsiliejimu kūną, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus lig vakaro. Jei sėklos išsiliejimu sergantis spjautų ant švaraus žmogaus, pastarasis turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus lig vakaro. Bet koks balnas, ant kurio sėklos išsiliejimu sergantis joja, bus nešvarus. Kas paliestų bet kokį daiktą, buvusį po juo, bus nešvarus lig vakaro, o kas tokius daiktus neštų, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus lig vakaro. Visi, kuriuos paliestų sėklos išsiliejimu sergantis, nepaskalavęs vandenyje savo rankų, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarūs lig vakaro. Indas iš molio, kurį paliestų sėklos išsiliejimu sergantis, turi būti sudaužytas, o indas iš medžio turi būti išskalautas vandeniu.
Kai sėklos išsiliejimu sergantis pagyja nuo sėklos išsiliejimo, jis turi palaukti septynias dienas savo pripažinimo, kad yra švarus, išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir tada taps švarus O aštuntą dieną, pasiėmęs du purplelius ar du balandžius, nueis VIEŠPATIES akivaizdon prie Susitikimo palapinės angos ir paduos juos kunigui. Kunigas paruoš juos, – vieną atnašai už nuodėmę, o kitą deginamajai aukai, – ir kunigas atliks permaldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje jo labui dėl jo sėklos išsiliejimo.
Kai vyras patiria paprastą sėklos išsiliejimą, visas išsimaudys vandenyje ir bus nešvarus lig vakaro. Bet koks audinys ar oda, ant kurių užkristų sėkla, turi būti išskalbti vandenyje, o vyras bus nešvarus lig vakaro. Jei vyras guli su moterimi ir patiria sėklos išsiliejimą, jiedu abu turi išsimaudyti vandenyje ir likti nešvarūs lig vakaro.
Moterų Kai moteris patiria kraujoplūdį, kuris yra įprastinis išsiliejimas iš jos kūno, nešvari ji bus septynias dienas. O kas ją palies, bus nešvarus lig vakaro. Visa, ant ko ji gultųsi savo mėnesinių nešvarumo metu, taps nešvaru; ir visa, ant ko ji atsisėstų, taps nešvaru. Kas prisiliestų prie jos guolio, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus lig vakaro. O kas prisiliestų prie daikto, ant kurio ji sėdėjo, turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir bus nešvarus lig vakaro. Ar tai būtų guolis, ar koks kitas daiktas, ant kurio ji sėdėjo, prisiliesdamas prie jo, žmogus taps nešvarus lig vakaro. Jei vyras sugultų su ja, jos mėnesinių nešvarumas bus jam perduotas, ir jis bus nešvarus septynias dienas. Kiekvienas guolis, ant kurio jis atsiguls, taps nešvarus.
Jei moteris patiria kraujoplūdį ilgą laiką ne savo mėnesinių nešvarumo metu ar jei išsiliejimas tęsiasi ilgiau, negu jos mėnesinių nešvarumas, ji bus nešvari lygiai kaip ir savo mėnesinių nešvarumo metu. Kiekvienas guolis, ant kurio ji gultųsi savo nešvarumo dienomis, bus jai kaip ir guolis jos mėnesinių nešvarumo metu. Kiekvienas daiktas, ant kurio ji sėdėtų, bus nešvarus, kaip ir mėnesinių nešvarumo metu. O kas paliestų tuos daiktus, bus nešvarus, – turės išsiskalbti drabužius, išsimaudyti vandenyje ir būti nešvarus lig vakaro. Kai iš savo kraujoplūdžio išgyja, ji turi palaukti septynias dienas. Tada ji bus švari. O aštuntą dieną ji pasiims du purplelius ar du balandžius ir nuneš juos kunigui prie Susitikimo palapinės angos. Kunigas paruoš juos – vieną atnašai už nuodėmę, o kitą deginamajai aukai – ir atliks permaldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje jos labui už jos nešvarų kraujoplūdį.
Taip atskirsite izraeliečius nuo jų apeiginio nešvarumo, kad jie nemirtų savo nešvarumo metu, išniekindami tarp jų esančią mano Padangtę.
Tokie yra nuostatai tiems, kurie patiria išsiliejimą: tam, kuris patiria sėklos išsiliejimą ir tampa nešvarus, tai, kuri negaluoja mėnesinėmis, kiekvienam – vyrui ir moteriai, – turinčiam išsiliejimą, ir vyrui, kuris sugula su apeigoms nešvaria moterimi'”.
Susitaikinimo diena Praėjus dviem dienoms po Aarono sūnų mirties, kai jiedu įsibrovė į VIEŠPATIES akivaizdą ir numirė, VIEŠPATS kalbėjo Mozei. VIEŠPATS Mozei tarė:
“Sakyk savo broliui Aaronui neiti kada užsinori į šventovę už užuolaidos priešais malonės sostą, esantį ant Skrynios, kad jis nenumirtų, nes aš pasirodysiu debesyje viršum malonės sosto. Štai kaip Aaronas turi eiti į šventovę: su jaučio iš bandos atnaša už nuodėmę ir su avino deginamąja auka. Jis užsivilks šventąją lininę tuniką, jo kūną dengs lininės kelnaitės, susijuos lininiu diržu ir užsidės lininį turbaną. Kadangi tai yra šventi drabužiai, todėl jais apsirengs tada, kai išsimaudys vandenyje. O iš izraeliečių bendrijos jis paims du ožius: vieną atnašai už nuodėmę ir vieną aviną deginamajai aukai.
Aaronas atnašaus savo paties jautį kaip atnašą už nuodėmę ir atliks permaldavimą už save ir savo namus. Paėmęs abu ožius ir pastatęs juos prie Susitikimo palapinės angos VIEŠPATIES akivaizdoje, Aaronas trauks burtus, kad patirtų, katras iš ožių yra VIEŠPAČIUI ir katras yra Azazeliui. Ožį, burtu paskirtą “VIEŠPAČIUI”, Aaronas atves ir atnašaus jį kaip atnašą už nuodėmę, o ožys, burtu paskirtas Azazeliui, bus paliktas gyvas stovėti VIEŠPATIES akivaizdoje, kad per jį atliktų permaldavimą ir išvarytų jį Azazeliui į dykumą.
Aaronas atnašaus savo jautį kaip atnašą už nuodėmę, atlikdamas permaldavimą už save ir savo namus. Jis papjaus savo jautį kaip atnašą už nuodėmę. Paims smilkytuvą, kupiną žarijų nuo aukuro VIEŠPATIES akivaizdoje, ir rieškučias sutrintų kvapių smilkalų ir įneš už užuolaidos. Smilkalus užbers ant ugnies VIEŠPATIES akivaizdoje, kad smilkalų debesis uždengtų malonės sostą, esantį ant Sandoros Skrynios, kitaip jis numirs. Paims truputį jaučio kraujo ir pirštu pateps juo malonės sosto rytinį šoną, o prieš malonės sostą pirštu šlakstys krauju septynis kartus.
Tada jis papjaus žmonių atnašos už nuodėmę ožį, įneš jo kraują už užuolaidos ir darys su jo krauju, kaip darė su jaučio krauju, patepdamas malonės sostą ir priešais malonės sostą. Taip jis atliks permaldavimą už šventovę, už izraeliečių apeiginį nešvarumą ir už jų nusikaltimus bei visas jų nuodėmes. Tą pat padarys ir už Susitikimo palapinę, stovinčią tarp jų, viduryje jų nešvarumų. Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo palapinėje, kai jis įeina atlikti permaldavimo šventovėje už save, už savo namus ir už visą Izraelio bendriją. Tada jis išeis prie aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje, ir atliks permaldavimą. Paėmęs truputį jaučio kraujo ir ožio kraujo, pateps juo visus aukuro ragus. Savo pirštu patepdamas jį krauju septynis kartus, apvalys jį nuo visų izraeliečių apeiginių nešvarumų ir pašventins.
Atpirkimo ožys Kai bus atlikęs permaldavimą už šventovę, Susitikimo palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraeliečių kaltes ir visus jų nusižengimus, – visas jų nuodėmes, sudėdamas jas ožiui ant galvos. Ogi ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus.
Kai ožys dykumoje bus paleistas, tada Aaronas įeis į Susitikimo palapinę ir nusivilks lininius drabužius, kuriuos apsivilko įeidamas į šventovę, ir ten juos paliks. Jis nuplaus savo kūną vandeniu šventoje vietoje ir apsivilks savo drabužius. Tada jis išeis ir atnašaus savo deginamąją auką ir žmonių deginamąją auką, atlikdamas permaldavimą už save ir už žmones. Atnašos už nuodėmę taukus pavers dūmais ant aukuro. Žmogus, kuris paleidžia ožį Azazeliui, išsiskalbs drabužius ir nuplaus savo kūną vandeniu. Tada jis gali pareiti į stovyklą. Atnašos už nuodėmę jautis ir atnašos už nuodėmę ožys, kurių kraujas buvo įneštas permaldavimui šventovėje atlikti, bus išnešti už stovyklos. Jų oda, mėsa ir išmatos bus sudegintos ugnyje. Žmogus, kuris juos degina, išsiskalbs drabužius ir nuplaus savo kūną vandeniu. Tada jis gali sugrįžti į stovyklą.
Šis bus jums amžinas įstatymas: septintąjį mėnesį, dešimtąją mėnesio dieną jūs pasninkausite, ir nei čiabuvis, nei ateivis, gyvenantis tarp jūsų, nesiims jokio darbo. Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus jums visiško šabo poilsis, ir jūs turite marintis – tai yra amžinas įstatymas. Kunigas, kuris buvo pateptas ir pašventintas būti kunigu savo tėvo vietoje, atliks permaldavimą. Vilkėdamas lininiais drabužiais – šventuoju apdaru, – jis atliks permaldavimą už šventovę, atliks permaldavimą už Susitikimo palapinę ir aukurą, atliks permaldavimą už kunigus ir visus bendrijos žmones. Šis bus jums amžinas įstatymas: atlikti permaldavimą izraeliečių labui už visas jų nuodėmes kartą per metus”.
Ir Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs.
D. APEIGINIO ŠVENTUMO TEISYNAS
Kraujo šventumas VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk Aaronui, jo sūnums ir visai Izraelio tautai ir sakyk jiems: VIEŠPATS davė tokį įsakymą:
‘Jei kas nors iš Izraelio namų pjautų jautį ar avį, ar ožką stovykloje ar už stovyklos, neatvesdamas jų prie Susitikimo palapinės angos atnašauti kaip dovaną VIEŠPAČIUI priešais VIEŠPATIES Padangtę, tas žmogus bus kaltas kraujo kalte. Žmogus išliejo kraują, užtat jis bus pašalintas iš savo tautos. Tai dėl to, kad izraeliečiai, užuot atnašavę savo aukas laukuose, kaip jie kad aukoja, atvestų aukas VIEŠPAČIUI pas kunigą prie Susitikimo palapinės angos ir paaukotų kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI. Kunigas išpils kraują ant VIEŠPATIES aukuro prie Susitikimo palapinės angos ir pavers taukus dūmais kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI, kad izraeliečiai nebeatnašautų savo aukų satyrams, kuriuos garbindami jie kekšauja. Šis bus jiems ir jų palikuonims amžinas įstatymas.
Be to, pasakyk jiems: jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, atnašautų deginamąją atnašą ar kruviną auką, neatvedęs gyvulio prie Susitikimo palapinės angos paaukoti VIEŠPAČIUI, tas žmogus bus pašalintas iš savo tautos.
Jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, valgytų bet kokį kraują, aš atgręšiu savo veidą į kraują valgantį žmogų ir pašalinsiu tą žmogų iš jo tautos, nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę, – kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė. Todėl aš sakiau izraeliečiams: nė vienas iš jūsų nevalgys kraujo, net nė vienas iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, nevalgys kraujo. Jei kas iš izraeliečių ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, sumedžiotų gyvulį ar paukštį, kurį leista valgyti, turi išlieti jo kraują ir užkasti jį į žemę.
Juk kiekvienam gyvūnui gyvastis – kraujas yra jo gyvybė. Todėl aš sakiau izraeliečiams: nevalgysite kraujo jokio gyvūno, nes gyvybė kiekvieno gyvūno yra jo kraujas; kas valgytų kraują, bus pašalintas {iš tautos}. Kiekvienas žmogus, izraelietis ar ateivis, kuris valgytų, kas nugaišo ar buvo žvėries sudraskyta, turės išsiskalbti drabužius, apsiplauti vandeniu ir būti nešvarus lig vakaro. Tada jis taps švarus. Bet jeigu jis neišsiplauna {drabužių} ir neapsiplauna vandeniu, jis turės pakelti savo kaltės padarinius'”.
Lyties šventumas VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Nesielgsite, kaip elgiamasi Egipto žemėje, kur gyvenote, ir nesielgsite, kaip elgiamasi Kanaano krašte, į kurį jus vedu. Jūs negyvensite pagal jų įstatus. Vykdysite tik mano įsakus ir ištikimai laikysitės mano įstatų: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Laikysitės mano įstatų ir įsakų, – žmogus, stengdamasis juos vykdyti, yra gyvas: aš esu VIEŠPATS.
Nė vienas iš jūsų nesueis su artima giminaite atidengti nuogumo: aš esu VIEŠPATS. Savo tėvo nuogumo – tai yra savo motinos nuogumo – neatidengsi, ji yra tavo motina, jos nuogumo neatidengsi. Neatidengsi savo tėvo žmonos nuogumo; tai yra tavo tėvo nuogumas. Neatidengsi nuogumo savo sesers, tavo tėvo dukters ar tavo motinos dukters, ar ji būtų gimusi šeimoje, ar gimusi kitur. Neatidengsi nuogumo savo sūnaus dukters ar savo dukters dukters, nes jų nuogumas yra tavo paties nuogumas. Neatidengsi nuogumo savo pamotės dukters, gimusios iš tavo tėvo, nes ji yra tavo sesuo. Neatidengsi nuogumo savo tėvo sesers, nes ji tavo tėvo artima giminaitė. Neatidengsi nuogumo savo motinos sesers, nes ji yra tavo motinos artima giminaitė. Neatidengsi savo dėdės nuogumo – tai yra nesueisi su jo žmona – ji yra tavo dėdienė. Neatidengsi nuogumo savo marčios: ji yra tavo sūnaus žmona – neatidengsi jos nuogumo. Neatidengsi nuogumo savo brolio žmonos, nes tai yra tavo brolio nuogumas. Neatidengsi nuogumo moters ir jos dukters; neimsi žmona jos sūnaus dukters ar jos dukters dukters ir neatidengsi jos nuogumo, nes jos yra tavo artimi giminės. Tai būtų ištvirkavimas. Neimsi savo žmonos sesers antrine žmona, neatidengsi jos nuogumo, kol jos sesuo tebėra gyva.
Nesueisi su moterimi atidengti jos nuogumo mėnesinių nešvarumo metu. Neturėsi lytinių santykių su savo artimo žmona ir su ja savęs nesuterši. Neleisi, kad kas nors iš tavo palikuonių būtų paaukotas Molechui, ir neišniekinsi savo Dievo vardo: aš esu VIEŠPATS! Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi: tai yra pasibjaurėjimas. Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu ir savęs nesuterši su gyvuliu; nei jokia moteris leisis gyvuliui turėti su ja lytinius santykius: tai yra begėdiškas iškrypimas.
Nepasidarykite nešvarūs nė vienu iš šių papročių, nes tokiais papročiais yra susiteršusios tautos, kurias išvarau jūsų akyse. Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus. Jūs tad turite laikytis mano įstatų ir mano įsakų, ir jūs – nei pilietis, nei ateivis – negalite daryti šių pasibjaurėtinų dalykų, {nes prieš jus gyvenusieji krašto gyventojai darė visus šiuos pasibjaurėtinus dalykus, ir kraštas buvo suterštas}. Kitaip kraštas išvems jus už suteršimą, kaip jis išvėmė prieš jus buvusią tautą. Kas padaro vieną iš šių pasibjaurėtinų dalykų, bus pašalintas iš savo tautos. Todėl laikykitės mano įpareigojimo nedaryti nė vieno iš šių pasibjaurėtinų dalykų, ką darė prieš jus buvusieji, ir savęs jais nesuterškite: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas'”.
Įvairios elgesio taisyklės VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: ‘Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. Kiekvienas gerbs savo motiną ir tėvą, švęs mano šabus: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Nesikreipkite į stabus ir nedirbkite sau lietinių dievų: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.
Kai atnašaujate bendravimo auką VIEŠPAČIUI, ją atnašaukite taip, kad ji būtų maloni jūsų labui. Ji bus suvalgoma tą pačią dieną, kai ją paaukojate, arba rytojaus dieną; o kas liko lig trečios dienos, turi būti sudeginta ugnyje. Jeigu ji iš viso būtų valgoma trečią dieną, ji bus pasibjaurėjimas. Ji nebus maloni. Kas ją valgo, užsitraukia kaltę, nes išniekina tai, kas VIEŠPAČIUI yra šventa. Toks žmogus bus pašalintas iš savo tautos.
Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių nei rinksi savo derliaus likusias varpas. Savo vynuogyno plikai nenuskinsi ir savo vynuogyne nukritusių vynuogių nerankiosi, paliksi jas vargšui ir ateiviui: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.
Nevogsite, nesielgsite apgaulingai ir vieni kitiems nemeluosite. Neprisieksite apgaulingai mano vardu, išniekindami savo Dievo vardą: aš esu VIEŠPATS.
Neengsi savo artimo, neplėšikausi. Neužlaikysi darbininko atlygio pas save lig ryto. Neužgausi nebylio, nepadėsi kliūties neregiui. Bijosi savo Dievo: aš esu VIEŠPATS.
Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai. Nevaikštinėsi skleisdamas šmeižtus tarp savo giminių; savo artimo gyvasties nestatysi į pavojų: aš esu VIEŠPATS.
Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį: aš esu VIEŠPATS.
Laikysitės mano įstatų. Nekergsi savo galvijų su kita rūšimi; nesėsi savo dirvoje dviejų sėklų rūšių; nenešiosi drabužio, pasiūto iš dviejų audeklų.
Jei kuris nors vyras turėtų lytinius santykius su moterimi, kuri yra vergė, pažadėta kitam vyrui, bet neišpirkta ar dar negavusi laisvės, reikalas turės būti ištirtas. Mirtimi jiedu nebus nubausti, nes ji dar nebuvo išlaisvinta. Bet jis turi atvesti prie Susitikimo palapinės angos atnašos už kaltę aviną kaip savo atnašą už kaltę VIEŠPAČIUI. Kunigas atliks permaldavimą atnašos už kaltę avinu VIEŠPATIES akivaizdoje jo labui už nuodėmę, kuria jis nusidėjo. Ir nuodėmė, kuria jis nusidėjo, bus jam atleista.
Kai ateisite į kraštą ir pasodinsite ten įvairių vaismedžių, iš pradžių laikysite jų vaisius esant tarsi neapipjaustytus. Trejus metus jie bus jums tarsi neapipjaustyti – jie negali būti valgomi. Ketvirtais metais visi jų vaisiai bus pašvęsti VIEŠPAČIUI kaip padėkos atnaša. Tik penktaisiais metais jų vaisius galite valgyti; taip jų derlius bus jums gausesnis: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.
Nevalgykite nieko su krauju. Neužsiimkite būrimu ar kerėjimu. Nekirpsite plaukų ant savo smilkinių, netaršysite savo barzdos. Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS.
Neišniekink savo dukters ir nepadaryk jos kekše, kad kraštas neįpultų į kekšystę ir neprisipildytų nedorumo. Laikykitės mano šabų ir gerbkite mano šventovę: aš esu VIEŠPATS.
Nesikreipkite į dvasias ir kerėtojus, – jų patarimo neieškokite, kad nebūtumėte jų suteršti: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.
Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo: aš esu VIEŠPATS.
Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.
Nesielgsite nesąžiningai, matuodami ilgį, svorį ir kiekį. Turėsite teisingas svarstykles, teisingus svarsčius, teisingą efą ir teisingą hiną: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės. Laikysitės visų mano įstatų bei visų mano įsakų ir juos vykdysite: aš esu VIEŠPATS'”.
Bausmės už įvairias nuodėmes VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Sakysi izraeliečiams:
‘Jei kas iš izraeliečių ar Izraelyje gyvenančių ateivių aukotų kurį nors iš savo vaikų Molechui, jis bus nubaustas mirtimi. Krašto žmonės turi užmušti jį akmenimis. Aš pats atgręšiu savo veidą į tą žmogų ir pašalinsiu jį iš tautos, nes, aukodamas savo vaiką Molechui, jis suteršė mano šventovę ir išniekino mano vardą. Net jei krašto žmonės žiūrėtų pro pirštus į tą žmogų, kai jis aukoja savo vaiką Molechui, ir nenubaustų jo mirtimi, aš pats atgręšiu savo veidą į tą žmogų ir į jo giminę, pašalinsiu iš tautos jį ir visus, kurie seka jį, ištvirkaudami su Molechu.
Jei kas kreiptųsi į dvasias ir kerėtojus, ištvirkaudamas su jais, aš atgręšiu į jį savo veidą ir pašalinsiu jį iš tautos. Taigi pašventinkite save ir būkite šventi, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Laikykitės mano įstatų ir vykdykite juos. Aš, VIEŠPATS, jus pašventinu. Kas keiktų savo tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi; kadangi keikė savo tėvą ar motiną, jis užsitraukė kraujo kaltę.
Jei vyras svetimauja su ištekėjusia moterimi, nusikalsdamas svetimavimu su artimo žmona, abu – svetimautojas ir svetimautoja – bus nubausti mirtimi. Jei vyras sugultų su savo tėvo žmona, jis atidengė savo tėvo nuogumą. Abu bus nubausti mirtimi – jie užsitraukė kraujo kaltę. Jei vyras sugultų su savo marčia, abu bus nubausti mirtimi. Jiedu nusikalto kraujomaiša – jie užsitraukė kraujo kaltę. Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę. Jei vyras vestų moterį ir jos motiną, nusikalstų kraujomaiša. Jie – jis ir jos – turi būti sudeginti ugnyje, idant nebūtų tarp jūsų kraujomaišos. Jei vyras turi lytinius santykius su gyvuliu, jis turi būti sudegintas, o gyvulį užmušite. Jei moteris eina prie gyvulio turėti su juo lytinius santykius, užmuši tą moterį ir tą gyvulį – jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę.
Jei vyras vestų savo seserį – dukterį savo tėvo ar dukterį savo motinos, pamatytų jos nuogumą ir ji pamatytų jo nuogumą, tai būtų begėdiškas dalykas. Jiedu bus viešai pašalinti iš savo tautos. Jis atidengė savo sesers nuogumą ir užsitraukė kaltę. Jei vyras sugultų su moterimi jos mėnesinių metu ir atidengtų jos nuogumą, jis atidengtų jos kraujo šaltinį, o ji atidengtų savo kraujo šaltinį. Abudu turi būti pašalinti iš jų tautos. Neatidengsi nuogumo savo motinos sesers ar savo tėvo sesers, nes tai būtų kraujomaiša. Jiedu užsitraukė kaltę. Jei vyras sugultų su savo dėdės žmona, jis atidengtų savo dėdės nuogumą. Jiedu užsitraukė kaltę; mirs bevaikiai. Jei vyras vestų savo brolio žmoną, bjauriai pasielgtų, nes atidengė savo brolio nuogumą. Jiedu mirs bevaikiai.
Laikysitės visų mano įstatų bei visų mano įsakų ir vykdysite juos, kad neišvemtų jūsų žemė, į kurią vedu jus įsikurti gyventi. Neseksite papročių tautos, kurią išvarau jums iš kelio. Kadangi jie visus anuos dalykus darė, aš jais bjaurėjausi. Bet jums sakiau: ‘Jūs paveldėsite jų žemę, aš ją duosiu jums kaip nuosavybę – kraštą, tekantį pienu ir medumi’. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, – atskyriau jus nuo visų tautų. Todėl jūs darysite skirtumą tarp švaraus ir nešvaraus gyvulio, tarp nešvaraus ir švaraus paukščio – jūs savęs nesuteršite gyvuliu ar paukščiu ar gyvūnais, kužančiais žemėje, kuriuos jums atskyriau laikyti esant nešvarius. Man tad būsite šventi, nes aš, VIEŠPATS, esu šventas ir atskyriau jus nuo kitų tautų, kad būtumėte mano.
Vyras ar moteris, iššaukiantys dvasias ar užsiimantys kerėjimu, bus nubausti mirtimi. Jie turi būti užmušti akmenimis – jų kraujo kaltė kris ant jų pačių'”.
Kunigystės šventumas VIEŠPATS tarė Mozei: “Kalbėk kunigams, Aarono sūnums, ir sakyk jiems:
‘Nė vienas tenesuteršia savęs numirėliu iš savo giminių, išskyrus artimiausius giminaičius – motiną, tėvą, sūnų, dukterį ir brolį. Leista jam susiteršti ir seseria, kuri tebėra mergelė ir yra jam artima, nes ji dar nėra ištekėjusi. Bet jis nesiterš artimaisiais, kurių giminaitis jis yra vedybomis; jais savęs nesiterš.
Jie savo viršugalvio plikai neskus, žandenų neapkirps ir savo kūne jokių įpjovimų nedarys. Savo Dievui jie bus šventi ir Dievo vardo neišniekins, nes jie aukoja VIEŠPAČIUI ugnies atnašas, savo Dievo maistą. Todėl jie turi būti šventi.
Žmona jie neims moters, suterštos kekšyste, ar moters, kuri buvo vyro atleista. Jie yra šventi savo Dievui. Elgsiesi su jais kaip su šventais, nes jie atnašauja maistą tavo Dievo, – jie bus ir tau šventi, nes aš, juos pašventęs VIEŠPATS, esu šventas. Jei kunigo duktė suterštų save kekšyste, ji išniekintų ir savo tėvą. Ji turi būti sudeginta ugnyje.
Kunigas, esantis savo brolių vyriausias, ant kurio galvos buvo išlietas patepimo aliejus ir kuris buvo pašventintas vilkėti šventuosius drabužius, netaršys savo plaukų, neplėšys savo drabužių. Jis neprieis prie jokio numirėlio; nesuterš savęs net savo tėvu ar motina. Neišeis net iš šventovės, kad nesuterštų savo Dievo šventovės, nes, turėdamas ant savęs patepimo aliejų, jis yra pašventintas savo Dievui – man: aš esu VIEŠPATS. Žmona jis gali imti tik moterį, kuri yra mergelė. Našlės ar vyro atleistos moters, ar suterštos kekšyste – kekšės žmona jis negali imti. Jis turi imti žmona mergelę iš savo giminės, kad nesuterštų savo palikuonių savo giminėje, nes aš, VIEŠPATS, jį pašventinu'”.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk Aaronui ir sakyk: ‘Joks nesveikas vyras iš tavo palikuonių per visas jų kartas netiks atnašauti savo Dievo maistą. Iš viso nė vienas nesveikas nebus tinkamas: joks aklas vyras ar raišas, joks vyras sužalotu veidu ar per ilga galūne, joks vyras nulaužta koja ar nulaužta ranka, ar kuprotas, ar neūžauga, ar su nesveika akimi, ar sergantis niežais, ar šašuotas, ar sutraiškytomis sėklidėmis. Joks kunigo Aarono palikuonis, būdamas nesveikas, nebus tinkamas atnašauti VIEŠPATIES aukų ugnimi. Turėdamas trūkumą, jis nesiartins atnašauti savo Dievo maisto. Savo Dievo maistą – ypač šventą ir šventąją dalį – jis gali valgyti. Bet kadangi turi trūkumą, už užuolaidos neįeis ir prie aukuro nesiartins, kad nesuterštų mano šventų vietų, nes aš, VIEŠPATS, jas pašventinu'”.
Taip kalbėjo Mozė Aaronui, jo sūnums ir visiems izraeliečiams.
Aukų šventumas VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Pamokyk Aaroną ir jo sūnus, kad būtų rūpestingi su šventomis izraeliečių aukomis, kurias jie man pašvenčia, idant neišniekintų mano švento vardo. Aš esu VIEŠPATS. Sakyk jiems: ‘Per visas jūsų kartas, jei kuris nors iš jūsų palikuonių, būdamas nešvarus, prisiartintų prie šventųjų aukų, kurias izraeliečiai pašvenčia VIEŠPAČIUI, tas žmogus bus pašalintas nuo mano Artumo. Aš esu VIEŠPATS. Niekas iš Aarono palikuonių, sergantis raupsų liga ar sėklos išsiliejimu, negali valgyti šventųjų aukų, kol netampa švarus. Be to, jei kas paliestų ką nors nešvaraus, tapusio nešvariu per numirėlį ar žmogų, turėjusį sėklos išsiliejimą, ir jei kas paliestų kokį nors ropojantį gyvūną ir taip taptų nešvarus, ar kokį nors žmogų, nuo kurio palietimo taptų nešvarus, – kad ir koks būtų jo nešvarumas, – toks asmuo bus nešvarus lig vakaro ir šventųjų aukų, nenuplovęs savo kūno vandeniu, nevalgys. Saulei nusileidus, jis bus švarus. Tada galės valgyti šventųjų aukų, nes jos yra jo maistas. Jis nevalgys nugaišusio ar žvėries sudraskyto gyvulio mėsos, kad per ją netaptų nešvarus. Aš esu VIEŠPATS. Jie turi laikytis mano įpareigojimų, kad neužsitrauktų kaltės ir nenumirtų šventovėje už jos išniekinimą. Aš, VIEŠPATS, juos pašventinu.
Joks pašalietis nevalgys šventųjų aukų; joks kunigo įnamis ar samdinys nevalgys šventųjų aukų. Bet vergas, kuris yra pirkta kunigo nuosavybė, gali jas valgyti; ir gimusieji jo namuose gali valgyti jo maistą. Jei kunigo duktė ištekėtų už pašaliečio, ji nevalgys šventųjų aukų atnašos. Bet jei kunigo duktė taptų našle ar būtų vyro atleista ir be palikuonių, ir sugrįžtų į tėvo namus, ji gali jas valgyti kaip savo jaunystėje. Joks pašalietis jų nevalgys.
Jei kas suvalgytų šventąją auką per neapsižiūrėjimą, jis turės atsilyginti kunigui už šventąją auką, pridėdamas penktadalį jos vertės. Kunigai turi prižiūrėti, kad izraeliečiai neišniekintų šventųjų aukų, kurias jie atnašauja VIEŠPAČIUI, ir, valgydami savo šventąsias aukas, neužsitrauktų kaltės, kuri reikalauja atnašos už kaltę, nes aš, VIEŠPATS, juos pašventinu'”.
Netinkamos atnašos aukoms VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk Aaronui, jo sūnums bei visiems izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Kai žmogus iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių Izraelyje, aukoja atnašą, – ar tai būtų iš įžado, ar kaip savanoriška atnaša, – aukojamą VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką, kad ji būtų tinkama jūsų labui, turi būti sveikas patinėlis iš galvijų ar avių, ar ožkų kaimenės. Nesveikos atnašos neaukosite, nes ji nebus tinkama jūsų labui.
Kai žmogus, vykdydamas įžadą ar kaip savanorišką atnašą, atnašauja bendravimo auką VIEŠPAČIUI iš galvijų bandos ar avių kaimenės, kad ji būtų maloni, gyvulys turi būti tobulas, – jis neturės jokių trūkumų. Aklo ar sužaloto, suluošinto ar turinčio pūliuojančią skaudę, niežus ar šašus – tokio gyvulio VIEŠPAČIUI neatnašausite, nė vieno iš jų nedėsite ant aukuro kaip atnašos ugnimi VIEŠPAČIUI. Jautį ar avį, turinčius per ilgas ar per trumpas galūnes, galite atnašauti kaip savanorišką atnašą, tačiau jie nebus malonūs įžadui įvykdyti. Neatnašausite VIEŠPAČIUI jokio gyvulio, kurio sėklidės yra sužeistos ar sutraiškytos, ar perplėštos, ar išpjautos. Tokio papročio jūs savo krašte neturėsite nei tokius gyvulius iš svetimtaučio rankos priimsite aukoti kaip maistą savo Dievui, nes jie yra sužaloti – nesveiki. Jūsų labui nebus tinkami'”.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Gimus veršiukui, ėriukui ar ožiukui, jie pasiliks septynias dienas prie savo motinos. Tik nuo aštuntos dienos jie bus malonūs VIEŠPAČIUI kaip ugnies atnaša. Taip pat nepjausite iš galvijų bandos ar iš avių kaimenės gyvulio su jo jaunikliu tą pačią dieną. Kai aukojate padėkos atnašą VIEŠPAČIUI, aukosite ją taip, kad ji būtų tinkama jūsų labui. Ji bus suvalgyta tą pačią dieną; nieko iš jos nepaliksite lig kitos dienos ryto. Aš esu VIEŠPATS.
Taip jūs laikysitės mano įsakymų ir vykdysite juos. Aš esu VIEŠPATS. Mano švento vardo neišniekinkite, kad būčiau šventas tarp izraeliečių. Aš esu VIEŠPATS. Aš jus pašventinu – aš, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Aš esu VIEŠPATS”.
Metinių švenčių apeigos. Šabo diena VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Šios yra VIEŠPATIES iškilmės, švenčių dienos, kurias paskelbsite kaip šventąsias sueigas, mano nustatytas iškilmes. Šešias dienas bus dirbama, bet septintą dieną yra visiško poilsio šabas – šventoji sueiga. Nedirbsite jokio darbo: tai šabas VIEŠPAČIUI visose jūsų gyvenvietėse.
Perėjimo ir Neraugintos duonos iškilmės Šios tat yra VIEŠPATIES nustatytos iškilmės, šventosios sueigos, kurias švęsite joms paskirtu metu. Pirmąjį mėnesį, keturioliktą mėnesio dieną, temstant, bus Perėjimo atnaša VIEŠPAČIUI, o to paties mėnesio penkioliktą dieną yra Neraugintos duonos iškilmės VIEŠPAČIUI. Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Pirmąją dieną turėsite šventą sueigą ir nedirbsite savo užsiėmimų darbo. Per septynias dienas atnašausite VIEŠPATIES ugnies atnašas; septintąją dieną bus šventa sueiga; nedirbsite savo užsiėmimų darbo'”.
Pirmienų pėdo šventimas VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Kai jūs ateisite į kraštą, kurį aš jums duodu, ir nuimsite jo derlių, atnešite jūsų pjūties pirmienų pėdą kunigui. Jis pakylės pėdą VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtumėte jam mieli. Dieną po šabo kunigas jį pakylės. Tą dieną, kai pakylėjate pėdą, atnašausite VIEŠPAČIUI sveiką mitulį avinėlį kaip deginamąją auką. O javų atnaša prie jo bus du dešimtadaliai efos rinktinių miltų su įmaišytu aliejumi – malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI; jos išliejamoji atnaša bus vynas – vienas ketvirtis hino. Iki tos dienos, kol jūs nebūsite atnešę savo Dievo atnašos, nevalgysite nei duonos, nei pagruzdintų ar šviežių grūdų. Tai yra amžinas įstatas jūsų kartoms visose jūsų gyvenvietėse'”.
Savaičių iškilmės “O nuo dienos po šabo, – nuo dienos, kurią atnešėte savo pakylėjimo atnašos pėdą, – atskaičiuokite septynias savaites. Jos turi būti pilnos: turite skaičiuoti lig dienos po septintojo šabo – penkiasdešimt dienų. Tada atnešite VIEŠPAČIUI naujo derliaus grūdų atnašą. Atnešite iš savo gyvenviečių kaip pakylėjimo atnašą du duonos kepalus, kiekvienas iš dviejų dešimtadalių efos. Jie turi būti iš geriausių miltų, kepti su raugu, kaip pirmienos VIEŠPAČIUI. Drauge su duona atnašausi septynis sveikus mitulius avinėlius, vieną jautį iš bandos ir du avinus. Jie bus deginamoji auka VIEŠPAČIUI, drauge su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis, malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI. Paaukosite taip pat ir vieną ožį atnašai už nuodėmę bei du mitulius avinėlius kaip bendravimo auką. Kunigas pakylės juos – tuos du avinėlius – drauge su pirmienų duona kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie bus šventi VIEŠPAČIUI ir priklausys kunigui. Tą pačią dieną paskelbsite iškilmę, švęsite sueigą ir nedirbsite savo užsiėmimų darbo. Tai yra amžinas įstatas visose jūsų gyvenvietėse visoms jūsų kartoms.
Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių ir nerinksi savo derliaus lauke likusių varpų. Paliksi jas vargšui ir ateiviui: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas”.
Naujųjų metų diena VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Taip kalbėk izraeliečiams: ‘Septintą mėnesį, pirmąją mėnesio dieną, švęsite visiško poilsio dieną šventa sueiga, pažymėta rago skardėjimu. Nedirbsite savo užsiėmimų darbo, aukosite VIEŠPATIES ugnies atnašą'”.
Susitaikinimo diena VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Bet šio mėnesio dešimtą dieną yra Permaldavimo diena. Ji bus jums šventa sueiga: pasninkausite ir aukosite VIEŠPATIES ugnies atnašą. Tą dieną nedirbsite jokio darbo, nes ji yra Permaldavimo diena, kurią yra atliekamas permaldavimas jūsų labui VIEŠPATIES, jūsų Dievo, akivaizdoje. Iš tikrųjų kas tą dieną nepasninkautų, bus pašalintas iš savo tautos. O kas tą dieną dirbtų kokį darbą, aš ištrinsiu jį iš tautos. Nedirbkite jokio darbo; tai amžinas įstatas visoms jūsų kartoms visose jūsų gyvenvietėse. Ji bus jums visiško poilsio šabas, ir jūs turite pasninkauti Devintosios mėnesio dienos vakare, nuo vakaro lig vakaro, švęsite šį jūsų šabą”.
Palapinių iškilmės VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Taip kalbėk izraeliečiams: ‘Šio septintojo mėnesio penkioliktą dieną yra VIEŠPAČIUI skirtos Palapinių iškilmės, kurios tęsis septynias dienas. Pirmoji diena bus šventoji sueiga; nedirbsite savo užsiėmimų darbo. Per septynias dienas aukosite VIEŠPATIES ugnies atnašas. Aštuntą dieną švęsite šventą sueigą ir aukosite VIEŠPATIES ugnies atnašas. Tai yra iškilmingas susirinkimas; nedirbsite savo užsiėmimų darbo.
Šios yra VIEŠPATIES nustatytos iškilmės, kurias švęsite kaip šventųjų sueigų metą aukoti VIEŠPAČIUI ugnies atnašas, – deginamąsias aukas ir javų atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas, kiekvieną jai nustatytą dieną, – neskaitant VIEŠPATIES šabų, neskaitant jūsų dovanų, neskaitant visų jūsų įžadų atnašų ir neskaitant visų jūsų geros valios atnašų, kurias jūs duodate VIEŠPAČIUI.
Bet septintojo mėnesio penkioliktą dieną, kai būsite nuėmę visą krašto derlių, švęsite VIEŠPATIES iškilmes, kurios tęsis septynias dienas. Pirmoji ir aštuntoji diena bus visiško poilsio dienos. Pirmąją dieną paimsite hadaro medžio vaisių, palmės šakų, lapuočių šakelių bei paupio gluosnių ir linksminsitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, akivaizdoje septynias dienas. Švęsite ją septintą mėnesį kasmet kaip VIEŠPATIES iškilmes septynias dienas, švęsite ją septintą mėnesį kaip amžiną įstatą per visas jūsų kartas. Septynias dienas gyvensite palapinėse; visi izraeliečiai turės gyventi palapinėse tam, idant jūsų kartos patirtų, kad aš, vesdamas izraeliečius iš Egipto žemės, apgyvendinau juos palapinėse. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas'”.
Taip Mozė paskelbė izraeliečiams VIEŠPATIES nustatytas iškilmes.
Šventovės lempų priežiūra VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Paliepk izraeliečiams atnešti tau gryno traiškytų alyvų aliejaus žvakidei, kad lempos būtų žibinamos nuolat. Aaronas pastatys ją Susitikimo palapinėje, šiapus Sandoros užuolaidos, kad žibėtų nuolat nuo vakaro lig ryto VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus amžinas įstatas jūsų kartoms. Jis nuolat patvarkys lempas ant žvakidės iš gryno {aukso} VIEŠPATIES akivaizdoje”.
Artumo duona“Paimsi geriausių miltų ir iškepsi iš jų dvylika kepalų – kiekvieną iš dviejų dešimtadalių efos. Sudėsi juos dviem eilėmis, po šešis kiekvienoje eilėje, ant stalo iš gryno {aukso} VIEŠPATIES akivaizdoje. Kiekvieną eilę užbarstysi grynais smilkalais, kad jie būtų ženkli atnaša duonai – ugnies atnašai VIEŠPAČIUI. Nuolat, kas šabo dieną, sudės kepalus Aaronas iš naujo VIEŠPATIES akivaizdoje kaip Izraelio tautos įsipareigojimą – amžiną sandorą. Duona priklausys Aaronui ir jo palikuonims; suvalgys ją šventoje vietoje, nes ji yra jam ypač šventa dalis, amžinas atlygis iš ugnies atnašų VIEŠPAČIUI”.
Bausmė už piktžodžiavimąTarp izraeliečių buvo vyras, kurio motina buvo izraelietė, o tėvas buvo egiptietis. Kartą stovykloje kilo muštynės tarp izraelietės sūnaus ir vieno izraeliečio. Kadangi izraelietės sūnus viešai piktžodžiavo {Dievo} Vardui ir keikėsi, žmonės jį atvedė pas Mozę. {Jo motina buvo Dibrio duktė, iš Dano giminės, ir buvo vadinama Šelomita.} Jis buvo uždarytas į kalėjimą, kol nebus jiems duotas VIEŠPATIES nuosprendis.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Išvesk už stovyklos piktžodžiautoją, teuždeda rankas jam ant galvos visi girdėjusieji ir teužmuša jį visa bendrija akmenimis. O izraeliečiams kalbėk ir pasakyk: ‘Kas keiktų Dievą, turės atsakyti už savo nuodėmę. Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis {Dievo} Vardui, turi būti užmuštas’.
Kas užmuštų žmogų, bus nubaustas mirtimi.
Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti už jį nuostolį: gyvybę už gyvybę.
Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta. Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį, bet kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi. Turėsite vieną tą patį įstatymą ateiviui ir izraeliečiui, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas”.
Taip kalbėjo Mozė izraeliečiams. Jie tad išvedė piktžodžiautoją už stovyklos ir užmušė akmenimis. Izraeliečiai padarė taip, kaip Dievas buvo Mozei įsakęs.
Šabo metai VIEŠPATS kalbėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Kai ateisite į kraštą, kurį aš jums duodu, tas kraštas turės švęsti šabą VIEŠPAČIUI. Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi savo vynuogyną ir nuimsi jų derlių, bet septintais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas – šabas VIEŠPAČIUI: savo lauko tu nesėsi ir savo vynuogyno negenėsi. Tada nepjausi jokių savaime išaugusių javų, nenuimsi vynuogių nuo neapgenėto vynmedžio – septintieji bus žemei visiško poilsio metai. Bet jūs galite valgyti, ką žemė išaugina savo šabo metu – tu, tavo vergai ir vergės, tavo samdiniai ir įnamiai. Ir tavo galvijams bei laukiniams krašto gyvuliams, ką žemė savaime išaugina, bus maistu”.
Jubiliejaus metai“Atskaičiuosi septynias metų savaites, septynis kartus septynerius metus taip, kad septynerių metų savaitės sudarytų keturiasdešimt devynerius metus. Tada, septintojo mėnesio dešimtą dieną, skardžiai pūsi ragą – Permaldavimo dieną jūsų rago gaudesys teaidi visame jūsų krašte. Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenurinksite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių, nes jie yra jubiliejaus metai. Jums bus jie šventi: galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva.
Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas iš jūsų į savo nuosavybę. Parduodami nuosavybę artimui ar pirkdami ką iš artimo, nedarykite vienas kitam skriaudos. Pirkdamas iš savo artimo, mokėsi tik už metus nuo praėjusio jubiliejaus; parduodamas tau artimas prašys iš tavęs tik už likusius derliaus metus. Kuo daugiau tokių metų, tuo didesnę kainą mokėsi; kuo mažiau tokių metų, tuo mažesnė kaina, nes iš tikrųjų jis parduoda tau tik derlių skaičių. Nedarykite vienas kitam skriaudos, bet bijosi savo Dievo, nes aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas.
Laikykitės mano įstatų ir vykdykite mano įsakus, kad galėtumėte krašte saugiai gyventi. Žemė duos savo vaisių, – būsite sotūs ir gyvensite jame be rūpesčio. O jeigu klaustumėte: ‘Ką valgysime septintaisiais metais, jei nesėsime ir nenuimsime savo derliaus?’ Aš suteiksiu jums tokią palaimą šeštaisiais metais, kad jie duos derliaus trejiems metams. Sėjos metu aštuntaisiais metais valgysite iš senojo derliaus. Net iki devintųjų metų iš senojo derliaus valgysite, kol bus nuimtas derlius”.
Nuosavybės atpirkimas“Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais. Todėl krašte, kurį jūs valdote, turite leisti atpirkti žemę.
Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir parduotų savo nuosavybės dalį, tada jo artimiausias giminaitis turi ateiti ir atpirkti, ką giminaitis buvo pardavęs. O jei žmogus neturėtų artimiausio giminaičio jo žemei atpirkti, bet vėliau pats prasigyventų ir turėtų iš ko tai padaryti, jis turi apskaičiuoti metus nuo jos pardavimo, sugrąžinti skirtumą žmogui, kuriam ji buvo parduota, ir susigrąžinti savo nuosavybę. Tačiau jei neturi iš ko ją atgauti, kas buvo parduota, liks pirkėjo rankose iki jubiliejaus metų. Jubiliejaus metais nuosavybė turi būti perduota, ir jis sugrįš į savo nuosavybę.
Jei kas nors parduotų namus mieste su mūro sienomis, jie gali būti atpirkti, kol nėra pasibaigę metai nuo jų pardavimo, – atpirkimo teisė galios vienerius metus. Jei jie nebūtų atpirkti iki pilnų metų pabaigos, namai mieste su mūro sienomis priklausys visam laikui pirkėjui ir jo palikuonims – jubiliejaus metais jie nebus perduoti. Bet namai kaimuose, kurių nesupa mūro sienos, bus laikomi kaip atviri laukai. Jie gali būti atpirkti; jie turi būti perduoti jubiliejaus metais.
Levitų miestuose levitai turės amžinai atpirkimo teisę namų, esančių jų miestuose. Kiekvieni levitų namai jų miestuose, buvę parduoti ir neatpirkti, bus perduoti savininkui jubiliejaus metais, nes namai levitų miestuose yra jų paveldima nuosavybė tarp izraeliečių. Bet dirvos aplink jų miestus negali būti parduodamos, nes jos yra jų amžina nuosavybė”.
Paskolos vargšams“Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis. Nereikalauk iš jo iš anksto palūkanų už paskolą ir neišnaudok, bet bijok savo Dievo. Leisk jam gyventi savo namuose kaip broliui. Neskolinsi jam pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės duoti jums Kanaano žemę ir būti jūsų Dievas”.
Vergų išlaisvinimas“Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad jis tau parsiduotų, nepadaryk jo savo vergu. Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų. Tada jis paliks tave – jis ir jo vaikai – ir sugrįš į savo šeimą ir atgaus savo protėvių nuosavybę, nes jie mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto žemės. Jie nebus parduodami, kaip yra parduodami vergai. Nejosi jam šiurkščiai ant sprando, bet bijosi savo Dievo. Vergą ar vergę gali laikyti, tik jei vergus nusipirksi iš kaimyninių tautų. Galite jų nusipirkti ir iš ateivių, gyvenančių su jumis, bei iš jų palikuonių, gimusių ir užaugusių jūsų krašte. Tokie vergai bus jūsų nuosavybė. Galite juos palikti savo vaikams kaip paveldimą nuosavybę, padarydami juos amžinais vergais. Su jais galite elgtis kaip su vergais. Bet savo tautiečiams izraeliečiams nė vienas nejos šiurkščiai ant sprando.
Jei ateivis ar įnamis, gyvenantis su tavimi, praturtėtų, o kuris nors iš tavo tautiečių, būdamas skurde, taptų jo išlaikytiniu ir parsiduotų su tavimi gyvenančiam ateiviui ar ateivio šeimos palikuoniui, jis net tada, kai bus save pardavęs, turės atpirkimo teisę. Jį gali atpirkti ir bet kuris iš jo brolių arba gali jį atpirkti jo dėdė ar jo dėdės sūnus, arba gali jį atpirkti bet kuris artimas giminaitis iš jo klano, o jei jis praturtėtų, gali pats save atpirkti. Su savo pirkėju apskaičiuos metų skaičių nuo metų, kai jis ateiviui parsidavė, iki jubiliejaus metų. Pirkimo kaina bus padalyta iš metų skaičiaus: laikas, kurį jis praleido pas savininką, bus įkainotas pagal samdinio laiką. Kuo daugiau bus metų iki jubiliejaus, tuo didesnę pirkimo kainą jis turės grąžinti kaip atpirkimą; ir kuo mažiau metų bus likę iki jubiliejaus metų, tuo daugiau jis turės savo sąskaitoje: už savo atpirkimą jis mokės pagal apskaičiuotą metų skaičių. Ateivis elgsis su juo kaip su metams pasamdytu tarnu, ir jam ant sprando tavo akyse šiurkščiai nejos. O jeigu nebus atpirktas nė vienu iš šių būdų, jubiliejaus metais jis ir jo vaikai bus išlaisvinti, nes izraeliečiai yra mano tarnai, kuriuos išvedžiau iš Egipto žemės. Aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas”.
Atlygis už klusnumą “Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų nei statysitės savo krašte akmenų su įraižytais {stabais}, kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Švęskite mano šabus ir laikykite pagarboje mano šventovę: aš esu VIEŠPATS.
Jei elgsitės pagal mano įstatus, laikysitės mano įsakymų ir vykdysite juos ištikimai, duosiu jums lietaus atėjus metui, kad žemė išaugintų savo derlių ir laukų medžiai atneštų vaisių. Javus kulsite lig vynuogių rinkimo meto, o vynuogių rinkimas pasivys sėją. Valgysite savo duonos iki soties ir savo krašte galėsite saugiai gyventi. Sukursiu krašte ramybę, gulsitės miegoti, ir nebus kas jus gąsdintų; leisiu kraštui atsikvėpti nuo plėšriųjų žvėrių. Per jūsų kraštą nežygiuos kalavijas. Savo priešus priversite bėgti, ir jie kris nuo jūsų kalavijo. Jūsiškių penketas privers bėgti šimtą, o jūsiškių šimtinė privers bėgti dešimt tūkstančių. Jūsų priešai kris nuo jūsų kalavijo. Žvelgsiu į jus maloniai, padarysiu jus vaisingus ir padauginsiu; palaikysiu su jumis savo sandorą. Jūs dar tebevalgysite seniai nuimtą pereitų metų derlių ir turėsite išmesti senąjį, kad padarytumėte vietos naujajam. Tarp jūsų turėsiu savo Padangtę ir jūsų neatmesiu. Visada būsiu arti jūsų: aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad jiems daugiau nevergautumėte, sulaužiau jūsų jungą ir padariau, kad eitumėte iškelta galva”.
Bausmė už neklusnumą“Bet jei manęs jūs neklausysite ir šių visų mano įsakymų nevykdysite, – jei mano įstatus taip atmesite ir mano įsakus taip paniekinsite, kad nevykdysite visų mano įsakymų ir sulaužysite mano sandorą, – tada aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: ūmai jus aplankysiu baisia klaikuma – džiova ir karštlige, kurios aptraukia akis ir silpnina gyvastį. Veltui sėsite sėklą, nes jūsų priešai suris derlių. Atsigręšiu veidu į jus, būsite priešų parblokšti – jus pavergs žmonės, kurie jūsų nekenčia. Jūs bėgsite, nors niekas jūsų ir nesivytų. Ir jei, to nepaisydami, manęs neklausysite, padidinsiu bausmę už jūsų nuodėmes septyngubai ir palaušiu jūsų išdidžią jėgą. Geležimi paversiu dangaus skliautą viršum jūsų, variu jūsų žemę. Niekais nueis jūsų pastangos, nes žemė neduos derliaus, medžiai laukuose neteiks savo vaisių.
Taigi jei jūs vis dar spirsitės prieš mane ir manęs neklausysite, aš ir toliau varginsiu jus septyngubai už jūsų nuodėmes. Paleisiu laukinius žvėris ant jūsų – jie grobs jūsų vaikus, naikins jūsų gyvulius ir mažins jūsų skaičių tol, kol jūsų keliai taps tušti.
Jei, nepaisydami šių bausmių, nesugrįšite pas mane, bet vis dar spirsitės, ir aš toliau spirsiuos prieš jus: smogsiu aš pats jums septyngubai už jūsų nuodėmes. Pasiųsiu prieš jus kalaviją atkeršyti už sulaužytą sandorą. Nors subėgtumėte į savo miestus, pasiųsiu jums marą, ir jūs būsite atiduoti priešams į rankas. Kai atimsiu iš jūsų duonos išteklius, tada dešimčiai moterų užteks vienintelės krosnies jūsų duonai iškepti. Atsvertą duoną jums išdalys – nors ir valgysite, bet sotūs nebūsite.
Jei to nepaisydami manęs neklausysite, bet vis spirsitės prieš mane, spirsiuos ir aš ant jūsų įpykęs: nubausiu savo ruožtu jus septyngubai už jūsų nuodėmes. Valgysite kūnus savo sūnų, valgysite kūnus ir savo dukterų. Sunaikinsiu jūsų aukštumų alkus ir nugriausiu jūsų smilkalų aukurus; suversiu jūsų lavonus ant jūsų stabų lavonų. Jus atmesiu. Jūsų miestus paversiu griuvėsiais, jūsų šventoves išgriausiu ir maloniu jūsų {aukų} kvapu nesimėgausiu. Kraštą taip nusiaubsiu, kad jūsų priešai, atėję kurtis, jį matydami bus apstulbinti. Išblaškysiu jus po tautas ir išsitrauksiu prieš jus kalaviją. Jūsų kraštas bus nuniokotas ir jūsų miestai pavirs griuvėsiais.
Kraštas, gulėdamas nuniokotas ir jums esant priešų šalyje, patirs savo šabo metų malonumą. Tada kraštas pailsės ir patirs savo šabo metų malonumą. Per visą laiką, kol jis gulės nuniokotas, kraštas švęs poilsį, kurio jis nešventė per jūsų šabų metus, kai jūs jame gyvenote. O kas iš jūsų išliks, tų širdį pripildysiu bailumo jų priešų kraštuose. Net vėjo nešamo lapo šlamesys privers juos bėgti. Jie kris, bėgdami tarsi nuo kalavijo, nors niekas jų ir nesivys. Niekam nesivejant, jie kniubs vieni ant kitų, tarsi nuo kalavijo. Stoti į kovą su priešais jėgų neturėsite! Žūsite svetimose tautose, jūsų priešų kraštas jus suris. O kas iš jūsų išliks, tie už savo kaltes bus prislėgti priešų krašte, jie bus prislėgti ir už savo protėvių kaltes. Jie tad išpažins savo kaltę ir savo protėvių kaltę, kad nusižengė man išdavyste, netgi kad nesiliovė spirtis prieš mane. Kai aš savo ruožtu eisiu prieš juos ir išvarysiu į priešų kraštą, tada pagaliau jų neapipjaustyta širdis pati nusižemins, ir jie atliks bausmę už savo kaltę. Tada aš atsiminsiu savo sandorą su Jokūbu, atsiminsiu savo sandorą su Izaoku, atsiminsiu savo sandorą su Abraomu, atsiminsiu ir kraštą. Jų paliktas kraštas, gulėdamas nuniokotas, patirs savo šabo metų malonumą, jiems atliekant bausmę už savo kaltę, nes jie išdrįso atmesti mano įsakus ir paniekino mano įstatus. Tačiau, nepaisant viso to, net kai jie bus priešų šalyje, jų neatmesiu ir nepaniekinsiu, kad juos visiškai sunaikinčiau, sulaužydamas su jais sudarytą sandorą, nes aš esu VIEŠPATS, jų Dievas. Bet aš atsiminsiu jų labui sandorą su jų protėviais, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto žemės tautų akyse, kad būčiau jų Dievas: aš esu VIEŠPATS”.
Tokie yra įstatai, įsakai ir nurodymai, kuriuos VIEŠPATS padarė tarp savęs ir izraeliečių per Mozę ant Sinajaus kalno.
E. ATNAŠŲ IŠPIRKIMAS
Nurodymai apie atnašas Viešpačiui. Įžado atnašų išpirkimas VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Jei kas padaro ypatingą įžadą VIEŠPAČIUI paaukoti tolygią vertę už žmogų ir nori įvykdyti savo įžadą, vyras tarp dvidešimties ir šešiasdešimties metų bus įvertintas penkiasdešimčia sidabrinių šekelių pagal šventovės šekelį. Jei tai būtų moteris, jos tolygi vertė yra trisdešimt šekelių. Jei amžius būtų nuo penkių lig dvidešimties metų, tolygi vertė yra dvidešimt šekelių už berniuką ir dešimt šekelių už mergaitę. Jeižius būtų nuo vieno mėnesio lig penkerių metų, tolygi vertė už berniuką yra penki sidabriniai šekeliai, o už mergaitę tolygi vertė yra trys sidabriniai šekeliai. Jei tas asmuo yra šešiasdešimties metų ar vyresnis, tada tolygi vertė už vyriškį bus penkiolika šekelių, o už moteriškę dešimt šekelių. Bet jei kas neišgali tolygios vertės sumokėti, jie bus nuvesti pas kunigą, ir kunigas nustatys. Kunigas nustatys pagal tai, ką kiekvienas, darantis įžadą, išgali.
Jei atnaša, pažadėta VIEŠPAČIUI, yra gyvulys, kuris turi būti paaukotas, kiekvienas toks gyvulys, pažadėtas VIEŠPAČIUI, bus laikomas šventu. Jis negali būti iškeistas ar pakeistas, – nei geresnis į menkesnį, nei menkesnis į geresnį; jei gyvulys būtų pakeistas kitu, tuomet abu – pažadėtas gyvulys ir jo pakaitalas – taps šventi. Jei atnaša, pažadėta VIEŠPAČIUI, yra nešvarus gyvulys, kurio negalima paaukoti kaip atnašos VIEŠPAČIUI, gyvulys bus nuvestas pas kunigą. Kunigas nustatys gyvulio vertę pagal jo geras ir blogas savybes. Kokią kainą kunigas nustatys, tokia ji bus. Bet jei aukotojas norės gyvulį išpirkti, jis turi pridėti vieną penktadalį prie nustatytosios kainos.
Jei kas pašvenčia savo namus VIEŠPAČIUI, kunigas nustatys namų vertę pagal jų geras ir blogas savybes. Kokią kainą kunigas nustatys, tokia ji bus. O jei žmogus, pašventęs namus VIEŠPAČIUI, norės juos išpirkti, turės pridėti vieną penktadalį prie nustatytos vertės, ir namai vėl jam priklausys.
Jei kas pašvenčia VIEŠPAČIUI savo paveldėtos žemės lauką, jo vertė bus nustatyta pagal kiekį sėklos, reikalingos jam apsėti: penkiasdešimt sidabrinių šekelių už vieną miežių sėklos homerą. O jei kas pašvenčia lauką jubiliejaus metų pradžioje, jo vertė lieka ta pati, bet jei laukas yra pašvenčiamas po jubiliejaus metų, kunigas apskaičiuos jo vertę pagal metų skaičių, likusių lig jubiliejaus metų, ir jo kaina bus sumažinta. O jei žmogus, pašventęs lauką VIEŠPAČIUI, norės jį išpirkti, tada turės būti pridėtas vienas penktadalis prie jo nustatytos sumos, ir laukas jam pereis. Betgi jei laukas nebūtų išpirktas arba būtų parduotas kam kitam, tuomet lauko niekad nebebus galima išpirkti. Atėjus jubiliejaus metams, laukas taps laisvas. Jis bus šventas VIEŠPAČIUI kaip įžado laukas; taps kunigo nuosavybe. Jei žmogus pašvenčia VIEŠPAČIUI lauką, kuris buvo pirktas ir nepriklauso prie paveldėtos žemės nuosavybės, kunigas apskaičiuos jo kainą pagal metų skaičių lig jubiliejaus metų. Nustatytoji kaina turi būti sumokėta tą pačią dieną kaip šventa dovana VIEŠPAČIUI. Jubiliejaus metais žemė sugrįš tam, iš kurio buvo nupirkta, kurio ji yra nuosavybė. Visi vertės apskaičiavimai turi būti pagal šventovės šekelį: dvidešimt gerų sudaro šekelį'”.
Atnašos, kurių negalima išpirkti “Tačiau gyvulių pirmagimis, kadangi pirmagimis yra VIEŠPATIES, niekieno negali būti pašvęstas – ar tai būtų jautis, ar avis – tai priklauso VIEŠPAČIUI. Jei pirmagimis yra iš nešvariųjų gyvulių, jis turi būti išpirktas pagal įkainotą vertę, pridedant vieną penktadalį. O jei nėra išperkamas, jis bus parduotas už nustatytą kainą.
Jokia žmogaus nuosavybė, kurią jis įžadu besąlygiškai pašvenčia VIEŠPAČIUI, – ar tai būtų žmogus, ar gyvulys, ar paveldėtos nuosavybės laukas, – negali būti nei parduota, nei išpirkta. Kas įžadu besąlygiškai pašvęsta, tas yra ypač šventa VIEŠPAČIUI. Joks žmogus, besąlygiškai įžadu pašvęstas VIEŠPAČIUI, negali būti išpirktas, bet turi būti užmuštas.
Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javų iš dirvos, ar medžių vaisių, priklauso VIEŠPAČIUI. Jos yra šventos VIEŠPAČIUI. Jei kas norėtų išpirkti kurią nors iš savo dešimtinių, turi pridėti prie jos vieną penktadalį. Visos dešimtinės jaučių bandos ir avių kaimenės – visų galvijų, praeinančių pro piemens lazdą, kas dešimtasis bus pašvęstas VIEŠPAČIUI. Teneparenka nei gero, nei menko, tenepakeičia jo kitu. Jei kas jį kitu pakeistų, tada vienas ir kitas gyvulys bus laikomi pašvęstais, – negalės būti išpirkti”.
Tie yra izraeliečiams įsakymai, kuriuos VIEŠPATS davė Mozei ant Sinajaus kalno.