Trečiasis Jono laiškas (originalo kalba gr. Ἰωάννου ἐπιστολή γ’ – Iōannou epistolē gamma, lotyniškai Epistola III Ioannis) yra vienas asmeniškiausių Naujojo Testamento raštų, suteikiantis unikalią galimybę žvilgtelėti į ankstyvosios Bažnyčios vidinį gyvenimą, administracinius iššūkius ir asmeninius santykius. Biblijos kanone jis žymimas santrumpa 3 Jn. Nors savo apimtimi jis yra beveik toks pat trumpas kaip ir antrasis laiškas, jo turinys fokusuojasi ne į doktrinines erezijas, o į praktinius bendruomenės valdymo ir svetingumo klausimus.
Šis laiškas išsiskiria tuo, kad jame įvardijami konkretūs asmenys, atspindintys skirtingus ankstyvosios krikščionybės tipus. Autorius vėl prisistato kaip Vyresnysis (gr. ho presbyteros), tradiciškai tapatinamas su apaštalu Jonu. Pagrindinis adresatas yra Gajus – mylimas Jono bendradarbis, giriamas už savo ištikimybę tiesai. Laiško fone iškyla du kontrastingi personažai: ambicingasis Diotrefas, kuris priešinasi apaštalo autoritetui, ir Demetrijas, apie kurį Jonas pateikia gerą liudijimą.
Laiškas parašytas maždaug 90–100 m. po Kr., tikėtina, iš Efezo. Skirtingai nei antrasis laiškas, kuris buvo skirtas bendruomenei („išrinktajai poniai“), šis yra privatus laiškas konkrečiam asmeniui, sprendžiantis vietinės reikšmės krizę.
Esminiai teologiniai ir administraciniai sprendimai
Trečiajame Jono laiške užfiksuoti keli fundamentalūs sprendimai, kurie padėjo formuoti ankstyvosios Bažnyčios etikos ir tvarkos standartus:
Sprendimas dėl svetingumo misionieriams. Jonas nusprendžia, kad krikščionys privalo remti ir priimti keliaujančius brolius, kurie „iškeliavo dėl Vardo“ (Kristaus). Jis suformuluoja principą, kad padėdami tokiems misionieriams, tikintieji tampa „tiesos bendradarbiais“. Tai buvo svarbus sprendimas, užtikrinęs Evangelijos plitimo logistiką pirmame amžiuje.
Atsakas į Diotrefo savivalę. Laiške aprašoma rimta autoriteto krizė: Diotrefas ne tik nepriėmė Jono siųstų brolių, bet ir piktžodžiavo prieš patį apaštalą bei šalino iš bendruomenės tuos, kurie norėjo padėti. Jonas priima griežtą sprendimą: jei jis apsilankys, jis viešai primins Diotrefo darbus. Tai rodo, kad apaštalas nusprendžia ginti savo autoritetą ne dėl asmeninės garbės, o dėl tiesos išsaugojimo bendruomenėje.
Gėrio ir blogio atskyrimas. Jonas pateikia glaustą moralinį sprendimą: „Mielasis, nesek blogiu, bet gėriu! Kas daro gera, tas iš Dievo“. Šis sprendimas padėjo Gajui ir kitiems tikintiesiems nepasimesti vidinių intrigų sūkuryje, akcentuojant, kad žmogaus veiksmai yra tiesioginis jo ryšio su Dievu įrodymas.
Laiškas baigiamas panašiai kaip ir antrasis – autorius turi dar daug ką pasakyti, tačiau nusprendžia nerašyti „rašalu ir plunksna“, nes tikisi greitai pasimatyti ir pasikalbėti „akis į akį“. Paskutinis pasveikinimas „Ramybė tau! Sveikina tave bičiuliai. Pasveikink bičiulius po vardui!“ pabrėžia itin glaudų, beveik šeimynišką ankstyvųjų krikščionių ryšį.
3-asis Jono laiškas
Sveikinimas. Pagyrimas Gajui
1
1.1 Vyresnysis mylimajam Gajui, kurį aš myliu tiesoje.
1.2 Mielasis, aš linkiu, kad viskas tau gerai sektųsi, kad būtum sveikas, – taip, kaip gerai sekasi tavo sielai.
1.3 Aš labai apsidžiaugiau, kai atvykę broliai paliudijo apie tavo ištikimybę tiesai, kaip tu vaikščioji tiesoje.
1.4 Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje.
1.5 Mielasis, tu ištikimai elgiesi pagelbėdamas broliams, ypač atvykstantiems iš kitur.
1.6 Jie ir paliudijo bendrijai apie tavo meilę. Tu puikiai padarysi išruošdamas juos į kelionę taip, kaip Dievui patinka.
1.7 Jie leidosi keliauti jo vardo labui, nieko neimdami iš pagonių.
1.8 Mes turime tokius žmones svetingai priimti, kad taptume tiesos bendradarbiais.
Apie Diotrefą ir Demetriją
1.9 Aš esu šį tą parašęs bendrijai. Bet mėgstantis jiems vadovauti Diotrefas nepripažįsta mūsų.
1.10 Todėl jei atvyksiu, priminsiu jo darbus, kuriuos jis daro skleisdamas apie mus piktas kalbas; nesitenkindamas tuo, nei pats nepriima brolių, nei kitiems, kurie norėtų priimti, neleidžia ir net išmeta juos iš bendruomenės.
1.11 Mielasis, nesek tuo, kas pikta, bet tuo, kas gera. Kuris daro gera, yra iš Dievo, o kuris pikta, nėra matęs Dievo.
1.12 Apie Demetriją gerai liudija visi ir pati tiesa. Ir mes liudijame, o tu žinai, kad mūsų liudijimas tikras.
Pabaiga
1.13 Dar daug ką turėčiau tau rašyti, bet nenoriu rašyti rašalu ir plunksna.
1.14 Tikiuosi greitai pamatyti tave ir pasikalbėti gyvu žodžiu.
1.15 Ramybė tau! Sveikina tave bičiuliai. Sveikink draugus pavardžiui!