Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas, 1225–1274 m.) – italų dominikonų vienuolis, teologas ir filosofas, kurio darbai, ypač Summa Theologiae, sujungė krikščioniškąjį tikėjimą su Aristotelio filosofija, tapdami katalikų teologijos pagrindu.
Vardas Thomas kilęs iš aramėjų kalbos toma, reiškiančios „dvynys“, o Aquinas nurodo jo kilmę iš Akvino grafystės Italijoje. Lietuvių kalboje jis vadinamas Tomas Akvinietis, anglų – Thomas Aquinas, vokiečių – Thomas von Aquin, prancūzų – Thomas d’Aquin. Pravardė „Angeliškasis daktaras“ (Doctor Angelicus) jam priskirta dėl jo gilių teologinių įžvalgų. Tomas buvo kilmingos šeimos narys, tačiau pasirinko vienuolio kelią, įstodamas į dominikonų ordiną, kas sukėlė jo šeimos pasipriešinimą.
Tomas gyveno pagal dominikonų regulą, derindamas maldą, mokymą ir rašymą. Studijavo Neapolyje, Kelne ir Paryžiuje, kur dėstė teologiją ir diskutavo su to meto mokslininkais. Jo diena buvo padalinta tarp Valandų liturgijos, paskaitų ir raštų kūrimo, siekiant suderinti tikėjimą su protu. Svarbios progos buvo jo disputai Paryžiaus universitete (1256–1259 m.), kur gynė dominikonų idėjas, ir 1273 m. mistinė patirtis, po kurios jis nustojo rašyti, sakydamas, kad „viskas, ką parašiau, yra šiaudai“. Tomas mirė 1274 m., kelyje į Liono susirinkimą, palikdamas neišbaigtą Summa Theologiae.
Legenda pasakoja, kad Tomo šeima, priešindamasi jo sprendimui tapti dominikonu, laikė jį uždarytą pilyje dvejus metus, net siųsdama pagundytoją, bet Tomas išliko ištikimas savo pašaukimui. Kita istorija siejama su jo pravarde „Tyliuoju jaučiu“ (Dumb Ox): Kelne jo tylą bendramoksliai laikė kvailumu, kol mokytojas Albertas Didysis pareiškė: „Šio jaučio baubimas sudrebins pasaulį.“ 1273 m., po mistinės vizijos per mišias, Tomas atsisakė toliau rašyti, teigdamas, kad palyginus su Dievo regėjimu, jo darbai nieko verti.
Žymiausi darbai
- „Summa Theologiae“ (1265–1274 m.): Monumentalus veikalas, nagrinėjantis Dievo prigimtį, moralę ir žmogaus tikslą, iki šiol naudojamas katalikų teologijoje.
- „Summa contra Gentiles“ (1259–1265 m.): Filosofinis traktatas, skirtas įtikinti nekrikščionis, remiantis protu ir tikėjimu.
- „Apie būtį ir esmę“ (De Ente et Essentia): Darbas, aiškinantis Aristotelio ir krikščionybės sintezę, paveikęs scholastinę filosofiją.
- Komentarai: Tomo komentarai apie Aristotelį, Bibliją ir Bažnyčios tėvus formavo viduramžių mokslą.
Citatos
- Tomas Akvinietis: „Tikėjimas ir protas yra du sparnai, kuriais žmogus kyla į Dievą.“ (Summa Theologiae.)
- Tomas Akvinietis: „Dievas yra pati būtis, o visa kita yra tik Jo atspindys.“ (De Ente et Essentia.)
- Albertas Didysis: „Tomas yra šviesa, kuri nušvies Bažnyčią amžiams.“ (Tradicinė legenda.)
- Popiežius Leonas XIII: „Tomo mokymas yra tarsi kompasas, vedantis į tiesą.“ (Aeterni Patris, 1879 m.)
Tomas Akvinietis buvo kanonizuotas 1323 m., o 1567 m. paskelbtas Bažnyčios mokytoju; jo Summa Theologiae iki šiol yra privalomas tekstas katalikų seminarijose.
Tomas Akvinietis, nuo „Tyliojo jaučio“ iki „Angeliškojo daktaro“, sujungė tikėjimą ir protą, palikdamas neišdildomą pėdsaką krikščioniškoje filosofijoje. Jo Summa Theologiae ir mokymai apie Dievo būties įrodymus tebeįkvepia teologus ir filosofus. Kaip jis pats sakė, „Viskas, kas yra tiesa, priklauso Dievui,“ o Tomo gyvenimas primena, kad ieškodami tiesos, artėjame prie amžinybės, net jei mūsų darbai galiausiai virsta „šiaudais“ Dievo akivaizdoje.