Sosto vakavimas (lot. Sede Vacante) – tai išskirtinis laikas, kai Romos Katalikų Bažnyčios pontifiko sostas lieka tuščias, dėl popiežiaus mirties arba netikėto atsistatydinimo nutrūksta jo pontifikato tęstinumas, o naujasis vyriausiasis ganytojas dar neišrinktas. Šis tarpsnis simbolizuoja ypatingą perėjimo momentą, kuriam būdinga ne tik iškilmingos ceremonijos bei ritualizuotos taisyklės, bet ir iškalbingas teologinis matmuo, primenantis Bažnyčios bendruomenei, kad, netekus regimojo vadovo, dvasinė misija nenutrūksta.
Klasikinėje Bažnyčios tradicijoje sosto vakavimas iš esmės vadovaujasi taisyklėmis, sukurtomis Apaštališkosios konstitucijos „Universi Dominici Gregis“. Šiame dokumente detaliai numatomi praktiniai žingsniai, apsaugantys nuo netikėto galios vakuumo. Vis dėlto griežtas reglamentavimas nė kiek nesumažina mistinio šio laikotarpio aspekto. Vienas žymus teologas priminė, kad „kiekviena tuštuma gali tapti atvira erdve, į kurią įsilieja malonė“, todėl Bažnyčia, nors ir išgyvena vadovavimo stoką, pasitiki Šventosios Dvasios veikimu. Iš tiesų, kaip teigia Evangelija pagal Matą: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Net ir popiežiaus netekties ar atsistatydinimo aplinkybėmis bendruomenė pasilieka vienybėje, melsdamasi ir laisvėn išleisdama Dievo vedimą.
Administraciniu požiūriu sosto vakavimo metu Bažnyčioje susiformuoja tarpinė valdžios struktūra, kuri nesiima jokios iniciatyvos esminėms reformoms ar doktrininėms naujovėms. Šios laikinos valdžios epicentru tampa kardinolas kamerlengas, prižiūrintis Vatikano kasdienę veiklą. Visų akys krypsta į jį, tačiau net ir jis neturi prerogatyvos priimti galutinių sprendimų dogmatiniais klausimais. Tokiu būdu Bažnyčia, nors trumpam gali pasirodyti sustingusi, išlaiko esencialų nuoseklumą – pabrėžia, kad jai vadovauja ne vien žmogus, o Kristus, ir kad regimas popiežius tėra apaštališkosios tradicijos įgaliotas tęsti Petro misiją.
Istorijoje sosto vakavimas ne kartą įgijo dramatiškų atspalvių. Viduramžiais, kai politiniai konfliktai dažnai skverbėsi į dvasią, popiežiaus sostas likdavo tuščias ilgesniam laikui, o tuo tarpu įvairūs pasaulietiniai valdovai mėgindavo daryti įtaką būsimam išrinkimui. Pavyzdžiui, Šventosios Romos imperatoriai siųsdavo savo legatus, reiškiančius įsakmų norą matyti popiežių, palankų tam tikroms politinėms intrigoms. Kartais sosto vakavimo fazė atskleisdavo Bažnyčios gebėjimą atsilaikyti prieš pasaulietines intervencijas, išlaikyti savarankiškumą bei neutralumą. Kaip yra teigęs popiežius Grigalius VII, „kas tarnauja Viešpaties tiesai, negali paklusti vien žmogiškoms užgaidoms“ – šia citata jis skatino laikytis dvasinės tvirtybės, net ir iškilus spaudimui iš išorės.
Šiandien sosto vakavimo laikotarpis sutraukia milžinišką visuomenės dėmesį, ypač žiniasklaidos erdvėje. Dideli būriai maldininkų plūsta į Romą, laukdami konklavos ženklo – garsiojo dūmų signalo, iškylančio iš Siksto koplyčios kamino. Tikintieji meldžiasi, prašo Šventosios Dvasios apšvietimo, o politikai iš viso pasaulio atidžiai stebi situaciją, siekdami suprasti, ar naujasis popiežius darys įtaką svarbiausiems tarptautiniams klausimams. Šioje globalioje stebėsenoje atsiskleidžia paradoksas: Bažnyčia, turinti griežtas vidines taisykles, tuo pat metu veikia kaip universalus autoritetas, susiejantis daugialypius kultūrinius sluoksnius. Vienas žinomas Vakarų politikas yra pasakęs, kad „sosto vakavimo momentu mes matome, koks svarbus yra stabilumas ir kaip grandioziškai žmonės vertina religinės institucijos sugebėjimą taikiai perduoti valdžią“.
Teologinė sosto vakavimo refleksija susijusi ir su vilties dimensija: Bažnyčia, trumpam likusi be regimo ganytojo, pajunta, kad giliausia jos egzistencijos atrama yra Dievo meilė. Šventasis Jonas Auksaburnis pabrėžė, jog „nors regimoji galva trumpam pasitraukia, pati Mistinio Kūno gyvybė nenutrūksta“. Tai išreiškia teologinį įsitikinimą, kad Bažnyčios tęstinumas nepriklauso tik nuo žmonių gebėjimo valdyti: galutinis laiko Viešpats yra Tas, kuris gali „prikelti vaikų Abraomui iš šių akmenų“ (Mt 3, 9). Tad net ir tokiose neapibrėžtose situacijose krikščionys išlieka susitelkę, laukti pasirengę, bet kartu ir aktyviai besimeldžiantys, kad ateinantis pontifikas būtų tikėjimo ir gailestingumo liudytojas.
Sosto vakavimas – tai ne tik teisinė pertrauka aukščiausiojo dvasinio valdymo grandinėje, bet ir tam tikra laiko stotelė, pripildyta šviesaus laukimo, reformos lūkesčio bei maldos dėl naujojo Petro įpėdinio. Šis tarpsnis rodo, kad Bažnyčia, per du tūkstantmečius išvysčiusi nuoseklų institucijų tinklą, geba oriai bei tvariai reaguoti į vadovavimo netektį, išlaikydama universalų savo misijos tęstinumą. Sosto vakavimas, vienu metu buvęs istorinėms dramoms bei dvasiniam susikaupimui palanki erdvė, prisideda prie Bažnyčios savivokos ir liudija, jog didžiausioje tuštumoje visada yra vietos naujam pradui.