Tai viena iš paslaptingiausių ir seniausių žydų literatūros knygų, kuri neįtraukta į hebrajiškąjį kanoną, bet turėjo milžinišką įtaką ankstyvajai judaizmo ir net krikščionybės vaizduotei. Henochas (Enochas) – tai septintasis nuo Adomo žmogus, apie kurį Pradžios knygoje sakoma:
„Henochas ėjo su Dievu, ir Dievas jį paėmė.“ (Pr 5,24)
Jis nemirė, o buvo „paimtas“. Kur? Kodėl? Ką pamatė? Visa tai bandoma atsakyti vadinamojoje Enocho knygoje – tekstų rinkinyje, kuriame jis tampa regėtoju, angelų kalbėtoju, dangaus lankytoju ir net pasaulio pabaigos pranašu.
Enocho knyga – tai ne viena knyga, o ištisa apokrifų biblioteka, kurios branduolys datuojamas maždaug III a. pr. Kr. ir buvo žinomas Kumrano bendruomenei, cituojamas Judo laiške (Jud 1,14–15), bet vėliau išbrauktas iš daugumos žydų ir krikščionių kanonų – gal dėl per didelio angelų, demonų ir kosminių karų kiekio.
Išliko ji etiopų bažnyčios dėka – tik ten Enocho knyga laikoma šventu Raštu.
Pirmoji Enocho knygos dalis – „Sargų knyga“ – pasakoja apie angelus, kurie nusileido į žemę, susižavėjo žmonių dukromis ir susilaukė iš jų milžinų (nefilimų). Tai tiesioginis Pr 6,1–4 išplėtojimas.
„Kai angelų sūnūs, dangaus vaikai, pamatė žemės dukras, jos buvo gražios, ir jie ėmė sau žmonas…“
(1 En 6:1–2)
Šie „sargai“ (hebr. irīm) ne tik mylisi su moterimis, bet ir mokina žmones uždraustų žinių: magijos, metalo apdirbimo, kosmetikos, astrologijos. Dievas įsiunta. Milžinai pradeda ryti viską, net žmones, kraujas liejasi kaip potvynis, ir Dievas siunčia potvynį – Nojaus laikų.
„Žemė ėmė skųstis dėl neteisybės… Ir visų širdys nuolat buvo blogio kupinos.“
(1 En 8:4, 9:2)
Čia Dievas ne tiek baudžia, kiek atstato pusiausvyrą – angelai peržengė ribas, žmonės tapo pusiau dievais, pasaulis iškrypo.
Kitos dalys – tai kosminės vizijos, dangaus kelionės, kalnų, pragaro, ugnikalnių, dangaus vartų ir laikų ciklų aprašymai. Enochas tampa tarsi Dievo raštininku, stebinčiu žmonijos nuosmukį ir fiksuojančiu teisingumo knygas.
Jis pranašauja apie Vieną, kuris ateis, teisti nedorėlių. Šis „Žmogaus Sūnus“ įvaizdis labai primena Jėzaus kalbas Evangelijose.
„Štai – jis atėjo! Išrinktasis, ant kurio ilsisi teisumas. Jis sėsis ant šlovės sosto ir teisia gyvuosius bei mirusius.“
(1 En 61:8)
Ši figūra – ne Mozė, ne Dovydas, o eschatologinis Teisėjas, beveik kaip Dievas, bet dar žmogus. Krikščionybė vėliau matys jame Kristaus pirmavaizdį, o kai kurie judaizmo atstovai – pavojingą paklydimą.
Kodėl ši knyga buvo „uždaryta“?
Enocho knyga buvo per daug laisva. Per daug angelų, per daug regėjimų, per daug kalbama apie tai, kas už šydo – o tokie dalykai Biblijoje dažnai laikomi pavojingais. Po sunaikintos šventyklos, rabiniškas judaizmas rinkosi stabilumą, o krikščionybė – aiškų centrinį Kristų. Enochas netilpo į nei vieną modelį.
Tačiau jo vizijos kvėpuoja ir šiandien. Jos pasakoja apie pasaulį, kuriame žmogus per daug sužino, per daug užsinori būti Dievu, peržengia ribą – ir ten prasideda chaosas. O Enochas – ne teisėjas, ne valdovas, o liudytojas. Tas, kuris matė ir išliko tyloje.
Apie nuodėmingus angelus („sargus“) ir pasaulio sugedimą
„Ir pamatė angelai žmonų dukras, kad jos gražios, ir ėmė sau žmonas, kiekvienas pagal savo pasirinkimą. Ir jos pastojo, pagimdė jiems milžinus…“
(1 En 6:2)
„Ir tie milžinai prarijo visų žmonių darbo vaisius. Kai žmonės nebegalėjo jų išmaitinti, milžinai atsigręžė į žmones… ir pradėjo valgyti jų kūnus.“
(1 En 7:3–4)
„Ir Urielis tarė: ‘Štai angelai, kurie nuodėmingai elgėsi su moterimis ir parodė žmonėms tai, kas buvo paslėpta.’“
(1 En 19:1)
Apie Dievo teismą ir pasaulio pabaigą
„Ir išrinktasis sėsis ant šlovės sosto, o visa kūrinija stovės prieš jį. Ir kiekvieno žmogaus veidas bus atskleistas, taip, kad kiekvienas matys savo tikrąją išvaizdą.“
(1 En 61:8–9)
„Ir visų galiūnų dienos pasibaigs, ir jie neturės jokio gailestingumo. Jie bus kaip dulkės, jas neš vėjas.“
(1 En 98:3)
„Tada Tamsybės angelai surinks nedorėlius, ir nuves juos ten, kur ugnis degs be perstojo. Ten jie liks per amžius, be žodžių, be maldų, be vilties.“
(1 En 103:8–9)
Apie kosmosą, dangų ir laiko ritmus
„Aš pamačiau dangaus sandarą: langus, pro kuriuos išeina saulė, ir vartus, pro kuriuos įžengia mėnulis. Ir kiekvienas metų laikas turi savo dangaus duris.“
(1 En 72:2)
„Yra septyni kalnai, aukštesni už visus, ir iš jų vidurio kyla pasaulio šerdis. O virš jų – sostas, padengtas švytinčia ugnimi.“
(1 En 18:7–9)
„Pamačiau sandėlius, kuriuose laikomas griaustinis, ir vietas, kur slepiasi vėjas. Ir žaibas, laukdamas savo paskyrimo, stovi su užrašytu savo keliu.“
(1 En 59:1–3)
Apie žmogaus trapumą ir teisingųjų likimą
„Neleisk man būti panašiam į tuos, kurių vardai ištrinti iš gyvenimo knygos. Tegul mano siela ilsisi su tais, kurie meldėsi, net kai dangaus vartai buvo uždaryti.“
(1 En 108:3–4)
„Bet teisieji švytės kaip saulės spinduliai. Ir jų vardai bus įrašyti gyvybės knygoje ir danguje pas Dievą – jie nepamiršti.“
(1 En 104:2–3)
Ištrauka apie Henochą
„Ir Dievas tarė man: ‘Henochai, rašyk. Visi žmonių darbai turi būti įrašyti. Nes kiekvienas žodis kada nors bus išklausytas.’“
(1 En 89:76)