Deifikacija – tai procesas arba tikėjimas, kai žmogus, objektas ar reiškinys pakeliamas į dievišką statusą ir pradedamas garbinti kaip dievas ar dievybė. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „deificatio“, reiškiančio „padarymas dievu“ (iš „deus“ – dievas ir „facere“ – daryti). Deifikacija dažnai siejama su pagarba išskirtiniams asmenims, herojams ar gamtos jėgoms, kurie laikomi turinčiais antgamtinę galią.
Pagrindinės savybės:
- Žmogaus ar objekto sudievinimas: Asmuo (pvz., karalius, herojus) ar daiktas (pvz., kalnas, upė) pradedamas laikyti dievišku dėl jų ypatingų savybių, darbų ar simbolinės reikšmės.
- Garbinimas: Deifikuotas subjektas tampa kulto objektu, jam skiriamos apeigos, aukos ar šventyklos.
- Kultūrinis kontekstas: Deifikacija dažnai rodo visuomenės vertybes, pvz., pagarba valdžiai, protėviams ar gamtai.
Istoriniai pavyzdžiai:
- Senovės Roma: Imperatoriai, tokie kaip Augustas ar Neronas, po mirties (kartais ir gyvi būdami) buvo deifikuojami, jiems statomos šventyklos ir aukojamos aukos. Tai stiprino imperatorių autoritetą.
- Senovės Egiptas: Faraonai buvo laikomi gyvais dievais, Horuso įsikūnijimais, o po mirties – Ozirio aspektais, garbinamais kaip dieviškos esybės.
- Hinduizmas: Kai kurie istoriniai asmenys, pvz., Krišna ar Rama, laikomi dievo Višnu įsikūnijimais (avatarais) ir deifikuojami per mitus bei apeigas.
- Kinų mitologija: Herojai, tokie kaip Guan Yu, po mirties buvo sudievinti kaip karo ir lojalumo dievai (Guan Gong), garbinami šventyklose.
- Graikų mitologija: Heraklis ir Asklepijas buvo deifikuoti dėl savo žygdarbių, tapę dievais po mirties.
Lietuvių pagoniškoje mitologijoje deifikacijos apraiškų galima įžvelgti gamtos elementų sudievinime, pvz., Perkūnas (griaustinis) ar Žemyna (žemė) buvo laikomi dieviškais, galimai kilę iš personifikuotų gamtos jėgų. Taip pat protėvių kultas, ypač per Vėlines, rodo tam tikrą deifikacijos formą, kai mirusieji buvo gerbiami kaip globojančios dvasios, artimos dieviškumui. Tačiau aiškių istorinių asmenų deifikacijos pavyzdžių, kaip Romoje ar Egipte, lietuvių tradicijoje nėra dėl ribotų šaltinių ir politeistinio tikėjimo pobūdžio.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Ikonizmas: Naudoja atvaizdus dievybėms simbolizuoti, bet nebūtinai sudievina asmenis ar objektus.
- Idolatrija: Garbina materialius objektus kaip dievus, o deifikacija yra platesnis procesas, apimantis sudievinimą, kuris gali vykti ir be atvaizdų.
- Panteizmas: Laiko visatą dieviška, o deifikacija sudievina konkrečius individus ar reiškinius.
- Diteizmas: Tiki dviem dievais, bet nebūtinai susijęs su sudievinimo procesu.
Deifikacija rodo visuomenės poreikį išaukštinti išskirtinius individus, gamtos jėgas ar simbolius, suteikiant jiems dievišką statusą. Ji stiprina kultūrinę tapatybę, valdžios legitimumą ar dvasinį ryšį su kosmosu. Istorijoje deifikacija dažnai tarnavo politiniams tikslams (pvz., Romos imperatorių kultas) arba mitologinei pasaulėžiūrai (pvz., herojų sudievinimas).