Penkiaknygė, dar vadinama Pentateuchu arba Toros knygomis, yra fundamentali Senosios Sandoros struktūra, aprėpianti penkias pirmąsias Biblijos knygas: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Tradiciškai autoriaus vardas siejamas su Moze, laikomu apreiškimo tarpininku bei įstatymo davėju, tad žodžių junginys „Mozė“ neretai vartojamas kaip sinonimas visoms šioms penkioms knygoms. Nuo seniausių laikų krikščionybės ir judaizmo tradicijoje būtent šis rašytinis pamatas suprantamas kaip išskirtinis dieviškojo Apreiškimo rinkinys, kuriame suformuojama esminė etinė bei religinė Izraelio tautos tapatybė.
Kalbant apie Dekalogą (Dešimt Dievo Įsakymų), Penkiaknygėje jis užima itin garbingą vietą. Šie esminiai įsakymai, skelbiami Išėjimo knygoje (Iš 20, 2–17) ir vėliau pakartojami Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 5, 6–21), išreiškia paradigminę teisinę bei moralinę struktūrą, pagal kurią vertinami kiti įstatymai. Dekalogas ne tik nurodo bendras religinio bei socialinio elgesio gaires, bet ir atskleidžia teologinį santykį tarp Dievo bei žmogaus: nuo ištikimybės monoteistinei koncepcijai iki pagarbos artimui. Taigi, būtent Dekalogo autoritetas suteikia pagrindą visiems kitiems Senosios Sandoros priesakams ir perspėjimams.
Kita vertus, „rašto“ sąvoka, pasirodanti Penkiaknygėje, įgauna simbolinę reikšmę dėl nuolatinio susiejimo su Moze. Tradicinis supratimas teigia, kad Mozė, gavęs Dievo apreiškimą Sinajaus kalne, tapo ne vien tautos vadovu, bet ir „rašto“ (plačiąja prasme – įraštinimo) mediumu. Įkvėptas Dievo, jis išdėstė bei užrašė teisės normas, liturgines taisykles, genealoginius pasakojimus ir teologinius pamokymus. Biblinė pastraipa liudija: „Kai Jis (Viešpats) baigė kalbėtis su Moze ant Sinajaus kalno, davė jam dvi liudijimo plokštes, akmenines plokštes, parašytas Dievo pirštu“ (Iš 31, 18). Ši citata pabrėžia išskirtinį momentą, kai iš dangaus ateinantis žodis įgauna konkrečią, apčiuopiamą formą – akmeninėse plokštėse įrašo pavidalu.
Šiame kontekste pabrėžiama ir tai, kad Mozės autoritetas tampa neatsiejamas nuo Penkiaknygės turinio: tautos religinė vaizduotė šiuos du terminus beveik tapatina. Mozei priskiriama charizma – gebėjimas priimti antgamtinį Apreiškimą ir jį hermeneutiškai perteikti rašytine forma. Todėl per visą Biblijos istoriją sąvokos „Mozė“ ir „Įstatymas“ dažnai vartojamos kaip sinonimai, o Evangelijose (plg. Lk 24, 44) pabrėžiama, kad Jėzus aiškino mokiniams, kas apie Jį parašyta „Mozės Įstatyme, pranašuose ir psalmėse“.
Nereikėtų pamiršti, kad Penkiaknygėje aptinkame ne tik teisinius priesakus, bet ir teologinius mitopoetinius pasakojimus, perteikiančius pasaulio, tautos ir pačios tikrovės kilmę. Pradžios knyga sukuria esminius orientyrus apie žmogaus pašaukimą, jo ryšį su Kūrėju bei moralės pamatu. Tuo tarpu Kunigų knyga nustato liturginius bei kultinius reglamentus, o Skaičių knyga pasakoja apie ilgą Izraelio kelią per dykumą, kuriame ryškėja žmonių neklusnumo ir Dievo gailestingumo sąveika. Pakartoto Įstatymo knyga (Įst) – tarsi iškilmingas įstatymo pakartojimas bei išsamus kvietimas tautai būti ištikimai Sandoros dvasiai.
Istorinėje bei religinėje perspektyvoje Penkiaknygė rodo ištisą procesą, kuriame susijungia teologija, etika, liturgija ir tautos savimonė. Čia slypi pamatinės sąvokos, lėmusios ne tik Izraelio, bet ir platesnės pasaulio civilizacijos vertybių raidą. Taip pati „rašto“ samprata – ypatingasis šventasis tekstas – lemia tai, kad per amžius „Mozė“ tapačiai suvokiamas kaip šio teksto autorius, o Penkiaknygė – kaip neišsenkantis dieviškojo Apreiškimo šaltinis.
Žvelgiant į Penkiaknygės prasmę biblinėje tradicijoje, galime teigti, jog tai daugiau nei istorinė ar literatūrinė kronika. Šis monumentalus tekstų kompleksas, kuriame išskirtinę reikšmę įgyja Dekalogas, išlieka kertiniu pamatu apmąstant žmogaus ir Dievo tarpusavio santykius, moralės principus bei bendruomeninę tapatybę. Nors laikui bėgant atsirado įvairių aiškinimo metodų (istorinis-kritinis, literatūrinis, teologinis), pamatinis Penkiaknygės vaidmuo, susietas su Mozės autoritetu, išliko nepakitęs: tai gyvas, nuolat skaitomas ir apmąstomas tekstas, kreipiantis tiek atskirą žmogų, tiek ištisas kartas į atsinaujinimą, tikėjimo brandą ir bendruomeninį solidarumą.