Kai kovoje kyla šūksnis, kai karių širdys užplūsta šaltas, nevaldomas siaubas – tai veikia Fobas, senovės graikų panikos dievas. Jis nešiojasi ne tik pavardę („fobija“ kilo iš jo vardo), bet ir pačią geriausiai žinomą žmogaus emociją – gryną, paralyžiuojančią baimę.
Fobas gimė iš dviejų priešingų jėgų – Areso, kraugo troškančio karo dievo, ir Afroditės, meilės ir pagundų deivės. Jo brolis Deimas („siaubas“) buvo jo ištikimas bendrininkas. Kartu jie lydėdavo tėvą į mūšius, bet jei Aresas kovodavo tiesiogiai, Fobas veikdavo klastotėmis – jis nežeidė kūnų, o griaudavo protus.
Nors Fobas neturėjo savo kulto ar šventyklų, jo įtaka buvo milžiniška. Graikų epuose jis minimas kaip nematoma jėga, kuri verčia net patyrusius karius mėtytis į bėgimo paniką. Homeras „Iliadoje“ rašė, kad Fobas ir Deimas lydėdavo Aresą, o kai dievas įžengdavo į kovą, net drąsūs herojai pradėdavo drebėti.
Fobas nebuvo tik karinis reiškinys – jis atspindėjo universalią žmonijos baimę. Kai kas nors pajunta, kad širdis plaka greičiau, o kojos neklauso – tai jo įtaka. Kai netikėtas triukšmas verčia šokti iš siaubo – tai jo šypsena. Graikai tikėjo, kad jis gali apsėsti bet kurį žmogų, net dievus (net Dzeusas kartais pajusdavo baimę).
Mūsų laikais „fobija“ reiškia iracionalią baimę, bet senovėje Fobas buvo konkretus, gyvybingas dievas. Jis primena, kad baimė gali būti galingesnė už kardą – ji gali sugriauti armijas, išblaškyti mintis, paversti didvyrį bejėgiu auka. Ir nors jo kultas išnyko, jo vardas gyvena moksle, psichologijoje ir net populiariojoje kultūroje (pvz., siaubo filmuose).
Fobas – tai mūsų pačių tamsioji pusė, kurią vis dar bandome įveikti.