Šavuot, hebrajiškai reiškiantis „savaites“, yra viena iš trijų pagrindinių žydų piligrimystės švenčių, švenčiama pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje. Ši šventė, dar vadinama „Savaičių švente“ arba „Sekminėmis“, turi dvejopą reikšmę: ji mini Toros (Dievo Įstatymo) davimą izraelitams prie Sinajaus kalno ir švenčia javų derliaus pradžią senovės Izraelyje.
Šavuot yra biblinė šventė, minima pagal Toros nurodymus (Išėjimo 34:22, Kunigų 23:15–21, Įstatymo pakartojimas 16:9–10). Ji švenčiama septintąją savaitę (49–50 dienų) po Paschos, paprastai sivano mėnesio 6–7 dienomis pagal žydų kalendorių (gegužės arba birželio mėn.). Šventės pavadinimas kilęs iš jos laiko skaičiavimo – septynios savaitės (shavuot) nuo omer aukos pradžios, kuri žymėjo pirmųjų javų derliaus aukojimą per Paschą.
Šavuot turi dvi pagrindines reikšmes:
- Toros davimo šventė: Šavuot mini istorinį momentą, kai Dievas prie Sinajaus kalno davė izraelitams Dešimt įsakymų ir Torą, įtvirtindamas Sandorą su savo tauta.
- Derliaus šventė: Senovėje Šavuot buvo žemdirbių šventė, švenčianti kviečių derlių ir pirmųjų vaisių (bikurim) aukojimą Jeruzalės Šventykloje.
Šventė trunka vieną dieną Izraelyje ir dvi dienas diasporoje, lydima maldų, šventinių valgių ir dvasinių apmąstymų.
Šavuot kilmė siejama su dviem bibliniais kontekstais:
- Istorinis ir dvasinis: Išėjimo knygoje (19–20 skyriai) aprašoma, kaip izraelitai, išėję iš Egipto, po septynių savaičių pasiekė Sinajaus kalną, kur Dievas davė jiems Torą. Šis įvykis laikomas žydų tautos kaip Dievo Sandoros tautos gimimu, kai jie įsipareigojo laikytis Dievo įstatymų mainais už Jo apsaugą ir palaiminimus.
- Žemės ūkio: Toroje Šavuot vadinama „Pjūties švente“ (Išėjimo 23:16) ir „Pirmųjų vaisių diena“ (Skaičių 28:26). Senovės Izraelyje tai buvo metas, kai žemdirbiai atnešdavo pirmuosius kviečių derlius ir vaisius į Šventyklą kaip padėką Dievui.
Šavuot reikšmė yra daugiasluoksnė:
- Dvasinė: Toros gavimas simbolizuoja žydų tapatybės pagrindą, pabrėžiant mokymosi, moralės ir santykio su Dievu svarbą.
- Bendruomeninė: Šventė jungia žydus per šventimą ir Toros studijas, stiprindama jų ryšį su tradicija.
- Žemdirbiška: Nors žemės ūkio aspektas šiuolaikiniame pasaulyje mažiau akcentuojamas, jis primena dėkingumą už gamtos gėrybes.
Šavuot Jėzaus laikais
Jėzaus laikais (I a.) Šavuot buvo viena iš trijų piligrimystės švenčių (kartu su Pascha ir Sukot), kai žydai iš viso regiono keliavo į Jeruzalę aukoti Šventykloje. Pagal Toros nurodymus (Kunigų 23:15–21), šventė buvo lydima šių ritualų:
- Dviejų duonos kepalų auka: Šventykloje buvo aukojami du kepalai, pagaminti iš naujo kviečių derliaus miltų, kaip padėka už derlių.
- Pirmųjų vaisių aukojimas: Žemdirbiai atnešdavo krepšius su pirmutiniais vaisiais (bikurim), tokiais kaip vynuogės, figos ar granatai, lydėdami tai šventinėmis procesijomis.
- Šventiniai susirinkimai: Šavuot buvo diena be įprasto darbo, skirta maldai ir bendruomeninėms apeigoms.
Nors Toros davimo aspektas Jėzaus laikais galėjo būti mažiau akcentuojamas nei derliaus šventimas, Šavuot jau buvo siejama su Sinajaus įvykiu, kaip matyti vėlesniuose rabinų raštuose. Šventės džiaugsminga atmosfera traukė daug piligrimų, o Jeruzalė tapdavo gyvybingu religinio ir socialinio gyvenimo centru.
Naujajame Testamente Šavuot minima kaip „Sekminės“ (graikiškai Pentecostē, reiškianti „penkiasdešimtąją dieną“). Apaštalų darbų knygoje (2:1–4) aprašoma, kaip per Sekmines Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų, žymėdama krikščionių Bažnyčios pradžią. Šis įvykis įvyko per Šavuot, nes apaštalai buvo susirinkę Jeruzalėje šventės metu, o daugybė piligrimų tapo pirmųjų krikščionių krikšto liudininkais.
Šavuot šiais laikais
Šiuolaikiniame judaizme Šavuot yra pirmiausia Toros davimo šventė, o žemės ūkio aspektas tapo antriniu, ypač diasporoje, kur žemdirbystė mažiau aktuali. Pagrindinės šventės tradicijos yra šios:
- Toros studijos (Tikkun Leil Shavuot): Daugelyje bendruomenių Šavuot naktį vyksta visą naktį trunkančios Toros ir Talmudo studijos, simbolizuojančios izraelitų budėjimą prie Sinajaus kalno. Ši tradicija ypač populiari ortodoksų ir konservatyvių bendruomenėse.
- Pieno produktai: Įprasta valgyti pieno patiekalus, tokius kaip sūrio pyragai, blyneliai (blintzes) ar jogurtas. Šios tradicijos kilmė siejama su įvairiomis interpretacijomis, pavyzdžiui, kad izraelitai, gavę Torą, dar nebuvo pasiruošę košerinės mėsos gamybai, todėl valgė pieno produktus.
- Sinagogų puošimas: Sinagogos ir namai puošiami žalumynais, gėlėmis ir javų pėdais, primenančiais derlių ir Sinajaus kalno žalumą, kaip aprašyta rabinų tekstuose.
- Rutos knygos skaitymas: Per Šavuot skaitoma Senojo Testamento Rutos knyga, nes joje vaizduojamas derliaus metas, o Rutos atsivertimas į judaizmą simbolizuoja Toros priėmimą.
- Maldos ir liturgija: Sinagogose skaitomos specialios maldos, įskaitant Halelio psalmių ciklą (Ps 113–118), ir Akdamut – poetinį kūrinį, šlovinantį Torą.
Izraelyje Šavuot taip pat švenčiama kaip bendruomeninė šventė, ypač kibucuose, kur akcentuojamas derliaus aspektas per šokius, dainas ir žemės ūkio muges. Reformuotų bendruomenių tarpe Šavuot kartais siejama su šiuolaikinėmis temomis, tokiomis kaip švietimas ar socialinis teisingumas, tačiau Toros svarba išlieka pagrindine.
Šavuot krikščionių kontekste
Krikščionybėje Šavuot tiesiogiai nešvenčiama, tačiau jos atitikmuo – Sekminės – yra viena svarbiausių švenčių, mininčių Šventosios Dvasios nužengimą (Apd 2:1–4). Krikščionys Sekmines laiko Bažnyčios gimtadieniu, o kai kurie teologai mato paralelių tarp Toros davimo Sinajuje ir Šventosios Dvasios dovanos, kaip naujos Dievo valios išraiškos. Šventė minima 50-ąją dieną po Velykų, išlaikydama žydišką Šavuot laiko skaičiavimą.
Šavuot yra džiaugsminga žydų šventė, švenčianti Toros davimą prie Sinajaus kalno ir javų derliaus pradžią. Kilusi iš biblinės tradicijos, ji jungia dvasinį ir žemdirbišką aspektus, pabrėždama žydų tautos Sandorą su Dievu. Jėzaus laikais Šavuot buvo piligrimystės šventė, lydima Šventyklos aukų, o krikščionims ji tapo Sekminių pagrindu. Šiandien Šavuot švenčiama per Toros studijas, pieno valgius ir bendruomenines apeigas, kviečiančias prisiminti Dievo dovaną ir dėkoti už dvasinį bei fizinį aprūpinimą. Šventė išlieka gyvu žydų tapatybės ir tikėjimo liudijimu, įkvepiančiu mokytis, švęsti ir dalintis.