Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda.
Budizmas yra naujas ir nevykęs pavadinimas – geriau sakyti “Budos kelias” (Buddha Dharma), t.y. “prabudusiojo kelias” (pagal Samuel Bercholz. Sherab Chodzin Kohm. Entering the Streams: Introduction to the Buddha and his Teachings).
Pagrindinė jungtis – nepastovumas. Bet kas, bet kuri gyva būtybė ir net Visata, nuolat kinta. Nieko nėra pastovaus. Net ir aš ar tu – mūsų planai, mintys ir svajonės, sapnai ir jausmai, ego, aplinka, visuomenė ir institutai bei religijos. Viskas yra nepastovu. Bet tai ne destrukcija – ši kaina nėra nei bloga, nei gera. Ji tiesiog yra – kaip gimimas ir mirtis, tai nenutrūkstamas karma procesas.
Ir budizmas nei įrodinėja, nei neigia Dievą ar dievus. Ir netiesa, kad budistai netiki Dievu, daugumai jų tiesiog nerūpi šis klausimas.
Siddhartha vieną dieną “prabudo” (praregėjo) pažinęs pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį manome esant. Buda pamatė (per daugelį metų išbandęs įvairius būdus), kad gyvenimas yra pilnas kančių, kurias sukėlė ne Dievas ar dievai, bet, dažnai, patys žmonės. Mes žeidžiame ne tik save, bet ir kitus, tame tarpe kitas būtybes – gyvas ar negyvas – esančias Žemėje.
Išskyrus Budos praregėjimą budizme nėra nei kitų dieviškumo apraiškų, nei trancendentinių ryšių su aukštesniąja sfera. Budos atradimas buvo žmogiškoji būtybė ir jos pastangos. Vienintelis kelias į žmogiškąją ramybę, užbaigtumą ir išsilaisvinimą yra savo jausmų ir minčių kontrolė. Net pradinis budisto tikslas, nirvana (ar ‘išsigelbėjimas’), yra suvokimas, kad gyvenimo svarba yra sprendžiama ‘čia ir dabar’, o ne kažkokioje tolimoje karalystėje ar danguje.
Nušvitęs Gautama pamatė save ir visą ankstesnį gyvenimą kaip tuštumą, nesustojantį tapsmo ir irsmo procesą. Ir šiame amžinajame sraute bei energijos švaistyme jis atrado, kaip iliuziją, individo ‘Aš’ egzistenciją. Ką mes laikome ‘Aš’, iš tikro tėra įvairių veiksnių junginys, psichofizinių reakcijų seka, neturinti tikslios ir nekintančios ego-esybės.
Keturios didingos taisyklės
Praregėjęs Buda sužinojo 4-ias esmines ir nekintančias tiesas apie žmogiskąjį gyvenimą:
- Gyvenimas pilnas kančios. Gimimas yra kančia; sveikatos praradimas yra kančia; sielvarkas, skausmas ir skurdas yra kančia; norai ir troškimai yra kančia; prisirišimas yra kančia.
- Kančios priežastis yra mūsų troškimai, kurie veda į pasikartojančius malonumų siekimo ir geismų ciklus. Tai daiktų tikrosios priežasties ignoravimas ir nežinojimas. Troškimas peni kančią, o kančia peni troškimus.
- Begalinį kančios ir troškimų ciklą galima nutraukti. Tai išsilaisvinimas einant teisingu keliu.
- Kelias prasideda suvokimu ir mčstymu apie mokymąsi ir sistemingą strategiją, kuri turi pašalinti teršalus, sukeliančius kančią.
VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos: zoroastrizmas, judaizmas, budizmas, džainizmas, konfucionizmas, vedantinis induizmas, daosizmas.
Šis judėjimas, matyt, prasidėjo Persijoje. Jo pirminės priežastys turbūt tokios pat sudėtingos kaip ir Renesanso ar Reformacijos. Tais laikais religinės idėjos, ypač tokios revoliucingos turėjo sklisti be galo greitai. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis.
Religinio protesto jėga labiausiai buvo juntama Indijoje. Čia gyvenimą tvarkė brahmanai. Išplėtoję apeigų sistemą, didelį dėmesį skirdami studijoms, jie ėmė valdyti paprastus žmones. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Apie 600 m. pr. m. e. šiaurės Indijoje viešpataujanti dvasininkų padėtis jau buvo įprastas dalykas. Deja, jų piniginių dovanų (dakšinų) reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, ypač kšatrijų kastoje. Kai kas iš kšatrijų kastos tapo ateistais (čarvakais). Jų nuomone, dievo nėra, o aukojimai ir Vedų maldos yra nesąmonė. Vienintelis žmogui pažįstamas gėris yra laimė, taigi aukščiausias gėris – daryti tai, kas daro žmogų tikrai laimingą.
Be viso to tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu apreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipė Upanišados. Visų šių elementų sintezė sąlygojo induizmo atsinaujinimo ir transformavimo procesą.
Jogos, Vedantos ir kitos sistemos savo doktrinomis bei praktiniais patarimais sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo (mokši) ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti priešpastatyta ezoterinei brahmanų išminčiai.
Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji. Tam jie dorybingu gyvenimu ir askeze turi atsikratyti karmos.
Budizmas irgi, kaip reformistinis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją.
Budizmas yra nepaprastai sena filosofija kilusi Indijoje. Bet ar Budizmas – filosofija? Iš Iš vienos pusės tai tiesa. Kai kurie teigia: “Dvasinis skaidrumas yra natūrali budistinio vystymosi pasekmė. Bet filosofija veikia sąvokų ir vaizdinių lygmenyje, o Budos mokslas dirba su mumis kaip su visuma. Dėl to nuolat keičiamės, kadangi duodamas raktas nuo to, kas kasdien vyksta mūsų viduje ir visur aplink.” Bet ir čia slypi pavojus. Atkreipę dėmesį į vidinio poveiko, vystymosi idėją, kai kurie teigia, kad budizmas yra psichologija. Bet budizmas įžengia tik tada, kai žmonės pasiekia tam tikrą vidinį stabilumą ir erdvę mato kaip turtą, o ne kaip atskyrimą. Kada išgyvenantis tai, kas išgyvenama, ir pats išgyvenimo procesas nebejaučiami kaip besiskiriantys tarpusavyje, pirmiausiai ateina išlaisvinimas, o po to prašvitimas. Nors psichologija mus keičia, iš tikrųjų ji veda į tašką, kuriame budizmas prasideda. Budizmas – tai ir religija, ir praktika, ir filosofija sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analitinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, suteikia prieglobstį, padeda jiems tapti budomis, nubudusiomis būtybėmis. Budistai netiki dieviškąja būtybe, vadinama Dievu tačiau jie tiki dieviškąja realybe. Kadangi jie netiki įasmenintu Dievu todėl jie nekalba maldų. Bet kai kurie meldžiasi Budai. Budistai tiki, kad Buda gyvena kiekviename iš mūsų. Budizmo pradininkas buvo Indijos princas Sidharta Gautava (vėliau žinomas kaip Buda). Buda gimė Kapilavastu karalystėje valdovų šeimoje. Užaugo neapsakomoje prabangoje, buvo vedęs ir turėjo sūnų. Tačiau sulaukęs 29 metų jis išvydo kokia daugybė žmonių kenčia nuo senatvės ir ligų jis išsižadėjo visų savo turtų ir išėjo klajoti po šalį. Pavargęs jis atsisėdo po medžiu stengdamasis suvokti kas iš tiesų yra svarbu, kas yra “tikroji tiesa”. Praregėjęs jis iki pat mirties mokė žmones, kaip nugalėti kančią ir išsivaduoti iš amžino atgimimų rato. Sulaukęs garbingo amžiaus, sunkios ligos kamuojamas, Buda mirė ir pasiekė visišką nirvaną.
Buda mokė savo pasekėjus, kad žmonės turėtų suvokti keturias tauriąsias tiesas. 1.Šiame pasaulyje nėra nieko amžino. Laimė ilgai negali trukti. Nepasitenkinimu gyvenimu būsena budistai vadina Duka (kančia, nerimas). 2.Dukos būsena užvaldo žmones kurie trokšta daiktų. Juos pražudo godulys, savanaudiškumas. 3.Iš dukos galima išsivaduoti, jeigu žmogus įveikia savo savanaudiškumą, godumą ir neapykantą. 4.Tai galima padaryti einant Aštuongubu tauriuoju keliu. Aštuongubas taurusis kelias tai – Teisingas supratimas, Teisingas nusiteikimas, Teisingas kalbėjimas, Teisingi poelgiai, Teisinga veikla, Teisingos pastangos, Teisingas susikaupimas, Teisinga dėmesio koncentracija.
Budistai sako, kad negalima tapti budistu, kol nesi tiek suaugęs, kad suprastum ką tai reiškia juo būti. Paūgėję budistų berniukai nuo vieno iki keturių mėnesių praleidžia vienuolyne. Budistų vienuoliai daug laiko medituoja. Kartais jie dirba mokytojais, padeda statyti mokyklas, ligonines. Tradicinis jų rūbas oranžinis apsiaustas.
Budistai duoda penkis įžadus 1.Nežudyti ir nekenkti nei vienai gyvai būtybei. 2.Neimti nieko kas tau nėra duota. 3.Nepataikauti savo kūnui. 4.Nemeluoti, nekalbėti užgauliai ar įžeidžiamai. 5.Negerti alkoholio, nevartoti narkotikų. Vienuoliai duoda dar penkis įžadus: 6.Nepersivalgyti ir nevalgyti po vidurdienio. 7.Nesilinksminti. 8.Nesikvėpinti, nesipuošti. 9.Nemiegoti minkštoje lovoje. 10.Neimti aukso, bei sidabro į rankas.