O amžinoji Dievybe, o amžinoji Trejybe, kuri per sąjungą su dieviškąja prigimtimi suteikei tokią vertę Tavo viengimio Sūnaus Kraujui! Tu, amžinoji Trejybe, esi lyg gili jūra, kurioje kuo labiau ieškau, tuo daugiau randu, o kuo daugiau randu, tuo labiau Tavęs ieškau. Tu pasotini sielą, bet lyg trumpam: pamaitini sielą savojoje bedugnėje, bet ji visuomet lieka alkana ir išbadėjusi, siekianti Tavęs, amžinoji Trejybe, ir trokštanti Tave – šviesą regėti Tavojoje šviesoje.
Ragauju ir Tavo šviesoje bei savo proto šviesa regiu Tavo bedugnę, amžinoji Trejybe, ir Tavo kūrinių grožį. Regėdama save Tavyje, matau, kad esu Tavo atvaizdas, nes Tu, amžinasis Tėve, esi man davęs savosios galios ir išminties. Toji išmintis yra priskiriama Tavo Viengimiui. O Šventoji Dvasia, kylanti iš Tavęs, Tėve, ir Tavojo Sūnaus, davė man valią, kuria ji davė man galią mylėti.
Juk Tu, amžinoji Trejybe, esi kūrėja, o aš – kūrinys. Todėl, Tavo apšviesta, suvokiu, kuo mane padarei atkūrimo darbe, kuris atliktas Tavo viengimio Sūnaus Krauju. Jis yra įsimylėjęs Tavo kūrinio grožį.
O bedugne, o amžinoji Trejybe, o Dievybe, o giliausia jūra! Ką gi galėjai duoti man didesnio, nei save pačią? Tu – ugnis, kuri nuolat liepsnoji ir nesudegi. Tu degi tuo karščiu, kuris teikia meilę sielai. Tu esi ugnis, kuri išsklaido visokį šaltį ir apšviečia protus savo šviesa. Toji šviesa leido ir man pažinti Tavo tiesą.
Tos šviesos atspindyje pažįstu Tave, aukščiausias gėri, gėri virš visų gėrybių, vaisingas, neišsemiamas, neįkainojamas gėri, groži virš visokio grožio, išmintie virš visokios išminties. Juk Tu esi pati išmintis, Tu – angelų maistas, dėl liepsnojančios meilės save davęs žmonėms.
Tu – rūbas, uždengiantis mano nuogumą, Tu maitini mus, išbadėjusius, savo saldybe, nes esi saldi be jokio kartumo. O amžinoji Trejybe!