Mažoji Biblija, arba Izaijo knyga, yra viena iš svarbiausių Senojo Testamento dalių, dažnai vadinama „penktąja evangelija“ dėl savo gilių mesianistinių pranašysčių ir teologinės reikšmės. Ši knyga, priskiriama pranašui Izaijui, gyvenusiam apie VIII a. pr. Kr. Judėjoje, yra ne tik religinis, bet ir literatūrinis šedevras, kurio poetinė kalba, vizijos ir mokymai daro įtaką judaizmo, krikščionybės ir net islamo tradicijoms. Straipsnyje aptarsime Izaijo knygos kontekstą, struktūrą, pagrindines temas ir jos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.
Izaijas, kurio vardas reiškia „Viešpats išgelbsti“, veikė Judėjos karalystėje valdant karaliams Uzijas, Jotamui, Ahazui ir Ezekijui (maždaug 740–700 m. pr. Kr.). Tai buvo neramus laikotarpis, kai Asirijos imperija kėlė grėsmę mažoms Artimųjų Rytų valstybėms, įskaitant Judą ir Izraelį. Izaijas buvo pašauktas pranašauti per regėjimą, kuriame matė Dievo šlovę (Iz 6), ir jo misija buvo raginti tautą atgailauti, laikytis Dievo sandoros ir pasitikėti Viešpačiu, o ne politiniais aljansais. Jo žodžiai buvo skirti ne tik Judėjai, bet ir visoms tautoms, pabrėždami Dievo suverenumą ir teisingumą.
Nors tradiciškai Izaijo knyga priskiriama vienam autoriui, mokslininkai teigia, kad ji galėjo būti sudaryta per kelis šimtmečius. Pirmoji dalis (1–39 skyriai) siejama su VIII a. pr. Kr., antrasis Izaijas (40–55 skyriai) – su Babilonijos tremtimi (VI a. pr. Kr.), o trečiasis Izaijas (56–66 skyriai) – su laikotarpiu po tremties. Nepaisant šių diskusijų, knygos vienybė išlieka dėl jos teologinių temų ir literatūrinio stiliaus.
Struktūra
Izaijo knyga susideda iš 66 skyrių, kurie skirstomi į tris pagrindines dalis. Pirmoji dalis (1–39 skyriai) sutelkta į Dievo teismą prieš Judėją ir kitas tautas dėl jų nuodėmių, tokių kaip stabmeldystė, neteisingumas ir moralinis nuosmukis. Izaijas smerkia tautos vadovus už korupciją ir ragina atsigręžti į Dievą. Tačiau šalia teismo skamba vilties žinia: Dievas pažada Mesiją, kuris atneš taiką ir teisingumą (Iz 7:14; 9:6–7; 11:1–9).
Antroji dalis (40–55 skyriai), dažnai vadinama „Paguodos knyga“, skirta tremtiniams Babilone. Čia Dievas pristatomas kaip galingas Išvaduotojas, kuris išlaisvins savo tautą ir atkurs Jeruzalę. Šioje dalyje randamos garsiosios „Kankinančio Tarno“ giesmės (pvz., Iz 53), kurios krikščionybėje siejamos su Jėzumi Kristumi. Tarno paveikslas – kenčiantis, bet išgelbstintis – yra viena giliausių knygos temų.
Trečioji dalis (56–66 skyriai) kalba apie atkurtą bendruomenę po tremties, ragindama laikytis Dievo įstatymų ir laukti naujos dangaus ir žemės sukūrimo (Iz 65:17). Knygos pabaiga pabrėžia Dievo karalystės universalumą, kur visos tautos garbins Viešpatį.
Teologinė reikšmė
Izaijo knyga išsiskiria savo teologine gelme. Pirmiausia, ji pabrėžia Dievo šventumą ir suverenumą. Izaijo regėjime Dievas yra „Šventasis Izraelio“, aukščiau už visas tautas ir jų dievus. Šis įvaizdis skatino Judėją pasitikėti Dievu, o ne karine galia ar aljansais su Egiptu ar Asirija.
Antra, knyga yra mesianistinių vilčių šaltinis. Pranašystės apie Mesiją, tokios kaip „Iš Jesės kelmo išaugs atžala“ (Iz 11:1) ar „Mergelė pagimdys sūnų, vardu Emanuelis“ (Iz 7:14), tapo krikščionybės pagrindu. Krikščionys mato Izaijo žodžiuose Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo išsipildymą, ypač Kankinančio Tarno giesmėse.
Trečia, Izaijo knyga kalba apie socialinį teisingumą. Pranašas smerkia turtuolių engimą, našlių ir našlaičių skriaudą, ragindamas tautą „vykdyti teisingumą ir teisumą“ (Iz 1:17). Ši žinia išlieka aktuali ir šiandien, skatindama rūpintis silpniausiais visuomenės nariais.
Izaijo knyga darė įtaką ne tik religinėms tradicijoms, bet ir kultūrai. Jos poetinė kalba įkvėpė muziką (pvz., Händelio „Mesijas“), literatūrą ir meną. Knygos universalios temos – teisingumas, viltis, išgelbėjimas – kalba ir šiuolaikiniam žmogui. Pavyzdžiui, Izaijo raginimas „kalavijuosius perkalkite į arklus“ (Iz 2:4) tapo taikos ir susitaikymo simboliu.
Šiandien Izaijo knyga skaitoma sinagogose, bažnyčiose ir studijuojama akademiniuose sluoksniuose. Jos žodžiai įkvepia tikinčiuosius ieškoti Dievo valios, o netikinčius – mąstyti apie moralę ir žmonijos ateitį. Knygos pabaigoje esanti vizija apie naują dangų ir žemę (Iz 66:22) teikia viltį, kad Dievo planas galutinai įveiks chaosą ir neteisybę.