Japonijos religija yra tarytum varsuojanti pynė, supinta iš įvairiausių tradicijų, kurių istorija veik dviejų tūkstančių metų senumo.Daugelis japonų natūraliai išpažįsta keletą religijų.Tarkime, dažnai japonai švenčia vestuves pagal sintoizmo, o laidoja pagal budistų papročius: nemažai japonų tuokiasi ir pagal budizmo tradicijas, ir pasaulietiškai.Laikydamasi mišrių papročių, šeima, o gal ir atskiras jos narys gali priklausyti kuriai iš budizmo sektų ar šiaip praktikuoti budizmo apeigas: o gali būti pasekėjas vienos iš įvairiausių naujųjų religijų, kurios jau patraukė daugiau kaip trečdalį šalies gyventojų.
Šios skirtingos religijos turi savo organizacijas, pastatus, šventes, šventus raštus, dvasininkus bei mokytojus.Nereikia pamiršti, kad Japonijos istorijos tėkmėje šių religijų vagos ne kartą susikirsdavo, kad daugumos japonų gyvenime ir dabar jos susilydo į individualią religiją. Todėl galime kalbėti ir apie “japonų religijas”, ir apibendrinti- “japonų religija”, nes japonų kalba paprastai neskiria vienaskaitos nuo daugiskaitos.
Bendras Japonijos religinis kontekstas atitinka šalies geografinę padėtį bei charakterį.Didžiąją dalį gyvenimo turinio Japonija perėmė iš Azijos kontinento, ypač iš Korėjos ir Kinijos.Didžiosios religijos, atkeliavusios į Japoniją iš svetur, buvo budizmas, daugiausia mahajanos forma, ir konfucianizmas: daosizmas įtakojo Japonijos kultūrą daugiau netiesiogiai: buvo perimta būrimo praktika ir kai kurie dzenbudizmo elementai.Tarsi lygiuodamasis į vyraujančias budizmo ir konfucianizmo filosofijas su jų moksliniu autoritetu bei politiniu svoriu, vietinis japonų tikėjimas sintoizmas taip pat įgavo griežtesnius sistemos kontūrus.O dabar neužmirškime Kinijos bei vakarų kultūros įtakų ir Japonijos reakcijos į jas- štai tokia bendra kultūrinė perspektyva, kurios fone reikėtų suprasti Japonų religiją.
Daugelis religijų turi savo šventuosius tekstus arba knygas, kuriose išsaugotu mokymu grindžiamos jų tikėjimo tiesos, kultas, moralės principai. Senosiose kultūrose religinis mokymas pirmiausia buvo žodinis, iš kartos į kartą perduodamas būtent gyvu žodžiu. Žmonijos dvasinei raidai pasiekus kultūrinio paveldo įraštinimą, rašytu žodžiu pamažu virto ir religinio mokymo žodinis kraitis. Su laiku jis išaugo į knygas, įgavusias kanoninių, t. y. nustatančių tikėjimo ir gyvenimo normas, tekstų autoritetą įvairiose religijose . Deja, ne visi religiniai tekstai, kaip ir ne visos religijos „išgyveno“ iki mūsų dienų.