Džainizmas turi tik tris milijonus išpažinėjų ir beveik visi jie gyvena Indijoje.Kaip palyginti taip ribotai paplitusi ir tiek nedaug pasekėjų turinti religija įgijo tokią neregėtą įtaką.
Kaip budistai yra Budos pasekėjai, taip džainistai yra Džinos pasekėjai: šitaip yra vadinamas Vardamana, paskutinis išdidžiųjų džainistų mikytojų.
Džainistai nepripažįsta Dievo, bet tai nereiškia, jog jie atmeta ir maldą bei garbinimą, kurį tiksliau derėtų vadinti kontempliacija.Iš visų būtybių, tarp jų dievų ir šventųjų, garbinamos tiktai išsilaisvinusios sielos arba tobulais jau tapę tirtankarai.Tačiau džainistai net ir jų neprašo pagalbos ar gailestingumo, jie veikiau yra tarsi įkvėpimo šaltinis tiems, kurie dar siekia išsilaisvinimo ir tobulumo.
Tačiau tai greičiau teorija.Praktika visai kitokia.Nemažai džainistų pasauliečių meldžiasi induistų dievams prašydami sau pagalbos: daugelyje džainistų šventyklų stovi induistų dievybės, o šventėse laikomasi induistų papročių.
Geriausiai džainistų idealą išreiškia didingos pietų Indijos statulos. “Jis iškyla didingas, akmeninis ir nuogas.Tokia rūsti jo stovėsena, tokia nepajudinama ramybė, jog jam aplink kojas raitosi ir želia vijokliai.Jo lūpose sustingusi nebyli išraiška.Jo nuogumas, suprantama, simbolizuoja beaistriškumą.Tai abejingumo šio pasaulio gerovei ir turtams ženklas.Tačiau jam nerūpi ir susikrauti lobį danguje.Džainistas šventasis abejingas ir dangiškosioms gerybėms.Bet kokie turtai susaisto mus su šiuo pasauliu, todėl reikia peržengti net ir dangiškąjį.Šventasis- tai kulminacija kovos, kuri truko daugel gyvenimų.Nereginčiomis akimis jis žvelgia kažkur viršum saulės išdeginto pietų Indijos peizažo- dvasios guliveris tarp tamsiaodžių liliputų.Kas dvylika metų džainistai čia švenčia didžiulę šventę, tada akmeniniam galiūnui ant galvos išpilama daugybė puodų pieno, varškės ir sandalo pastos.Tikėjimas garbina tuos, kurie didvyriškumo bei dvasinės įžvalgos dėka pasiekė išsivadavimą ir parodė kelią kitiems”N.Smart.