Kokios būna religijos?
Religijos būna monoteistinės ir politeistinės. Monoteizmas kai tikima vienu Dievu, o politeizmas kai tikima daugeliu Dievų ir įvairiomis dievybėmis.Krikščionybė yra monoteistinė religija.
Į Dievą mes prabylame maldomis…
Pačius gražiausius žodžius sudedame į maldas ir giesmes, švenčiausiais jausmais pakylame iki dangaus ir tikime, kad tai pati gražiausia ir kilniausia malda.
Kas yra krikščionybė? Ką ji reiškia? Ko reikia, kad būčiau krikščionis?
Krikščionybė – reiškia: tapti Dievo vaiku ir gyventi su Dievu. Kristus atėjo žemėn, kad mums pasakytų ir primintų, jog Dievas yra mūsų Tėvas, jog mes esame Jo vaikai!
Žmogui neturinčiam buvimo pilnatvės, pasirodo, labai sunku tinkamai panaudoti laisvės dovaną ir tapti sąmoningu Dievo vaiku. Žmogui tapti dievišku be Dievo pagalbos nesiseka ir neįmanoma. Suartėti, gyventi su Dievu, eiti, kur Jis liepia, daryti, ką Jis nurodo ir palaikyti sąmoningą, nenutrūkstamą ryšį yra žmogiškos evoliucijos viršūnė! Nes Dievas yra ne šalia pasaulio, Dievas yra pasaulio pamatuos: Jis- pasaulio Priežastis ir Tikslas. Kaip žmogui būtini kūnas ir siela, vidus ir išorė, taip krikščionybei reikalingi tikėjimas ir atitinkamos tiesos – dogmos, malonė ir įstatymai, meilė ir teisingumas, pamaldumas ir apeigos, dvasia ir raidė.
Deja, amžiams bėgant vieni dalykai buvo labiau vertinami, o kiti laikomi antraeiliais ar ne visai sumenkinami.
Viena iš teorijų, kaip galima apibūdinti tikėjimą…
Tikėjimas yra toks gyvenimas, kai Dievas perima kaip raugas, kaip žmogus kaip gyva šakelė įauga į vynmedį. Reikia atskleisti tiesą, kad yra Dievas. Visur ir manyje. Tai leidžia rinktis gėrį ir bjaurastį, blogį. Kai renkuosi Gėrį, kuriu Grožį, užmezgu asmeninį ryšį su Dievu; nuo dulkės pakylu iki Dievo.
Valdantieji ir valingi žmonės mėgo akcentuoti įstatymus, tiesas, principus, raidę, tikslumą, klusnumą.
Asmeninis tikėjimas…
Dvasios ir meniškos prigimties žmonės pabrėždavo asmeninį tikėjimą, gyvą ryšį su Dievu, atvirumą Dievo malonei ir ištikimybę Jam, iš širdies plaukiančią ar čia pat kuriamą maldą bei giesmę.
Krikštyti žmonės, kurie iš Dievo tikėjimo laukė sau naudos, patys nesikeisdami į gerąją pusę, krikštu tik prisidengdavo savo prietaringą pagonybę ar net bedievystę. Žinoma, jei ne krikščionybei, nei sau laimės iš tokio tikėjimo nepasiekė.
Svarbiausia: krikščioniškoji dvasia, vidinis įsitikinimas, asmeninis apsisprendimas.
Visada turi laisvę rinktis…
Dievui nereikia vergų ir aklai paklūstančių – „Tavo valia, žmogau!“
O ar sunku tikėti?
Sakyčiau tikėti sunku… Ir tuoj argumentuotai tai pagrįsiu. Visų pirma tikėti sunku dėl to, kad tikinčiojo visada tyko netikrumo grėsmė, kuri pagundos valandą staiga atskleidžia trapumą visko, kas jam savaime aišku. Tikintysis visuomet „kabo“ virš tuštumos, išbandymų ir abejonių okeano, o po juo plyti tik tuštumos vandenynas; bet ir netikintysis, samprotaujant dialektiškai, nėra vien žmogus be tikėjimo. Tikintįjį lydi abejonės jis nuolat kabo, kaip sakėme, virš tuštumos bedugnės. Bet regėdami žmogiškųjų likimų sąsajas, turime pripažinti, kad ir netikinčiojo egzistencijos uždarumas nėra tvirtas. Jis galbūt kaip džiugus pozityvistas, seniai palikęs antgamtinius klausimus ir dabar kuo ramiausias,- vis tiek jame dilgsės abejonė, ar iš tikrųjų paskutinis žodis priklauso pozityvistui? Kaip tikintysis kartais užspringsta sūria okeano banga, taip ir netikintįjį užpuola abejonės dėl jo netikėjimo: koks yra netikrasis pasaulis, kokios jo ribos? Jis niekada nebus tikras, kad tai, ką jis mato bei suvokia, yra visuma. Tad kaip tikinčiajam nuolat gresia netikėjimas, taip tikėjimas kelia grėsmę tariamai darniam netikinčiojo pasauliui. Tai neišsprendžiama žmogaus būties dilema. Kas norės pabėgti nuo tikėjimo dvejonės, patirs netikėjimo dvejonę, o ši savo ruožtu niekada negalės tikrai ir galutinai pasakyti, kad tikras yra tikėjimas.
Tiek netikintys tiek tikintys – savaip turi abejonių, ir tikėjimo, jeigu nori būti nuoširdūs ir jie neslepia nuo savo būties tiesos. Nė vienas jų negali išvengti nei abejonių, nei tikėjimo: arba tikėjimas stos virš abejonės, arba bus tikima per abejones ir abejonių forma. Tokia jau žmogaus prigimtis. Tik šioje begalinėje abejonių ir tikėjimo, netikrumo ir tikrumo kovoje jis gali tikėtis rasiąs savo būties tikslą.
O religija ir tikėjimas tas pats?
Dažnai neatsargiai manome, kad „religija“ ir „tikėjimas“ esą tas pat, todėl kiekviena religija galėtų būti vadinama „tikėjimu“. Tai teisinga tik tam tikru mastu. Dažnai kitos religijos save apibrėžia kitaip drauge išreikšdamos kitą esmę. Senasis Testamentas save kaip visumą aprašė ne „tikėjimo“, bet „įstatymo“ sąvoka. Tai pirmiausia reiškė gyvenimo tvarką, kurioje vis svarbesnis tapo tikėjimo aktas.
Ką reiškia „tikiu“?
„Tikiu“ reiškia, kad žmogus nelaiko savo pojūčių visa apimančiais, neriboja jais savo pasaulio lauko, bei ieško kito kelio į tiesą – tikėjimo, kuris lemia netgi jo požiūrį į pasaulį. Kitaip tariant, tikėti reiškia sutikti, kad žmogiškosios egzistencijos gelmėse yra toks taškas, kuriam nepakanka matomo ir liečiamo, kuris atremia tai, kas neregima, atremia taip, kad neregimybė tampa apčiuopiama ir pasirodo kaip būtina jo egzistencijai.
Tada su kuo susijęs krikščionių tikėjimas?
Krikščionių tikėjimas susijęs ne vien su amžinybe, jis nėra vien anapus pasaulio ir laiko, veikia jis susijęs su Dievu istorijoje, su Dievu žmonėse. Jungiantis amžina ir laikina, matoma ir nematoma, leidžiantis sutikti Dievą, kaip žmogų, amžinąjį, kaip laikiną, kaip vieną iš mūsų, tikėjimas yra Apreiškimas. Jis yra apreiškimas, nes įnešė amžinybę į mūsų pasaulį: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai vienagimis Sūnus – Dievas tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.
Kokiu keliu aš galėčiau labiau priartėti prie Dievo?
Biblija mus moko, kad tikėjimas yra vienintelis prieinamas kelias pas Dievą. Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina. Biblija taip pat moko, kad tikėjimas labiau patinka Dievui negu bet kas kita.
O kaip galėčiau įtikti Dievui?
Visame pasaulyje žmonės kankina save, rengiasi keistais rūbais, žaloja savo kūnus, atsisako gyvenime būtiniausių dalykų, daug laiko praleidžia melsdamiesi ir atlikinėdami žygdarbius, stengdamiesi padaryti save tinkamus Dievo akyse. Visa tai galbūt gerai, bet svarbiausia, ką mes galime padaryti, kad įtiktume Dievui, – tai tikėti Juo.
Aš galiu nueiti pas draugą ir pasakyti jam daug pataikūniškų žodžių, bet jeigu aš jam pasakysiu, kad netikiu juo, tai visi mano pataikūniški įtikinėjimai bus veltui. Jais aš išaukštinsiu jį jo paties akyse tik tam, kad paskui galėčiau pažeminti.
Geriausias būdas, kuriuo mes galime įtikti Dievui – tai patikėti Jo žodžiu.
Tai vis dėlto kas tas tikėjimas? Ir ką jis man duoda?
Biblija pabrėžia, kad tikėjimas būtinas.„Gerai, pasakysite jūs, – jeigu tikėjimas būtinas, tai kas yra tikėjimas? Ką jūs suprantate kaip tikėjimą? Kaip apibrėžti tikėjimą? Kaip aš galiu žinoti, kad mano tikėjimas teisingas? Kiek man reikia turėti tikėjimo?
Biblija dar ir dar kartą moko, kad mes išgelbėti galime būti per tikėjimą: „Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas“
Tikėjimas yra kanalas, kuriuo mes gauname Dievo malonę. Tikėjimas – ranka, tiesiama į Jį ir gaunanti Jo meilės dovaną.
Kuo ypatingas tikėjimas?
Tikėjimui būdingos trys pagrindinės ypatybės: pirmiausia, reikia žinoti tai ką sakė Dievas. Antra, į tikėjimą įeina jausmai ir trečia, tikėjimui paklūsta valia.
Koks turi būti tikėjimas?
Tikėjimas neturi būti kokios nors ypatingos rūšies. Iš esmės tikėjimas gali būti tiktai vienas. Svarbu tikėjimo objektas.
Kokiais būdais pasireiškia tikėjimas?
Biblija mus moko, kad tikėjimas gali pasireikšti trimis būdais. Jis pasireiškia mokymu – kaip jūs tikite, jis pasireiškia Dievo garbinimu – jūsų bendravimu su Dievu ir bendravimu Bažnyčioje. Jis pasireiškia per moralę – per tą gyvenimo būdą, kurį jūs gyvenate, per jūsų elgesį.
Ar tikėjimas yra baigtinis? Jei taip tai kur jo pabaiga?
Biblija taip pat moko, kad tikėjimas nesibaigia tuo, jog jūs tikite ir pasitikite Dievu. Tikėjimas eina toliau. Jis auga. Iš pradžių jis gali būti silpnas, bet darosi vis stipresnis, kai jūs pradedate skaityti Bibliją, melstis ir lankyti Bažnyčią, pradedate jausti Dievo artybę savo krikščioniškame gyvenime. Po to, kai jūs padarėte atgailą dėl savo nuodėmių ir priėmėte Jį tikėjimu, jūs turite pasitikėti Juo, kad Jis veda jus, stiprina ir palaiko. Jūs sužinosite daug ką ir pripažinsite vis labiau ir labiau tai, kad galite pasitikėti Dievu visuose reikaluose, visuose aplinkybėmis, per visus išbandymus.
Tikėjimas ir pasitikėjimas tai tas pats?
Tikėjimas yra būtinas ir neišvengiamas žmogaus gyvenime. Vargu ar apskritai galima įsivaizduoti vyrą arba moterį, kurie nerodytų jokio tikėjimo ženklų. Be pasitikėjimo kitu, be tikėjimo kito žodžiu gyvenimas nebūtų įmanomas. Visi žmonių santykiai yra pagrįsti tikėjimu bei pasitikėjimu. Atsitiktiniai pokalbiai ir intymiausi santykiai priklauso nuo pasitikėjimo, kuris duoda sielai ramybę ir džiaugsmą kito artuma. Dar daugiau.
Ar tikėjimas svarbus tik krikščionims?
Tikėjimas yra svarbus veiksnys visose mokslo šakose. Biologijoje ar astronomijoje būtina išmokti stebėti. Tai yra matyti tai, ką reikia matyti. O ką būtent reikia matyti pasakys dėstytojas. Juo reikia tikėti, kad tam tikros neryškios formos ar šešėliai matomi pro mikroskopą ar teleskopą, reiškia tą ar kitą dalyką. Be to, mokslas remiasi daugybe prielaidų, kurios laikomos absoliučiai teisingos. Taip pat ir pats mokslininkai, būdami apriboti savo sričių specialybėmis yra įpareigoti tikėti, ką jiems sako kitų sričių žinovai. Žinia, toks tikėjimas yra atkreiptas į žmogų, o ne į Dievą.
Žmonėms rūpi pažinti save pačius, kitus, pasaulį ir Dievą. Jie turi ką nors pasakyti apie galutinę dalykų tiesą, apie vertybes ir idealus, kuriais remdamiesi privalėtų gyventi. Pagaliau jei jie ir nepripažįsta pomirtinio gyvenimo, vis dėl to turi kokį nors paaiškinimą, ko galėtų viltis ateityje.
Ar tikėjimas gali būti įrodomas?
Tikėjimas nėra ankstesnių įrodinėjimų išvada. Jis pats save laiduoja ir patvirtina savo autentiškumą. Net ir tikėjimas kitu asmeniu galų gale nepriklauso nuo išanalizuoto pasitikėjimo patirtinio pateisinimo. Tikėjimas ateina iš kito man duodamo kvietimo. „Tikiu, kadangi tai esi Tu“. Visa tai dar labiau tinka, kai kalbama apie visą žmogiškąją egzistenciją. Kurgi dar galiu surasti svarbesnį motyvą paklusti, jei ne pačiose egzistencijos gelmėse. Tik tiesiogiai patirtas kvietimas tikėjimo rizikai išgali pateisinti mano atsidavimą.
Kokį vaidmenį tikėjime atlieka protas?
Proto lygmuo tikėjimą stumteli prieštaravimui ir abejonei. Čia neišvengiamai glūdi tamsos elementas, kurio joks aiškinimas išsklaidyti negali. Taigi autentiškas tikėjimas reikalauja rizikos, šuolio norint nugalėti svyravimą ir abejonę. Bet ir tai padarius, tikėjimas nepasilieka palaimingoj ramybėj. Įtampa tarp tikėjimo ir netikėjimo visada liks, nebent tikėjimas bus pavirtęs religija.
Kokias savybes dar turi tikėjimas?
Taip pat tikėjimas turi tokią savybę, kaip „nepasitenkinimas“. Tikėjimas būna „nepasitenkinęs“. Tikėjimo dinamika rodo, kad mes esame „pekeliui“. Pakeliui nuo „nieko daugiau“ į amžiną „dar ne“. Gyvename nekantriai laukdami to „pagaliau dabar“.
O tikėjimas ir viltis vienas kitam neprieštarauja?
Tikėjimas taip pat visuomet susijęs su viltimi. Be tikėjimo viltis tegali ribotis tik vidiniu pasauliu. Tokiu atveju ji bus ne kas kita, kaip utopija. Be vilties tikėjimas vysta. Tikėjimas atidaro egzistencijos duris, o viltis matuoja atsiskleidusį horizontą. Deja, ši viltis, priklausanti tikėjimo prigimčiai, atsitrenkia į neįveikiamą mirties ieną. Tikėjimas šios sienos ignoruoti negali. Antra vertus, jis negali žmogų išlaisvinti iš šios žemiškos „tremties“ pomirtinio gyvenimo laimės sapnais. Tikėjimas negali būti paguoda kančioje ir mirtyje. Jis privalo būti protestu prieš kentėjimą ir mirtį.
Tapimas tikinčiuoju yra rezultatas dieviškojo veiksmo, kuris mus paliečia, perkeičia, apšviečia, patraukia pats pasilikimas apgaubtas malonės paslapties. O tikėjimo abejonės beveik visada reiškiasi vidinių nuostatų perstatinėjimu.
Tikėjimas išreiškia atsidavimą tam, ko nei galime, nei turime padaryti, tam kas grindžia pasaulį kaip prasmė, visų pirma atverianti laisvę veikti.
Kas yra tikėjimo esmė?
Nusakant krikščioniškojo tikėjimo poziciją žodžiu „amen“, kuriame persipina reikšmės „ patikėti, pasitikėti, ištikimybė, tvirtumas, pagrindas, stovėjimas, tiesa“. Tik tiesa yra tinkamas pagrindas žmogui stovėti. Taigi krikščioniškojo tikėjimo akto esmė yra įsitikinimas, kad prasmę teikiantis pagrindas, logas, kuriame atsistojame, būtent kaip prasmė yra tiesa.
Žmogaus santykis su būties tiesa yra ne žinojimas, bet supratimas.
Kas būdinga tikėjimo procesui?
Tikėjimo procesui būdingas pozityvumas to, kas kyla iš manęs, o ne ateina į mane ir atveria man tai, ko aš sau negaliu duoti. Čia ir slypi duoto žodžio pirmenybė prieš mintį – ne mintis sukuria žodžius, o žodis nurodo suvokiančiam mąstymui kelią. Mintis skleidžiasi dvasioje, todėl labiausiai mintį riboju aš, taigi jo struktūra yra individualistinė. Mintį perduodame tik suformuluotą žodžiais, bet ir tada kitas gali ją suprasti tik apytikriai. Mintis visuomet yra tik vidinė, dvasinė, o žodis – jungtis.
Išvados:
Tai ar tikrai tikėjimas – žmogaus atsakymas Dievui?
Nuo pat pradžios tikėjimas yra atsiliepimas į kvietimą, atsakas į šūksnį: ištartas „taip“ (amen) kam nors ar kažkam, kas į mane kreipiasi. Pajautimas, kas esi „šaukiamas“ su visa savo egzistencijos visuma. Tas kvietimas yra laisvas, neužtarnautas, nepasiektas savo paties jėgomis, bet gautas ir priimtas su nuostabiu dėkingumu. Vadinasi, tikėjimas neturi ryšio su ideologija ir su mano paties susidaryta pasaulėžiūra. Jis nėra išėjęs iš mano paties egzistencijos. Tikėjimas reiškia išėjimą iš to, kas prieinama, kas „po ranka“; tai drąsa priimti kvietėjo kvietimą, pasidavimas šūksniui.