Dėkojame Tau, visagali Dieve,
už visas Tavo mums suteiktas geradarybes,
kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.
Malda po valgio (Agimus tibi gratias) katalikiškoje tradicijoje yra baigiamasis dėkingumo aktas, sukalbamas pasisotinus ir baigus bendrą stalo bendrystę. Ja išreiškiama nuoširdi padėka už gautas dovanas ir pripažįstama, kad kiekvienas sotumo jausmas bei kasdienė duona yra Dievo meilės ir apvaizdos apraiška. Ši malda užbaigia „stalo liturgiją“, mokydama tikintįjį ne tik prašyti palaiminimo prieš pradedant darbą ar valgį, bet ir niekada nepamiršti grįžtamojo dėkingumo ryšio, kuris krikščioniškame gyvenime yra dvasinės brandos ženklas.
Ši invokacija kyla iš senovinės tradicijos, kurioje maisto priėmimas laikomas šventu veiksmu. Ji organiškai pratęsia ir užbaigia dėkingumo ciklą, kurį pradėjo malda prieš valgį (Benedictio mensae). Sukalbėdami šiuos žodžius, mes tarsi uždedame antspaudą ant ką tik pasibaigusio susitikimo prie stalo, pripažindami, kad viskas, kuo esame gyvi, kyla iš Aukščiausiojo dosnumo. Tradicinėse krikščioniškose bendruomenėse ir vienuolynuose ši malda dažnai pratęsiama trumpu maldavimu už tuos, kurie neturi maisto, bei už amžinąjį atilsį geradariams, taip parodant, kad krikščioniškas dėkingumas niekada neapsiriboja vien asmeniniu pasitenkinimu, bet apima visą kenčiančią ir alkstančią žmoniją.
Malda po valgio lotyniškai
lot. Gratiarum actio post mensam
Agimus tibi gratias, omnipotens Deus,
pro universis beneficiis tuis,
qui vivis et regnas in saecula saeculorum. Amen.